Том Смит: Vaikas 44

— Nors aš ir bandžiau sustabdyti jūsų mamos ir tėčio žudiką, suprantu, kad jums esu toks pat kaip tas žmogus, kuris atėmė iš jūsų tėvus. Galiu jus patikinti, kad esu kitoks. Gal jums atrodys, kad gyvendamos su mumis jūs suteršit tėvų atminimą. Bet esu tikras, kad jūsų tėvai linkėtų jums visa ko geriausia. O gyvendamos šituose vaikų namuose jūs nieko nematysit. Neabejoju, kad po keturių mėnesių jūs tai supratot geriau nei kas kitas.

Paskui prašneko Raisa:

— Mes norim suteikti jums galimybių, kurių jūs netekot, nes jos iš jūsų buvo atimtos. Žinau, jums sunku apsispręsti. Judvi dar labai mažos. Deja, gyvenam tokiu metu, kai vaikams tenka priimti atsakingus sprendimus, tarsi jie būtų jau suaugę. Jeigu jūs liksite čia, jūsų gyvenimas bus sunkus ir vargu ar kada palengvės.

— Mes norim sugrąžinti jums vaikystę, norim, kad patirtumėt, kaip gera būti jaunam.

— Mes nesugrąžinsim jums tėvų ir neatstosim jų: tėvų atstoti negali niekas. Mes norim tapti jūsų globėjais. Mes rūpinsimės jumis, maitinsim jus ir suteiksim jums pastogę. Jūs neprivalėsit mūsų mylėti. Galėsit ir nemėgti mūsų, nors mes tikimės, kad to nebus. Galite pasinaudoti proga ištrūkti iš čia. Ir neprivalote mums už tai kaip nors atsilyginti.

— Jeigu jūs atsisakysit, mes pasistengsim rasti jums kitą šeimą, kuri jūsų pageidautų, bet neprimintų praeities. Jeigu jums taip būtų lengviau, galit mums tiesiai sakyti. Deja, Zoja ir Jelena, aš negaliu pakeisti to, kas buvo. Ir vis dėlto mudu galim pasiūlyti jums geresnę ateitį. Kaip jau sakė žmona, mes nieko nesitikim iš jūsų už tai. Judvi turėsit viena kitą. Turėsit atskirą kambarį. Bet jūs visuomet žinosit, kad aš esu tas žmogus, kuris atėjo į jūsų sodybą suimti jūsų tėčio. Gal ilgainiui tas prisiminimas taps ne toks skaudus, bet jūs to niekuomet nepamiršit. Tai temdys mūsų santykius. Vis dėlto tikiu, kad tai praeis, nes pats esu tai patyręs.

Mergaitės sėdėjo tylomis, įbedusios akis į Levą ir Raisą. Tarsi ir negirdėtų, kas joms kalbama, sėdėjo ant kėdžių vis taip pat nė nekrustelėdamos, susiėmusios už rankučių. Raisa tarė:

— Jūsų valia atsakyti — taip ar ne. Galite prašyti mus, kad rastume jums kitą šeimą. Kaip pasakysit, taip ir bus.

Levas atsistojo.

— Mudu su žmona einam pasivaikščioti. Paliekam abi pasišnekėti. Pabūkit vienos, pasitarkit. Jauskitės šiame kambaryje laisvai. Nuspręskit, kaip norit. Jums nėra ko baimintis.

Levas užėjo mergaitėms už nugaros ir atidarė duris. Raisa atsikėlė ir žengė į koridorių, paskui ir Levas, išeidamas jis uždarė duris. Juodu nuėjo koridorium tolyn, dar nė sykio gyvenime nebuvo taip jaudinęsi.

*

Kai mergaitės liko kabinete vienos, Zoja stipriai apkabino sesutę.

Padėka

Man pasisekė, kad turėjau nuostabų PFD agentūros agentą St Johną Donaldą, paskatinusį mane parašyti šią knygą. Esu jam už tai be galo dėkingas, taip pat už visokeriopą paramą. Dėkoju ir Georginai Lewis, ir Alice’ai Dunne už pagalbą, ji labai pravertė rašant. Svarstydamas įvairius variantus džiaugiausi Sarah Ballard atsiliepimais, kuriuose taip puikiai derėjo kritika ir padrąsinimas. Pagaliau — žinoma, čia daug prisidėjo PFD, — noriu padėkoti Jamesui Gilliui už tai, kad jis ėmėsi šios knygos, vos ji buvo baigta, ir tik tam, kad pareikštų, jog ji nėra baigta, ir priverstų mane ją perrašyti. Jo entuziazmas buvo labai pravartus ir vertingas.

