Том Смит: Vaikas 44

Šį vakarą nieko nereiškė nei tas heroizmas, nei kario parengtis. Čia nebuvo priešo. Tik kolega, bičiulis, širdgėlos palaužtas tėvas. Ir vis dėlto tai buvo MGB operacija, o šis gedintis tėvas — jos auka. Levas turi veikti apdairiai. Jam nevalia svyruoti, pasiduoti jausmams, apakinusiems Fiodorą. To žmogaus isterija pavojinga ir jam pačiam, ir jo šeimai. Niekuo nepagrįstas kaltinimas žmogžudyste, — jeigu jam nebus užkirstas kelias, — gali išsikeroti kaip piktžolė, pasklisti bendruomenėje ir idėjiškai netvirtiems žmonėms sukelti abejonių dėl naujosios visuomenės pamatų.

Čia nėra nusikaltimų.

Besąlygiškai tuo tikėjo tik nedaugelis. Ko ir norėti: juk visuomenė gyvena pereinamąjį laikotarpį, ji dar netobula. Vagiliaujama, tai urkų gaujų darbas. Tačiau žmonės turi tuo patikėti, tegul ir su išlygomis, bent jau iš principo. Levas dar nepamiršo, ko jį mokė viršininkas ir auklėtojas majoras Ivanas Aleksejevičius Kuzminas, ką kalbėjo apie 1937 metų bylas, kuriose kaltinamiesiems būdavo taikoma Stalino formuluotė:

Nepatikimas.

Partijos priešai buvo ne tik sabotuotojai, šnipai ir pramonės įmonių kenkėjai, bet ir tie, kurie abejojo partijos linijos teisingumu. Pagal tą formulę Fiodoras Andrejevas buvo priešas.

Tai ne žmogžudystė. Taip manyti — nesąmonė. Tik liaudies priešas gali tuo patikėti. Jokių nusikaltimų — tai vienas atlygių, kuriuos liaudis gavo mainais už patirtus vargus. Štai kodėl revoliuciją teko ginti drakoniškomis priemonėmis — dėl tokio dosnaus atpildo. Bet va tokios šnekos reiškė kai ką daugiau — tie žmonės tapo nepatikimi. Levo uždavinys buvo nuslopinti nepagrįstus gandus. Šnekos apie žmogžudystę skamba dramatiškai, jos neabejotinai patrauks ir užkabins lakios vaizduotės žmones. Bet jeigu jau apie tai kalbama, tenka pripažinti skaudžią tiesą: berniukas padarė klaidą ir už ją sumokėjo gyvybe. Niekas kitas neturi nukentėti dėl jo neatsargumo. Gal tai skamba pernelyg išpūstai? Nereikia griebti taip giliai. Viską galima išspręsti taktiškai. Tie žmonės paprasčiausiai prislėgti. Reikia truputėlio kantrybės. Jie mąsto neteisingai. Reikia juos įtikinti faktais. Levas atsiųstas čionai ne grasinti, bent jau kol kas: jo užduotis — padėti jiems. Jo misija — sugrąžinti pasitikėjimą.

Levui pabeldus, duris atvėrė Andrejevas. Jo veidas — kaip nelaimės palaužto tėvo. Levas nulenkė galvą.

— Labai jus užjaučiu dėl netekties. Kalbu visos mūsų žinybos vardu.

— Ačiū. Ačiū, kad atvykot.

Fiodoras pasitraukė ir įleido Levą į kambarį.

Nė vienos laisvos kėdės. Kambarys sausakimšas, lyg visa apylinkė būtų sušaukta į mitingą. Pilna ir pagyvenusiųjų, ir vaikų — suėjo visa giminė. Lengva įsivaizduoti, kokius jausmus kursto tokia liūdna aplinka: žmonės neabejotinai skatina vienas kitą ieškoti paslaptingos jėgos, kurią būtų galima apkaltinti dėl mažojo berniuko žūties. Gal tai padeda jiems lengviau išgyventi netektį? Gal tėvai jaučiasi kalti, kad neišmokė vaikelio saugotis traukinio? Levas matė ir pažįstamų veidų. Fiodoro bendradarbių. Jie sutriko, netikėtai čia užklupti. Nesumetė, kaip elgtis, vengė žiūrėti į akis; mielai būtų išėję, bet negalėjo. Levas kreipėsi į Fiodorą:

— Ar galim pasišnekėti?

— Taip, žinoma.

— Gal būtų lengviau kalbėtis akis į akį?

— Nesivaržykit, čia mano šeima: jie nori išgirsti, ką pasakysit.

Levas apsidairė — gal dvidešimt porų akių susmigusios į jį. Žmonės jau žino, ką jis ketina kalbėti, todėl nusiteikę prieš jį. Jie pyksta dėl berniuko žūties ir taip išlieja savo pyktį. Levui beliko susitaikyti su mintimi, kad jis tapo svarbiausiu to pykčio taikiniu.

— Negaliu įsivaizduoti nieko baisesnio už vaiko netektį. Buvau jūsų kolega ir bičiulis, kai su žmona šventėt sūnaus gimimą. Prisimenu, kaip tada judu sveikinau. Ir man be galo liūdna, kad dabar tenka jus guosti.

