Том Смит: Vaikas 44

Žora matė jį atlekiant: baltas kamuolys, nei per didelis, nei per mažas, brėžė lanką ore. Jis nieko negalėjo padaryti. Jo rankos buvo už nugaros. Teko pripažinti: broliukas gabus mokinys.

Gniūžtė kliudė Žorai nosies galą, sniegas užlipino akis, jo prilindo į nosį, burną. Jis žengtelėjo atbulas snieguotu veidu. Puikus šūvis. Žaidimas baigtas: mažasis broliukas, dar nė penkerių nesulaukęs, jį nugalėjo. Tik dabar, pirmąsyk pralaimėjęs, jis suprato pergalės svarbą. Broliukas vėl kvatojosi — demonstratyviai, tarsi sniego gniūžtė į veidą būtų juokingiausias dalykas. Žora niekuomet nerodė tiek piktdžiugos kaip dabar Arkadijus, niekada taip nesišaipė ir nesipūtė dėl pergalės. Broliukas nemoka garbingai pralaimėti, o juo labiau — gražiai laimėti. Reikėtų bernelį pamokyti. Tegu žino savo vietą. Jis laimėjo šį vienintelį kartą, iškovojo atsitiktinę, nereikšmingą pergalę, vieną iš šimto, ne — vieną iš tūkstančio. O dabar tariasi esąs lygus su manim, netgi dar blogiau — geresnis už mane? Žora pritūpė ir ėmė kasti sniegą ligi pat įšalusios žemės, kol prisirinko pilną saują suledėjusio purvo, žvyro ir akmenukų.

Pamatęs, kad brolis lipdo gniūžtę, Arkadijus apsigręžė ir leidosi į kojas. Jis suprato: tai bus keršto šūvis — rūpestingai padirbtas sviedinys, paleistas iš visų jėgų, kiek tik brolis jų turi. Jis nenorėjo, kad baigtųsi kaip visada. Pabėgęs jis jausis saugus. Sviedinys, kad ir kaip gerai sulipdytas, kad ir kaip taikliai paleistas, gali lėkti oru tik tol, kol subyrės. Net jeigu ir pataikys, bet iš pakankamai toli, smūgis bus nepavojingas, o gal net nepataikys. Pabėgęs jis galės didžiuotis, kad baigė karą pergale. Jis nenori, kad jo laimėjimą niekais paverstų staigus brolio smūgis. Tai jau ne: tik bėgti ir džiaugtis sėkme. Baigti žaidimą. Tada džiūgautų bent jau iki rytojaus, kai veikiausiai ir vėl pralaimės. Bet tai jau rytojus. O šiandien jis nugalėjo.

Arkadijus išgirdo brolį šaukiant jį vardu. Vaikas atsigręžė ir pažvelgė, vis dar bėgdamas ir šypsodamasis, — veikiau išsiviepęs, — įsitikinęs, kad jau saugiai nutolęs.

Smūgis — tarsi kumščiu į veidą. Galva apsisuko, žemė po kojomis susiūbavo ir kūnas akimirką pakibo ore. Kai kojos vėl pajuto žemę, keliai sulinko ir Arkadijus susmuko — buvo taip priblokštas, kad net rankų nespėjęs ištiesti tėškėsi į sniegą. Kokią akimirką taip ir gulėjo nesuvokdamas, kas atsitiko. Burna pilna žvyro, purvo, seilių ir kraujo. Vaikas tarsi tikrindamas kyštelėjo tarp lūpų piršto galiuką, nors kumštinė pirštinė ir trukdė. Tarp dantų girgžda, tarsi kas būtų prigrūdęs smėlio į burną. Priekyje atsirado švarplė — išmuštas dantis. Verkdamas Arkadijus ėmė kapstyti purviną sniegą — ieškojo trūkstamo danties. Kažkodėl dabar tik apie jį tegalvojo, tik jis jam rūpėjo. Turi rasti dantį. Kurgi tas dantis? Bet niekur jo nematė, net baltame sniege. Kaip kiaurai žemę prasmego. Ir jam ne tiek skaudėjo (nors skausmas irgi vargino), kiek buvo pikta dėl nepelnytos skriaudos, dėl neteisybės. Argi jis negalėjo bent kartą laimėti? Juk nugalėjo garbingai. Negi brolis negalėjo jam šito leisti? Bent vienos pergalės?