Mano redaktoriai, Suzanne Baboneau iš Simon & Schuster UK ir Mitchas Hoffmanas iš Grand Central Publishing, buvo nuostabūs. Buvo gera dirbti su jais abiem. Ačiū Jessicai Craig, Jimiui Rutmanui ir Natalinai Saninai. Natalina maloniai nurodė kai kurias klaidas, mano padarytas minint rusų tikrinius vardus ir aprašant Rusijos tikrovę.

Ypač vertinu Bobą Bookmaną iš CAA už visus patarimus ir už tai, kad suvedė mane su Robertu Towne’u. Robertas — man jis rašytojo pavyzdys — rado laiko su manim pasamprotauti apie knygos metmenis vėlyvame jos rašymo etape. Savaime aišku, tai mane labai įkvėpė.

Sulaukiau būrelio ir neprofesionalių, bet uolių skaitytojų. Nepaprastai daug man padėjo Zoe Trodd. Alexandra Arlango ir jos mama Elizabeth skaitė visas pataisytas romano versijas ir kiekvienąsyk pateikdavo labai vertingų išsamių komentarų. Nežinau, kaip joms ir atsidėkoti. Ne kas kitas, tik Alexandra, bendrovėje Qwerty Films dirbdama su Michaelu Kuhnu, Emmeline’a Yang ir Colleena Woodcock, leido man pirmąsyk atitrūkti nuo rašymo. Tai įvyko renkant medžiagą pjesei, kurią jiems rašiau; kaip tik tada perskaičiau apie Andrejų Čikatilą ir susipažinau su jo gyvenimo faktais.

Daug žmonių padėjo man užbaigti šią knygą, bet užvis labiausiai — Benas Stephensonas. Niekada dar nebuvau toks laimingas kaip pastaraisiais metais.

Ką dar skaityti

Niekuomet nebūčiau galėjęs parašyti šio romano, jei prieš tai nebūčiau skaitęs daugelio autorių atsiminimų, dienoraščių ir literatūros kūrinių. Tiriamuoju darbu mėgavausi ne mažiau nei pačiu rašymu, todėl dauguma šioje knygoje minimų dalykų yra kruopščiausių tyrimų vaisius. Mažai tos medžiagos pateko į patį kūrinį. Turiu pabrėžti, kad tik man vienam tenka atsakomybė už visus nuokrypius nuo istorinės tiesos ir už laisvą jos traktavimą romane.

Januszo Bardacho memuaruose Man is Wolf to Man (Žmogus žmogui — vilkas; bendraautorė Kathleen Gleeson, Scribner 2003) įspūdingai parodytos pastangos išgyventi stalininės Rusijos lageriuose. Šia tema verta paskaityti dar dvi knygas:

Anne’os Applebaum „Gulagą” ( Penguin 2004) ir Aleksandro Solženicyno Gulago archipelagą (anglų kalba Harvil 2003).

Istoriniam fonui nušviesti radau šias knygas: Roberto Conquesto The Harvest of Sorrow (Sielvarto pjūtis, Pimlico 2002), Simono Sebago Montefiorees „Staliną” ( Phoenix 2004) ir Shelios Fitzpatrick Everyday Stalinism (Kasdieninis stalinizmas, Oxford University Press 1999). Jas verta perskaityti.

Tam, kas nori pasigilinti į Rusijos saugumo ir milicijos darbo metodus, verta paskaityti Anthony Olcotto Russian Pulp (Rusiška lektūra; Rowman & Littlefield 2001): ten ne tik smulkiai aprašoma pati teisėsaugos sistema, bet ir minimi jos atspindžiai literatūroje. Boriso Levitskio The Uses of Terror (Teroro praktika; Coward, McCann & Geoghergan Inc. 1972) yra neįkainojamas šaltinis norinčiajam suprasti arba bent pabandyti suprasti MGB intrigas. Pagaliau Roberto Culleno The Killer Department (Žmogžudysčių skyrius; Orion 1993) aiškiai išdėsto tikrų Andrejaus Čikatilos nusikaltimų tyrimo eigą.

Apie visas tas knygas galiu tarti tik pačius geriausius žodžius.