Том Смит: Vaikas 44

— Pavlai!

Tyla. Pašaukė dar sykį. Negi čia toks žaidimas? Ne, Pavlas nežaidžia, jau nebe. Andrejus nužingsniavo į tą pusę, kur matė brolį paskutinįkart, bet nieko neįžvelgė. Kaip kvaila! Juk ne tik jis ieško Pavlo. Ir Pavlas tikriausiai jo pasigedo. Kažkas čia ne taip. Jis dar sykį šūktelėjo, dabar jau garsiau. Kodėl brolis neatsiliepia? Andrejus šluostėsi nosį šiurkščia rankove nesuprasdamas, koks čia išbandymas. Kaip juo dėtas elgtųsi brolis? Eitų pėdsakais per sniegą. Andrejus numetė šakas, atsiklaupė ir ėmė graibyti žemę rankomis, mynė keliais. Užčiuopė savo paties pėdsakus ir jais grįžo į tą vietą, kur jį buvo palikęs brolis. Didžiuodamasis savimi peršoko į brolio pėdas. Stovėdamas negalėjo jų įžiūrėti, tad judėjo į priekį dvilinkas, — nosis vos per porą sprindžių nuo žemės, — tarsi medžioklinis šuo uostinėdamas kvapą.

O štai ir krituolis: šakos pabirusios, aplinkui pilna pėdsakų — kai kurie gilūs ir platūs. Sniegas raudonas. Andrejus pasėmė saujelę, sugniaužė ir žiūrėjo, kaip jis virsta krauju.

— Pavlai!

Andrejus nesiliovė šaukęs, kol gerklė įskaudo ir balsas prapuolė. Vaikas apsižliumbė. Jau ketino pažadėti broliui, kad atiduos jam savąją dalį katės. Tegul tik jis grįžta. O gal neverta? Brolis jį pametė. Paliko vieną.

*

Oksana buvo paslėpusi už krosnies maišeliuką grūstų kukurūzų stiebų, balandų ir susmulkintų bulvių lupenų. Užgriuvus duoklės rinkėjams krosnyje visada rusendavo ugnelė. Pareigūnai, atsiųsti patikrinti, ar ji neturi grūdų atsargų, niekada nelindo anapus pakuros. Jie nepasitikėjo moteriške — kodėl ji sveika, nors kiti paliegę, tarsi būti gyvam būtų nusikaltimas. Bet nieko valgomo jos namuose neradę, negalėjo priskirti jos prie buožių, pasiturinčių ūkininkų. Užuot išsyk ją sušaudę, paliko mirti badu. O ji jau buvo patyrusi, kad jėga jų neįveiks. Prieš kelerius metus Oksana sukėlė kaimo maištą, nes jai buvo pranešta, kad ateina vyrai cerkvės varpo rekvizuoti. Būtų jį išvežę ir sulydę, bet ji ir dar keturios moteriškės užsidarė varpinėje, be paliovos skambino ir neleido varpo išgabenti. Oksana šaukė, kad tas varpas priklauso Dievui. Rizikavo būti nušauta, bet rekvizitoriai jos pasigailėjo. Išlaužę varpinės duris pasakė, kad jiems įsakyta tik viena — paimti varpą, metalo esą reikia šalies pramonės revoliucijai. Tada ji nusispjovė ant žemės — toks buvo jos atsakymas. Užtat kai valstybė pradėjo atiminėti iš kaimiečių maistą teigdama, kad jis priklausantis šaliai, o ne jiems, Oksana prisiminė tą pamoką. Ji jau nesipriešino, dėjosi paklūstanti, o paslapčia elgėsi savaip.

Šį vakarą šeima puotaus. Moteris pritirpino sniego, užvirino ir užkūlė grūstais kukurūzų stiebais. Sudėjo ir kaulelius iš butelio, nors jau sykį virtus, tik dabar sutrynė juos į miltus. Žinoma, šiek tiek paskubėjo. Juk dar nežinia, kaip ten sekasi Pavlui. Bet ji neabejojo, kad sūnus grįš su laimikiu. Tegul Dievas pasiuntė jai negandų, bet davė ir sūnų pagalbininką. Net jeigu jis ir nesumedžios katės, prisižadėjo nepykti. Miškas didelis, katė maža, o pykdama tik veltui švaistai jėgas. Net ir numanydama, kad gal teks nusivilti, ji nepajėgė atsispirti maloniam svaiguliui nuo minties apie mėsą ir bulvienę.

Andrejus jau ir čia, stovi tarpdury: veidas subraižytas, striukė snieguota, iš nosies tįsta snarglys ir bėga kraujas. Vyžos visai iširusios, pirštai išlindę. Oksana pribėgo prie jo.

— Kur brolis?

— Jis mane paliko.

Andrejus puolė į ašaras. Jis nežino, kur brolis. Nesupranta, kas atsitiko. Negali paaiškinti. Tik žino, kad mama jo nekęs.

Kad liks kaltas, nors viską padarė gerai, nors ne jis brolį, o brolis jį pametė.

Oksana neteko žado. Pastūmė Andrejų šalin ir išlėkė iš namų miško link. Pavlo — nė padujų. Gal kur griūdamas susižeidė? Gal jam reikia pagalbos? Vėl parbėgo namo nerasdama atsakymo, bet pamatė Andrejų stovintį prie viralo su šaukštu burnoj. Pagautas nusikaltimo vietoj, jis susigėdęs žvelgė į mamą; prasižiojęs, iš burnos varva viralas. Nebesuvaldydama apmaudo, — pykdama dėl mirusio vyro, dėl pradingusio sūnaus, — ji puolė prie Andrejaus, parmetė jį ant aslos ir sugrūdo medinį šaukštą jam į gerklę.