Žora tekinas nuskubėjo prie brolio. Vos paleidęs purvo, žvyro, ledo ir akmenukų gniužulą, jis jau pasigailėjo. Šūktelėjo broliukui, kad tas pasilenktų ir taip išvengtų smūgio, o tas nesuprasdamas atsigręžė. Žora norėjo jam padėti, bet išėjo atvirkščiai — lyg piktavališkai tyčia būtų šaukęs. Pribėgęs artyn pamatė kraują ant sniego ir pasijuto šlykščiai. Tai jo kaltė. Žaidimas, kurį mėgo labiausiai, per jį baigėsi siaubingai. Kodėl neleido broliui laimėti? Juk Žora vis tiek būtų nugalėjęs — ryt, poryt ir užporyt. O dabar — ar benorės dar kada brolis žaisti? Vargu bau. Vaikas gėdijosi kvailo poelgio.

Žora pritūpė sniege ir uždėjo ranką broliukui ant pečių. Arkadijus nusipurtė ją ir atsigręžė — paraudusios ašarotos akys ir kraujuota burna. Įsiutęs žvėriūkštis, ne kitaip. Nepratarė nė žodžio. Veidas piktas ir rūstus. Žora pamindžikavo.

— Arkaša?

Šis tik išsižiojo ir bandė šaukti, bet pasigirdo kažkas panašaus į šuns lojimą. Žora tespėjo pamatyti purvinų dantų eilę. Arkadijus pašoko, nusisuko ir nėrė šalin.

— Arkaša, palauk!

Bet Arkadijus nelaukė, nesustojo — negeidė klausytis brolio atsiprašymo. Bėgo kiek įkabindamas ir vis taikė liežuvio galiuku į švarplę tarp priekinių dantų. Užčiuopęs ją ir lyžtelėjęs dantenas toj vietoj nusprendė — nebenori brolio nė akyse matyti. Vasario 14-oji

Levas žvelgė į 18-ąjį korpusą — daugiabutį betono kubą. Jam teko nemaloni užduotis. Milicijos pranešime parašyta, kad ant geležinkelio bėgių rastas ketverių metų ir dešimties mėnesių berniuko lavonas. Vaikas vakare žaidė ant bėgių ir pakliuvo po keleiviniu traukiniu; ratai perpjovė kūną. Traukinys 21 valandą iš Maskvos Jaroslavlio stoties išpūškavo į Chabarovską. Mašinistas pirmoje stotelėje pranešė, kad vos išvažiavęs netrukus išvydo kažką šmėžuojant ant bėgių. Ar kaip tik tas traukinys ir pervažiavo berniuką, dar nenustatyta. Tačiau nėra reikalo skubiai aiškintis, kaip ten buvo. Dėl tragiško įvykio niekas nekaltas.

Bylą būtų galima ir nutraukti. Šiaip jau Levui Stepanovičiui Demidovui — atsakingam ir perspektyviam Valstybės saugumo ministerijos, trumpiau MGB, darbuotojui — niekada nėra tekę domėtis panašiais įvykiais. Kas jam darbo? Prarasti sūnų — skaudi nelaimė tėvams ir giminėms, bet šalies mastu, tiesą sakant, tai nereikšminga. Neatsargūs vaikai — ne Valstybės saugumo organų rūpestis. Tačiau šis atvejis netikėtai pasirodė nesąs toks paprastas. Tėvų širdgėla nelauktai sukėlė rūpesčių. Atrodo, jie nepajėgia pripažinti, kad jų sūnelis (Levas žvilgtelėjo į pranešimą — pravartu įsidėmėti jo vardą: Arkadijus Fiodorovičius Andrejevas) pats kaltas dėl savo mirties. Tėvai visiems kalba, kad jis nužudytas. Kas nužudė — jie nežino. Kodėl — nenutuokia. Kaip tai apskritai galėjo nutikti — irgi neįsivaizduoja. Net ir negalėdami pateikti jokių logiškų ir įtikimų argumentų, jie sėkmingai žaidžia emocijomis. Galimas daiktas, kad jie įtikins ir kitus žmones: kaimynus, draugus, prašalaičius — visus, kas panorės jų klausytis.

Maža to, berniuko tėvas Fiodoras Andrejevas ir pats yra žemesnio rango MGB darbuotojas, Levo pavaldinys. Fiodoras geriau nei kas kitas turėtų žinoti, kad palaikydamas emociškai suprantamą, bet nelogišką tvirtinimą kenkia MGB reputacijai ir peržengė ribą. Leido jausmams nustelbti sveiką protą. Jei ne švelninančios aplinkybės, galimas daiktas, Levui būtų reikėję tą žmogų suimti. Painus reikalas. Levas buvo priverstas kol kas atidėti į šalį svarbią užduotį ir aiškintis šį įvykį. Ėmėsi jo labai nenoromis. Trumpai tariant, jam buvo apmaudu.

