Том Смит: Vaikas 44

Oksana palietė sūnui skruostą.

— Ar galėtum ją pagauti?

Jis išdidžiai šyptelėjo.

— Jei tik turėčiau kaulą.

Kūdra buvo užšalusi, ir Oksanai teko pasikapstyti sniege, kol rado akmenį ledui pramušti. Kad kaimynai nesusidomėtų, koks čia triukšmas, apvyniojo akmenį skara garsui nuslopinti ir pramušė nedidelę eketę. Ledas suskeldėjo. Ji nusviedė akmenį šalin ir panardino ranką į juodą ledinį vandenį dusdama nuo šalčio. Keletą sekundžių, kol nesugrubo, moteriškė paskubom darbavosi. Pirštai pasiekė dugną ir užčiuopė dumblą. Baimindamasi pasilenkė ir panardino ranką ligi pat peties, grabaliojo kairėj ir dešinėj, o ranka stingo vis labiau. Bet štai pirštai brūkštelėjo per stiklą. Oksanai atlėgo širdis, ji griebė užčiuoptą daiktą ir ištraukė iš vandens. Ranka buvo pamėlusi ir subraižyta, tarsi sudaužyta. Bet jai nerūpėjo — rado, ko ieškojo. Oksana spaudė butelį, jo kaklelis buvo sandariai užlietas derva. Nuvaliusi dumblą pažiūrėjo, kas viduj: taip, jame smulkūs gyvulių kauliukai.

Per tą laiką Pavlas buvo įkūręs ugnį, tad motina grįžusi kaitino smalką virš liepsnos, ir derva stambiais lašais varvėjo ant žarijų. Pamatęs pamėlusią motinos ranką, berniukas ėmė ją trinti, kad atšiltų, mat visada buvo jautrus mamai. Dervai išsilydžius moteriškė apvertė butelį dugnu aukštyn ir pakratė. Keli kauliukai įstrigo kaklelyje. Oksana ištraukė juos ir padavė sūnui. Pavlas išsirinko didžiausią ir jau ketino mauti laukan, bet mama sustabdė:

— Pasiimk ir broliuką.

Pavlas tarėsi nenugirdęs. Jaunesnysis brolis buvo kerėpla ir lėtapėdis. Be to, šiaip ar taip, katė priklausė jam, Pavlui. Jis pamatė gyvūnėlį, jis ir sumedžios. Tai jo grobis. Motina įspraudė jam į delną dar vieną kaulą.

— Pasiimk Andrejų.

*

Andrejui buvo jau beveik aštuoneri, ir jis labai mylėjo vyresnįjį brolį. Į lauką išeidavo retai, dažniausiai tūnodavo galiniam kambary, kur buvo visų trijų guolis, ir žaisdavo savadarbėmis kortomis. Jos buvo padarytos iš popieriaus lapų, sukarpytų stačiakampiais ir suklijuotų. Tas kortas prieš iškeliaudamas į Kijevą padirbo tėvas kaip atsisveikinimo dovaną. Andrejus, ne taip kaip kiti, vis dar laukė tėvo pargrįžtant. Niekas neprieštaravo, bet ir nebekalbėjo apie išėjusįjį. Pasiilgęs tėvo, — tai nutikdavo dažnai, — berniukas išdėliodavo kortas ant žemės ir rūšiuodavo pagal spalvą ir vertę. Tikėjo, kad jei įstengs tinkamai sudėlioti visą kortų malką, tėtis sugrįš. Argi ne tam ir davė sūneliui tas kortas prieš išeidamas? Žinoma, Andrejus mieliau būtų kortavęs su broliu, bet Pavlas nebeturėjo laiko žaisti. Jisai vis užsiėmęs, padeda motinai ir palošia nebent vėlai vakare, prieš pat guldamas.

Pavlas įėjo į kambarį. Andrejus nusišypsojo, manė, gal brolis paloš su juo, bet Pavlas pasilenkė ir sustūmę kortas į krūvą.

— Dėk jas į šalį. Eisim į lauką. Kur tavo vyžos?

— Po lova.

— Išsitrauk.

Andrejus paklusniai nuropojo į palovį ir išsitraukė vyžas — dvi traktoriaus padangos atraižas, išklotas skudurais; suveržtos virve, jos iš bėdos atstojo apavą. Pavlas padėjo užsirišti vyžas ir paaiškino, kad šį vakarą jie, ko gero, gaus užvalgyti mėsos, bet teko kelissyk pakartoti, kol Andrejus suprato ką išgirdęs.

— Argi tėtis parėjo? Gal parnešė valgyti?

— Ne, tėtis neparėjo.

— Ar jis žuvo?

— Taip, jis žuvo.

— Tai iš kur gausim mėsos?

— Patys susimedžiosim.

Andrejus žinojo, kad brolis įgudęs medžiotojas, ir susijaudino: šitokia garbė — brolis pasiims jį kartu!

Ant sniego jam teko gerokai pasistengti, kad neparpultų. Jis vis klupinėjo ir griuvinėjo, nes pasaulį matė kaip per miglą. Andrejus aiškiai įžvelgė tik tai, kas čia pat po nosim. Kitų akimis, jis buvo nevikrus. O jis manė, kad žmonės regi pasaulį taip kaip jis. Jei kas įžiūrėdavo kokį daiktą toliau, — ten, kur Andrejus matydavo vien neryškią dėmę, — vaikas laikė tą žmogų labai protingu arba prityrusiu, ar turinčiu kitokių savybių, kurių jis dar nespėjęs įgyti. Bet šiandien jis pasistengs neparpulti ir nepasidaryti gėdos. Brolis juo didžiuosis, ir tai jam daug svarbiau nei viltis paragauti mėsos.

