Том Смит - Vaikas 44

Jis ne kažin kiek teprisiminė tą bylą: Brodskis buvo išsilavinęs, šiek tiek mokėjo angliškai, palaikė nuolatinius ryšius su užsieniečiais. Tai buvo priežastis jį sekti, bet, išsiaiškino Levas, tas žmogus buvo gerbiamas veterinaras, o mieste labai stinga kvalifikuotų veterinarų. Užsienio diplomatams reikėjo pas ką nors vedžioti savo kates ir šunis, o tas kas nors ir buvo Brodskis. Be to, jis tarnavęs karo gydytoju Raudonojoje armijoje. Jo biografija buvo nepriekaištinga. Jo tarnybos lapas liudija, kad į kariuomenę buvo įstojęs savanoriu, nors neturėjo gydytojo diplomo (buvo gydęs tik sužeistus naminius gyvūnėlius), paplušėjęs keliose karo lauko ligoninėse pelnė dvi vadovybės padėkas. Tikslaus skaičiaus niekas nežino, bet Levas nustatė, kad įtariamasis išgelbėjo gyvybę šimtams kareivių.

Majoras Kuzminas be vargo atspėjo, kodėl jo globotinis toks santūrus. Tarnaudamas kariuomenėje, Levas ir pats daug kartų buvo sužeistas ir gydomas, tad veikiausiai jį varžo frontininkų draugystė. Kuzminas priminė Levui, kad sentimentai gali apakinti žmogų ir jis nebematys tiesos. Tą, kuris atrodo patikimiausias, labiausiai ir reikia įtarti. Levas prisiminė gerai žinomą Stalino posakį:

Pasitikėk, bet tikrink.

Neviešai Stalino žodžiai buvo interpretuojami taip:

Labiausiai tikrink tuos, kuriais pasitiki.

Tai buvo sakoma lyg ir juokais. Bet tie juokai turėjo pagrindą. Tardytojas privalėdavo tol kastis po nekaltumu, kol prisikas ligi kaltės. Jei kaltės atskleisti nepavykdavo, galimas daiktas, nepakankamai giliai buvo kasamasi. Brodskio atveju reikėjo išsiaiškinti ne tai, ar užsienio diplomatai susitikinėjo su juo dėl to, kad jis veterinaras, o tai, ar įtariamasis ne tam ir tapo veterinaru, kad užsienio diplomatai nesislėpdami su juo galėtų susitikinėti. Kodėl jis pasirinko vietą kabinetui vos ne šalia Amerikos ambasados? Ir kodėl, vos Brodskis atidarė tą kabinetą, kai kurie Amerikos ambasados darbuotojai įsitaisė kambarinius gyvūnėlius? Ir galiausiai: kodėl užsienio diplomatų augintiniams pagalbos prireikdavo dažniau negu eilinių piliečių katėms ir šunims? Kuzminas pats pirmas pripažino, kad tai truputį juokinga, ir kaip tik tas budrumą slopinantis kurioziškumas kėlė jam nerimą. Tos nekaltos aplinkybės įtartinai priminė meistrišką maskuotę. Tarsi kas tyčiotųsi iš MGB. O tai jau gan rimtas nusikaltimas.

Apsvarstęs situaciją ir atkreipęs dėmesį į auklėtojo pastabas, Levas nusprendė, kad užuot iš karto suėmus įtariamąjį reikėtų jį pasekti: juk jei tasai pilietis šnipinėja, būtų puiki proga atskleisti, kas dar su juo dirba, ir susemti visus vienu kartu. Jam buvo baisiai nemalonu suimti žmogų be svaresnių įrodymų, tik niekada apie tai nekalbėjo. Žinoma, tokia profesija, nuo tos graužaties niekur nedingsi. Jau kiek piliečių yra suėmęs žinodamas tik pavardę ir adresą, vien dėl to, kad kažkam kažkur vienas ar kitas pilietis pasirodė nepatikimas. Tačiau Levas nebenorėjo būti tarnas, vien tik vykdantis įsakymus, jis nusprendė pasinaudoti savo valdžia ir kai ką daryti kitaip. Jis norėjo ištirti bylą (argi tai ne jo darbas?). Norėjo įrodymų — rasti rimtesnių kaltumo požymių negu vien spėlionės.

Levas sudarė sekimo operacijos planą ir dienotvarkę: įtariamąjį reikia stebėti nuo aštuntos valandos ryto iki aštuntos vakaro. Per tris dienas nepaaiškėjo nieko ypatingo. Įtariamasis dirba, mieste papietauja ir traukia namo. Trumpai tariant, elgiasi kaip eilinis doras pilietis. Matyt, ta įtarimų nekelianti išorė ir atbukino Levo pojūčius. Kai šįryt įniršęs Kuzminas atitraukė jį nuo tos užduoties, trumpai nupasakojo Fiodoro Andrejevo situaciją ir liepė nedelsiant ją suvaldyti, Levas neprotestavo. Užuot ryžtingai pasipriešinęs ir priminęs, kad turi kur kas svarbesnių darbų, jis, nors ir nenoromis, sutiko. Dabar jau akivaizdu, kaip nerimtai visa tai atrodė. Kaip apmaudu, kad kol jis šnekėjosi su giminaičiais, guodė vaikus, jo įtariamasis, šis išdavikas, paspruko ir pasityčiojo iš Levo. Agentui, pastatytam eiti sargybą, per kvailą galvą nepasirodė įtartina, kad privačiame veterinaro kabinete per ištisą dieną nesilankė nė vienas klientas. Tik temstant jam kilo įtarimas ir jis įėjo į kabinetą, ketindamas apsimesti klientu. Jis buvo tuščias. Užpakalinis langas išstumtas. Įtariamasis galėjo pasprukti bet kada, greičiausiai tai padarė rytą, vos atėjęs.