Nesitikėdamas nieko gero iš susitikimo, Levas neskubėdamas lipo laiptais ir galvojo, kaip atsitiko, kad jo karjera baigėsi štai taip — bandymu suvaldyti žmonių reakciją. Jis niekada nesiveržė į Valstybės saugumo organus; karjerą pradėjo karo tarnyboje. Per Didįjį Tėvynės karą jis buvo mobilizuotas į specialųjį karinį dalinį — Atskirąją ypatingosios paskirties motorizuotąją šaulių brigadą, trumpiau — OMSBON. Trečiasis ir ketvirtasis tos brigados batalionai buvo renkami iš Centrinio kūno kultūros instituto studentų — Levas buvo vienas jų. Patys atletiškiausi ir mikliausi buvo nusiųsti į treniruočių stovyklą Mytiščiuose, šiauriniame Maskvos pakraštyje; ten buvo mokoma kautis vyras prieš vyrą, šaudyti, leistis parašiutu iš mažo aukščio ir naudotis sprogmenimis. Stovykla priklausė Vidaus reikalų liaudies komisariatui, trumpiau — NKVD, paskui, kai jis suskilo, Valstybės saugumo tarnyba (faktiškai — slaptoji policija) tapo MGB. Abudu batalionai buvo pavaldūs tiesiogiai NKVD, o ne kariuomenės vadovybei, ir gaudavo iš jo užduotis. OMSBON šauliai būdavo permetami anapus fronto linijos ardyti infrastruktūros, rinkti informacijos, žudyti nurodytų asmenų — jie buvo slaptieji diversantai. Labai rizikinga, bet ne pavojingiau, negu sėdėti tanke T-34. Levas džiaugėsi galėdamas veikti savarankiškai, bet garsiai apie tai kalbėti būtų buvę neatsargu. Jam patiko žinoti, kad jo likimas — paties rankose; taip bent jis manė. Ir jam sekėsi. Jis buvo apdovanotas antrojo laipsnio Suvorovo ordinu. Jo šaltakraujiškumas, karinė sėkmė, graži išvaizda ir ypač visiškas, nuoširdus atsidavimas tėvynei buvo įvertinti dar ir kitaip: jis tapo plakatų didvyriu, simbolizuojančiu vokiečių okupuotų Rusijos žemių išvadavimą. Jis ir būrelis džiūgaujančių kareivėlių iš įvairių dalinių buvo fotografuojami apsupę pamuštą degantį vokiečių tanką, šaudantys į orą, pasiryžę pasiekti pergalę, stovintys prie nukautų priešo karių. O už jų smilksta sudeginti kaimai. Nepaisydami griuvėsių ir mirties pėdsakų kiekviename žingsnyje, jie triumfuoja — tik pažvelkit į gražuolį Levą, į švytinčius jo dantis ir plačią šypseną. Ta nuotrauka, papuošusi pirmąjį Pravdos puslapį, buvo plačiai išplatinta. Po karo Levas iš OMSBON perėjo į patį NKVD. Paaukštinimas rodėsi logiškas. Jis to nesvarstė: kiti nusprendė už jį. Jeigu tėvynei reikia, jis pasirengęs. Būtų vykęs ir į Gulago stovyklą arktinėje tundroje prie Kolymos, jeigu iš jo būtų buvę pareikalauta. Jis tetroško vieno: tarnauti tėvynei, šaliai, kuri nugalėjo fašistus, kuri garantuoja nemokamą mokslą ir sveikatos apsaugą, kuri visam pasauliui trimituoja apie darbininkų teises ir moka jo tėvui — karinės įmonės darbininkui, stovinčiam prie konvejerio, — bemaž tokį pat atlyginimą kaip mokslų daktarui. Nors Levo tarnyba Valstybės saugume anaiptol ne visada būdavo maloni, jis suprato, kad tai būtina, nes būtina ginti revoliuciją nuo išorės ir vidaus priešų, kurie stengiasi ją sunaikinti ir pasiryžę sulaukti jos žlugimo. Už tai Levas buvo pasirengęs paaukoti gyvybę. Už tai jis aukojo ir kitų žmonių gyvybę.