Pavlas stabtelėjo pamiškėj ir pasilenkė apžiūrėti katės pėdų sniege. Andrejus tik stebėjosi, kaip brolis suseka pėdsakus. Jis ir pats iš baimingos pagarbos suklupo keturpėsčias ir žiūrėjo, kaip brolis tyrinėja letenėlės įspaudą. Andrejus nieko neišmanė apie persekiojimą ir medžioklę.

— Ar čia prabėgo katė?

Pavlas linktelėjo ir pažvelgė į mišką.

— Pėdsakai neryškūs.

Mėgdžiodamas brolį Andrejus vedžiojo pirštą pėdsako krašteliu.

— Ir ką?

— Katė nesunki, vadinasi, mums teks mažiau mėsos. Bet ji alkana, todėl bus lengva prisivilioti ją masalu.

Andrejus bandė perprasti ką išgirdęs, bet jo smegeninė, kaip dažnai atsitinka, veikė per lėtai.

— Broleli, jei tu būtum korta, tai kokia?

— Ką čia kalbi?

— Būtum tūzas, karalius, pikas ar čirvas?

— Vaikiškas klausimas. Noriu, kad susikauptum.

Andrejus įskaudintas panarino galvą. Pavlas atsiduso.

— Jei pasakysiu, ar pažadi netauzyti?

— Pažadu.

— Mudu nesumedžiosim tos katės, jei malsi liežuviu ir ją nubaidysi.

— Pažadu tylėti.

Pavlas pagalvojo ir tarė:

— Aš būčiau valetas, karys, ginkluotas alebarda. O dabar, kaip žadėjai, — nė šnipšt.

Andrejus linktelėjo. Pavlas atsistojo. Broliai įlindo į mišką.

Atrodė, kad eina jau labai ilgai — daug valandų, mat Andrejų laiko pojūtis dažnai apgaudavo. Broliui per mėnesienos apšviestus sniego patalus visai nesunku buvo sekti pėdomis, vedančiomis gilyn į mišką; Andrejus dar niekada nebuvo nusigavęs taip toli. Jam vis tekdavo pabėgėti, kad neatsiliktų. Skaudėjo kojas, maudė skrandį. Buvo sušalęs, alkanas, namie nėra ko valgyti, gerai, kad bent pėdos sveikos. Virvės, veržiančios padangos atraižas ir skarmalus, kuriais buvo apsivyniojęs pėdas, atsipalaidavo, ir vaikas jautė, kaip sniegas lenda po padais. Jis nedrįso prašyti brolio sustoti, kad galėtų susiveržti vyžas. Juk pažadėjo — nė žodelio, tylės kaip žemė. Netrukus nuo tirpstančio sniego skarmalai permirks ir pėdos visai sugrubs. Bet jis stengsis negalvoti apie tai. Verčiau nusilauš krūmo šakelę ir pakramtys žievės, sumals į rupią tyrelę, kurios šiurkštumą jaus dantimis ir liežuviu. Buvo girdėjęs, kad žievės tyrelė malšinanti alkį. Jis patikėjo; juk taip gera, kai tiki.

Ūmai Pavlas pamojo sustoti. Andrejus sustingo pakėlęs koją, net kramtyti liovėsi. Pavlas pasilenkė, Andrejus dairydamasis taip pat: kaži ką brolis pamatė? Vaikis žvairavo — gal įžvelgs bent medžius.

Pavlas įdėmiai žiūrėjo į katę, ši irgi nenuleido nuo jo dviejų žalių akučių. Apie ką ji galvoja? Kodėl nepabėgo? Ko gero, Marijos namuose, paslėpta ir atskirta nuo visų, atprato bijoti žmonių. Pavlas išsitraukė peilį, atsargiai įsipjovė piršto galiuką ir patepė krauju motinos įduotą viščiuko kauliuką. Tą patį padarė su Andrejaus masalu — žiurkės kaukole: apvarvino ją savo krauju, nes nepasitikėjo broliuku — ko gero, dar cyptelėtų ir išbaidytų katę. Netardami nė žodžio, broliai išsiskyrė ir patraukė priešingomis kryptimis. Jau namie Pavlas buvo smulkiai paaiškinęs broliukui, ką reikės daryti, tad dabar apsiėjo be šnekų. Kiek nutolę ir atsidūrę abipus katės, juodu padėjo kauliukus ant sniego. Pavlas žvilgtelėjo į brolį — patikrino, ar tas viską daro kaip reikia.

Tiksliai pagal Pavlo instrukciją Andrejus išsitraukė iš kišenės virvutę. Jos gale Pavlas dar namie buvo užmezgęs kilpą. Andrejui beliko užmesti ją ant žiurkės kaukolės. Tai padaręs, vaikas pasitraukė, kiek leido virvelės ilgis, ir atsigulė ant pilvo, nuo svorio sniegas sugurgždėjo. Jis tysojo ir laukė. Gulėdamas kniūbsčias, Andrejus įžiūrėjo tik savo jauką, bet ir tą tik kaip neryškią dėmę. Jis išsigando, bet vylėsi, kad katė pasuks į brolio pusę. O šis jau nesuklys, pagaus padarėlį, tada jie pareis namo ir valgys. Iš susijaudinimo ir nuo šalčio Andrejui ėmė drebėti rankos. Jis pabandė nuslopinti virpulį. Kažkas sušmėžavo: prie jo artėjo juodas pavidalas. Matyt, katė užuodė kraują.