— Kai ištrauksiu šaukštą iš burnos, pasakysi man, kas atsitiko.

Bet kai ištraukė tą šaukštą, vaikas tik užsikosėjo ir neišspaudė nė žodelio. Motina įtūžusi vėl įstūmė šaukštą gilyn.

— Tu netikęs, žioplas, kvailas padare! Kur mano sūnus? Kur, sakyk!

Ji vėl ištraukė šaukštą, bet Andrejus tik raudojo ir springčiojo, negalėdamas ištarti žodžio vien verkė ir kosėjo. Motina trenkė jam, talžė menką kūnelį. Tik kai kunkuliuojantis viralas ėmė lietis per kraštus, paliko vaikelį ir nukėlė puodą nuo ugnies.

Andrejus vis dar gulėjo ant aslos ir žliumbė. Oksana pažvelgė į jį, ir jos pyktis atlėgo. Juk jis toks mažas. Ir taip myli vyresnįjį brolį. Motina pasilenkė, pakėlė Andrejų ir pasodino ant kėdės. Apsiautė savo antklode ir įpylė į dubenį viralo — dosnią porciją, kur kas didesnę nei kitais kartais. Pabandė jį maitinti šaukštu, bet vaikas nesileido pražiodomas. Jis nebepasitikėjo motina. Tada ji įbruko šaukštą jam pačiam. Andrejus liovėsi verkęs ir ėmė valgyti. Kai išsrėbė ligi dugno, mama vėl pripylė pilną dubenį. Liepė valgyt pamažu, bet jis neklausė, greitai išbaigė ir antrą porciją. Tada ji ramiai paklausė, kas atsitiko, ir Andrejus jai papasakojo apie kraują ant sniego, apie išmėtytas šakas, kaip brolis dingo ir kokie gilūs pėdsakai buvo sniege. Ji užsimerkė.

— Tavo brolis nebegyvas. Jį pagrobė, kad suvalgytų. Ar supranti? Judu medžiojot katę, o kažkas medžiojo jus. Ar supranti?

Andrejus tylėjo ir tik žvelgė į motinos ašaras. Ne, jis nesuprato. Tik matė, kaip ji atsikėlė ir išėjo. Išgirdęs mamos balsą nuskubėjo prie durų.

Oksana klūpojo sniege, įsmeigusi akis į pilnatį.

— Maldauju tave, Dieve, grąžink man sūnų.

Dabar jau tik Dievas galėtų grąžinti jį namo. Argi tai per didelis prašymas? Negi Dievo tokia trumpa atmintis? Juk ji rizikavo gyvybe, kad išsaugotų jo varpą. O už tai prašo tiek nedaug — tik sūnaus, savo gyvenimo prasmės.

Atėjo kelios kaimynės. Jos žiūrėjo į Oksaną. Klausėsi jos raudos. Betgi tokia nelaimė — įprasta, ir moterys greitai išsivaikščiojo..

PO DVIDEŠIMTIES METŲ Maskva 1953 metų vasario 11-oji

Sniego gniūžtė trenkė Žorai į pakaušį ir subyrėjo, drėgnas sniegas apstulbusiam vaikiui aplipino ausis. Už jo visu balsu kvatojo mažasis broliukas, patenkintas savimi ir sėkmingu svydžiu, nors pataikė, ko gero, atsitiktinai, pirmą sykį iš daugelio. Žora nubraukė ledukus nuo striukės apykaklės, bet vienas kitas gurvuolėlis vis tiek nučiuožė nugara. Tie ledukai tirpo, slydo jam per odą tarsi šaltas sraigės pėdsakas. Vaikinukas išsitraukė marškinius iš kelnių ir kiek pasiekdamas ranka grabaliojo sniego gumulėlius.

Negalėdamas patikėti, kad vyresnis brolis bus toks taikingas (užuot davęs atkirtį, makalavo po marškiniais), Arkadijus negaišo laiko ir pasėmęs pilną saują lipdė naują sniego gniūžtę. Tačiau ji išėjo per didelė ir netinkama sviesti: per sunki ir negreit lekianti, nuo tokios lengva išsisukti. Kaskart jis daro tą pačią klaidą — suspaudžia per daug sniego. Tokios gniūžtės smūgis anaiptol nėra stipresnis, nes oras ją pristabdo, dažnai ji savaime subyra ir nukrinta net nepasiekusi brolio. Arkadijus su Žora dažnai svaidosi sniego gniūžtėmis. Kartais prie jų prisideda ir kiti vaikai, bet dažniausiai žaidžia dviese. Arkadijus niekada negali pasigirti pergale. Brolio svydžiai visada ir greitesni, ir stipresni. Jųdviejų žaidimai visuomet baigiasi taip pat: Arkadijaus suniekinimu, pasidavimu, apmaudu arba ir dar blogiau — ašaromis ir pabėgimu. Jis nekentė kaskart pralaimėti ir dar šitaip dėl to jaudintis. Žaisdavo vien dėl to, kad buvo įsitikinęs: šiandien bus kitaip, šiandien jis laimės. Ir štai sulaukė. Tai jo diena. Jis prisėlino arčiau, bet ne per arti: jam reikėjo įskaitinio šūvio. Metimas iš poros žingsnių neįskaitomas.