Brodskis dingo.

Išgirdęs tuos žodžius, Levas vos nesublogavo. Jis paskambino majorui Kuzminui į namus ir pasiprašė tučtuojau priimamas. Dabar Levas turėjo kaltės įrodymą, kurio ieškojo, bet nebeturėjo įtariamojo. Jo nuostabai, viršininkas atrodė patenkintas. Išdaviko elgesys patvirtino jo teoriją: jų darbas — nepasitikėti. Jeigu įtardamas esi bent procentu teisus, geriau tą įtarimą pripažinti esant teisingą, negu jį atmesti. Kai žmogus įtariamas, jokių kalbų — gal jis kaltas, o gal nekaltas. Tai nėra koks svarstytinas klausimas, reikalaujantis tirti toliau. Išvada viena — žmogus paženklintas nenuplaunama dėme. Levui buvo įsakyta bet kuria kaina sugauti išdaviką. Nemiegoti, nevalgyti, jokio poilsio, nieko kito nedaryti, kol tas žmogus atsidurs jų rankose, tai yra kalėjime, kur — Kuzminas tai pabrėžė — jis turėjo pakliūti prieš tris dienas.

Levas pasitrynė akis. Gerklėj įstrigo kamuolys. Geriausiu atveju jis bus palaikytas naiviu, blogiausiu atveju — nevykėliu. Jis neįvertino priešininko. Dabar jį apėmė neįprasta baimė. Iš apmaudo paspyrė apverstą stalą. Tik nepasiduoti! Jis pratinosi slėpti jausmus. Į kambarį įlėkė praporščikas, matyt, labai norėdamas pagelbėti, įrodyti atsidavimą. Levas išprašė jį, norėjo pabūti vienas. Žiūrėdamas pro langą, — mieste ėmė snigti, — jis kiek apsiramino. Prisidegė cigaretę ir išpūtė dūmus į stiklą. Kas padaryta ne taip? Turbūt įtariamasis pastebėjo, kad jį sekioja agentai, ir planavo pabėgimą. Jeigu degino dokumentus, vadinasi, jam rūpėjo nuslėpti duomenis apie šnipinėjimą arba ketinimus. Levas neabejojo, kad Brodskis turi planą, kaip pasprukti į užsienį. Reikia rasti bent ką, už ko galėtų užsikabinti.

Kaimynai buvo į septintą dešimtį įžengusių pensininkų pora. Gyveno su vedusiu sūnumi, jo žmona ir dviem vaikaičiais. Šešių žmonių šeima dviejuose kambariuose — įprastas dalykas. Dabar jie visi sėdi susigrūdę virtuvėje, o jiems už nugaros, kad įbaugintų, stovi pareigūnas. Jie supranta, kad laikomi nusikaltėlio bendrininkais, ir Levas tai mato. Mato jų baimę. Nekreipdamas į tai dėmesio, — jau buvo sulaukęs priekaištų dėl sentimentalumo, — Levas priėjo prie stalo.

— Anatolijus Tarasovičius yra išdavikas. Jeigu jam kaip nors padėsit, kad ir nutylėdami, būsit laikomi bendrininkais. Patys privalot įrodyti ištikimybę valstybei, ne mes turim įrodinėti jūsų kaltę. Tai savaime suprantamas dalykas.

Vyriausias pilietis, neabejotinai supratingas senolis, buvo pasirengęs iškloti visa, ką žino. Vartodamas Levo žodžius, jis pareiškė, kad išdavikas šįryt išėjo į darbą kiek anksčiau, nešinas kaip visada tuo pačiu lagaminėliu, apsivilkęs tuo pačiu paltu ir su skrybėle. Nenorėdamas sudaryti įspūdžio, kad nėra linkęs bendradarbiauti, pensininkas dėstė savo nuomonę ir siūlymus, kur to išdaviko reikėtų ieškoti, bet, Levo nuomone, tai tebuvo beviltiškos spėlionės. Baigdamas pilietis pridūrė, kad Brodskio, kaip kaimyno, labai nemėgusi ir juo nepasitikėjusi visa jų šeima; vienintelis žmogus, kuriam jis patiko, buvusi Zina Grigorjevna, dama, gyvenanti pirmame aukšte.

Zina Grigorjevna, šeštą dešimtį einanti moteriškė, virpėjo kaip epušės lapas ir rūkė — taip bandė nuslėpti jaudulį. Levas rado ją stovinčią ties garsiuoju Stalino portretu (veidas be raukšlių, akys išmintingos), žinoma, ne originalu, tik pigia reprodukcija, kabančia matomiausioj vietoj virš židinio. Gal tikėjosi, kad Stalinas ją apsaugos. Levas nesiteikė nei prisistatyti, nei parodyti asmens liudijimo — iškart griebė jautį už ragų, norėdamas išmušti ją iš vėžių.