Том Смит: Vaikas 44

Sniegas nuo šilto Andrejaus kvapo ėmė tirpti; šaltas vanduo sruveno ir skverbėsi po drabužiais. Verčiau katė būtų cimpinusi į kitą pusę, prie brolio kilpos, betgi ne — juodoji dėmė artinosi, jokių abejonių, katė pasirinko jį. Žinoma, jeigu jis pagaus katę, Pavlas jį mylės, loš su juo kortomis ir niekada daugiau ant jo nepyks. Viliojanti ateitis, ir vaiko baimė pavirto jauduliu. Taip, jis pagaus katę. Ją nugalabys. Parodys, ko vertas. Ką ten sakė brolis? Aha, įspėjo per anksti nepatraukti kilpos. Jei tik katė išsigąs, viskas nueis perniek. Dėl tos priežasties ir dėl to, kad aiškiai nematė, kur katė stovi, Andrejus nutarė palaukti, kol bus tikras. Jis tik vargais negalais įžiūrėjo juodą kailiuką ir keturias kojas. Reikia palaukti dar truputį, dar... Ir išgirdo brolį šnibždant:

— Jau!

Andrejus sutriko. Daug sykių buvo girdėjęs tokį brolio toną. Vadinasi, padarė kažką ne taip. Jis sužvairavo ir įsivaizduodamas, kad katė stovi kilpos vidury, truktelėjo virvelę. Per vėlai! Katė išsigando ir stryktelėjo šalin. Pasala nepavyko. Katė neįkliuvo. Andrejus vis tiek traukė virvelę: gal suklydo, gal katė vis dėlto įstrigusi anam gale. Kai tuščia kilpa atsidūrė rankoj, nukaito iš gėdos. Pykčio pagautas Andrejus jau buvo besistojąs: pasivys katę, pagaus ją, pasmaugs ir sutraiškys jai kiaušą. Tačiau nekrustelėjo: matė, kad brolis vis dar tyso ant žemės. Ir Andrejus, įpratęs sekti brolio pavyzdžiu, elgėsi lygiai taip pat. Jis pažvairavo, įtempė žvilgsnį ir išvydo katę, dabar tipenančią brolio spąstų link.

Iš pradžių pykęs, kad broliukas toks nemiklus, dabar Pavlas nudžiugo dėl kvailo katės elgesio. Nugaros raumenys įsitempė belaukiant. Katė neabejotinai pajuto kraują, ir alkis pasirodė stipresnis už atsargumą. Vaikis tykojo, kol katė sustojo iškėlusi leteną ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai į jį. Pavlas užgniaužė kvapą, tvirtai laikė virvelę ir laukė, tylomis ragindamas katę:

— Nagi! Nagi! Nagi!

Katė stryktelėjo, išsižiojo ir griebė kaulą. Tiksliai apskaičiavęs laiką, vaikinas truktelėjo virvę. Kilpa užsiveržė ant katės letenėlės ir ji atsidūrė spąstuose. Pavlas pašoko ir timptelėjo virvutę, dar labiau užverždamas kilpą. Katė bandė sprukti, bet virvutė laikė tvirtai. Vaikis parvertė ją ant žemės. Klaikus riksmas nuaidėjo per mišką, garsus ir siaubingas, tarsi kur kas didesnis padaras būtų kovojęs už gyvybę. Katė buvo parblokšta ant sniego, rietė nugarą, bet negalėjo ištrūkti iš kilpos. Pavlas baiminosi, ar išlaikys mazgas. Virvelė buvo plona ir sudilusi. Bandė prislinkti arčiau, bet katė traukėsi ir jos nepasiekė. Jis šūktelėjo broliui:

— Pribaik ją!

Iki šiol Andrejus nejudėjo — bijojo vėl suklysti. Bet dabar jis gavo nurodymą. Pašoko, leidosi bėgti, čia pat suklupo ir parpuolė kniūbsčias. Pakėlęs nosį nuo sniego matė, kaip katė šnypščia, spjaudosi ir raičiojasi. Jei virvė nutrūktų, katė pabėgtų, o brolis nekęstų jo visą gyvenimą. Pavlas šaukė užkimusiu paklaikusiu balsu:

— Pribaik ją! Pribaik! Pribaik!

Andrejus svirduliuodamas pasikėlė, nelabai suvokdamas, ką daro, metėsi priekin ir užgriuvo ant spurdančios katės. Gal tikėjosi, kad stiprus smūgis gyvulėlį pribaigs. Bet užgulęs katę jautė, kad ši gyva ir rangosi po pilvu, braižo nagais iš grūdų maišų sudurstytą jo striukę. Gulėdamas ant katės, kad ši nepaspruktų, Andrejus atsigręžęs žvilgsniu maldavo Pavlą pagelbėti.

— Ji dar gyva!

Pavlas prišoko, parpuolęs ant kelių pakišo po brolio kūnu rankas ir gavo ko norėjęs — pasiekė katės žabtus. Katė jam įkando ir privertė atitraukti rankas. Nepaisydamas kraujuojančio piršto, vaikis nuropojo iš kitos pusės ir vėl pakišo rankas po broliu. Šįsyk pačiupo katei už uodegos ir ėmė slinkti pirštais per nugarą. Gyvulėlis neturėjo kuo gintis ir kandžiojo kur papuolė — striukę, sniegą — iš pykčio ir baimės pametęs galvą.