Tyla. Levas vėl prabilo gerai apgalvotais žodžiais:

— Pats niekada nesu patyręs sielvarto, apimančio praradus vaiką. Nežinau, kaip reaguočiau. Gal ieškočiau, ką apkaltinti, ant ko išlieti pagiežą. Bet dabar, blaiviai protaudamas, galiu jus patikinti, kad dėl Arkadijaus mirties viskas aišku. Atsinešiau raportą ir galėsiu palikti jums, jei tik norėsite. Be to, esu įgaliotas atsakyti į visus jūsų klausimus.

— Arkadijus buvo nužudytas. Mes norim padėti jums tirti tą bylą, ir jeigu jūs pats to nesiimsite, tegul MGB paspaudžia miliciją, kad ji atliktų savo pareigą ir sugautų kaltininką.

Levas linktelėjo, stengdamasis išlaikyti taikingą pokalbį. Leistis su jais į ginčus — blogiau ir būti negali. Tėvas kietas kaip titnagas: jų pozicija tvirta ir nenuolaidi. Jis žvelgė į Fiodoro bendradarbius. Šie vieninteliai iš susirinkusiųjų suvokė, kad tas žodis — žudikas — juodu debesiu slegia juos visus.

— Arkašą užkliudė traukinys. Jo žūtis — atsitiktinumas, tragiškas atsitiktinumas.

— Jeigu taip, tai kodėl jis buvo nuogas? Kodėl jo burna buvo pilna purvo?

Levas pabandė suvokti ką išgirdęs. Berniukas buvo nuogas? Tai jam naujiena. Jis atsivertė raportą.

Berniukas rastas su drabužiais.

Tai neatitiktų raporto, būtų keista išlyga, toptelėjo Levui. Bet jame aiškiai parašyta: berniukas buvo su drabužiais. Levas toliau skaitė dokumentą:

Kūnas buvo velkamas žeme, todėl burnoje rasta purvo.

Jis užvertė raportą. Žmonės kambaryje laukė.

— Labai gaila, bet buvote klaidingai informuoti. Jūsų sūnelis buvo rastas su visais drabužiais. Taip, jo burnoj buvo purvo. Bet traukinys vilko kūną, tad nenuostabu, kad į burną pateko žemių.

Atsistojo pagyvenusi moteris. Nuo senatvės kiek pakumpusi, bet aštraus žvilgsnio. Kimus balsas skambėjo ryžtingai:

— Mums buvo pasakyta kitaip.

— O aš bandau jus įtikinti: labai gaila, bet gavote klaidinančią informaciją.

Moteriškė neatlyžo. Matyt, jautėsi turinti tvirtą pagrindą taip manyti, netikėti jo žodžiais.

— Žmogus, radęs lavoną — Tarasas Kūprinąs, rankiojo žabus ugniai. Jis gyvena už dviejų kvartalų. Kūprinąs ir pasakė mums, kad Arkadijus buvo nuogas, ar girdit — nuogas! Be jokio drabužėlio. Argi dar neaišku? Traukinys negalėjo nuplėšti vaikui drabužių.

— Tikrai tas žmogus, Kūprinąs, rado kūną. Jo pareiškimas yra šiame raporte. Jis tvirtina kūną radęs ant bėgių su visais drabužiais. Be jokių abejonių. Jo žodžiai surašyti juodu ant balto.

— Tai kodėl jis sakė mums ką kita?

— Gal apsiriko. Aš nežinau. Bet po liudijimu yra jo parašas. Raporte įrašyti jo žodžiai. Vargu ar jis kalbėtų kitaip, jeigu dabar jį apklausčiau.

— Jums — gal ir ne.

— Gal dar pakalbėsiu su juo; gal jis turi priežasčių norėti, kad jums kiltų tokie jausmai. Iš tiesų atrodo, kad ne jūs, o jis bus suklydęs.

— Ar jūs matėt kūną?

— Aš netyriau to įvykio: man nepriklauso. Bet jei ir priklausytų, nėra ko tirti. Tragiškas atsitikimas. Atėjau pakalbėti su jumis, išsklaidyti miglos, faktai nepagrįstai iškraipyti. Galiu jums balsu perskaityti visą raportą, jei tik norite.

Senoji moteris vėl prabilo:

— Tas raportas — melas.

Kiti tylėjo, įtampa nenuslūgo. Tylėjo ir Levas — stengėsi nusiraminti. Jie turi suprasti, kad kompromiso būti negali. Jie turi pripažinti tai ir sutikti, kad berniukas mirė per nelaimingą atsitikimą.

Levas atėjo pas juos jų pačių labui. Jis atsigręžė į Fiodorą tikėdamasis, kad šis pataisys moteriškę.

Fiodoras žengė į priekį.

— Levai, mes turim naują įkaltį, apie tai tik šiandien sužinojom. Moteris, kurios buto langai išeina į geležinkelį, matė Arkadijų su kažkokiu vyriškiu. Tiek mes ir težinom. Ta moteris mums svetima, anksčiau nematyta. Ji išgirdo apie žmogžudystę...