Andrejus gulėjo nejudėdamas, juto, kokia kova vyksta po juo, juto, kaip brolio rankos nenumaldomai artėja prie katės galvos. Susijaudinęs jis sušuko:

— Pagavai ją, pagavai! — Paskui pamėgdžiojo brolį: — Pribaik ją! Pribaik! Pribaik!

Pavlas griebė katei už sprando. Jis padėjo galvą Andrejui ant nugaros ir kurį laiką abu nieko nedarė, tik giliai alsavo. Pagaliau Pavlas ištraukė rankas iš po brolio ir atsistojo. Andrejus vis dar gulėjo sniege, nedrįsdamas nė krustelėti.

— Ji nebegyva. Gali keltis.

Andrejus matė, koks laimingas brolis. „Nenuvyliau jo, — galvojo. — Nepadariau jam gėdos.” Berniukas prislinko artyn, paėmė broliui už rankos ir atsistojo. Vienas Pavlas nebūtų sumedžiojęs katės. Virvė būtų nutrūkusi. Katė būtų pasprukusi. Andrejus šyptelėjo, o paskui ėmė juoktis, ploti rankomis ir straksėti. Jis džiūgavo. Juodu veikė išvien. Brolis jį apkabino, ir abu žiūrėjo į laimikį — negyvą liesą katę, įspaustą į sniegą.

Bet kaip parsigabenti grobį į kaimą, kad niekas nepamatytų? Reikia būti labai atsargiems. Dėl tokio laimikio žmonės pultų grumtis, perkąstų gerklę vienas kitam, juk katės spiegimas galėjo sukelti įtarimą. Bet Pavlas neleis, kad taip nutiktų. Jie nebuvo pasiėmę nei maišo, nei krepšio katei paslėpti. Kiek pagalvojęs vaikas ėmė rinkti žabus. Paslėps katę po šakomis. Jei pakeliui į namus ką nors ir sutiks, atrodys, kad juodu prisirinko pagalių, ir niekas nieko neklausinės. Pavlas pats neš katę. Vaikas pakėlė ją nuo sniego ir laikė ant rankų.

— Apkrausiu ją šakomis, kad niekas nematytų. Bet jei norim, kad atrodytų, jog iš tiesų renkam malkas, tau irgi reikės jų prisirinkti.

Andrejui padarė įspūdį brolio įžvalgumas — jam pačiam nė į galvą nebūtų atėję. Vaikas ėmė dairytis malkų. Ant apsnigtos žemės ne taip lengva rasti šakalių, todėl teko kapstyti sniegą plikomis rankomis. Vos pasikapstai, jau ir trini pirštus, kvėpuoji į juos. Andrejui ėmė bėgti nosis, viršutinė lūpa apteko snargliais. Bet jis nekreipė dėmesio, juoba šiandien, kai jiems taip pasisekė, ir kišdamas pirštus į sniegą užniūniavo iš tėčio išmoktą dainą.

Nerasdamas šakalių, Pavlas nutolo nuo mažojo broliuko. Atskirai greičiau prisirenki. Netoliese pamatė išvirtusį medį, šakų galybė stirkso į visas puses. Vaikis nuskubėjo prie jo, palikęs katę sniege, kad netrukdytų laužyti nuo kamieno nudžiūvusių šakų. Čia jų buvo į valias, jiedviem netgi su kaupu, ir Pavlas apsidairė — kur tas Andrejus? Ketino jau šūktelėti, bet užsičiaupė išgirdęs ką šnarant. Berniukas staiga pasisuko ir ėmė žvalgytis. Miškas tankus ir tamsus. Pavlas užsimerkė ir klausėsi garsų. Kažkas žingsniuoja per sniegą: gurgžt, gurgžt, gurgžt. Vis greičiau ir garsiau. Karščio banga užliejo kūną. Vaikas praplėšė akis. Iš tamsos išniro vyras. Jis nešėsi storą, sunkią šaką. Artinosi šuoliais — ir tiesiai prie Pavlo. Girdėjo, kaip juodu galabija katę, ir dabar nori iš jų atimti laimikį. Bet Pavlas jam neleis: juk mama mirtų badu. Jam pasiseks geriau nei tėčiui. Jis puolė berti sniego ant katės — slėpti grobio.

— Mes tik renkam...

Balsas užsikirto, vyras jau prasibrovė pro krūmus ir užsimojo drūtgaliu. Tik dabar, pamatęs išsekusį vyriškio veidą ir pamišusias akis, Pavlas suprato, kad ne katės jam reikia. Reikia jo, Pavlo.

Vaikinukas išsižiojo bemaž tą pat akimirką, kai nubrėžęs lanką šakos galas vožė jam į pakaušį. Jis nieko nepajuto, tik suvokė, kad nebestovi, o klūpo ant kelio. Galva neklausė, per akį plūdo kraujas. Spėjo dar pamatyti, kad vyras pakėlė šaką — smogs dar kartą.

*

Andrejus liovėsi niūniavęs. Ar tik Pavlas jo nešaukia? Kol kas turi nedaug šakų, tikriausiai mažiau, negu jiems reikia, jis nenorėjo pirma taip gerai padirbėjęs dabar gauti pipirų. Vaikas ištraukė rankas iš sniego ir atsikėlė. Trumparegėmis akimis dairėsi po mišką, nors net šalia medžių neįžiūrėjo — matė tik tamsias dėmes.