Том Смит - Vaikas 44

Nadė užsimerkė; ji vaizdavosi, kad lova bus pakelta ir ji vos atsimerkusi pamatys visai čia pat įniršusio tėvo veidą. Bet lova tik sugirgždėjo ir įdubo, užguldama mergaitę. Jis atsisėdo ant lovos, tad mergaitei teko pasislinkti. Atsimerkusi matė pro vis siaurėjantį tarpelį tarp lovos ir grindų, kaip tėvas varsto batus. Jis nežino, kad ji čia. Matyt, užsitrenkus durims užkrito ir skląstis. Ji nesučiupta... bent kol kas. Ką jai dabar daryti? Tėvas gali užsibūti čia ir kelias valandas. Grįš mama ir pamačiusi, kad Nadės nėra namie, sukels triukšmą. Gal jie pamanys, kad ji dingo, ir puls ieškoti prapuolenės. Tada ji kaip nors prasmuks viršun ir ką nors sumeluos. Taip būtų geriausia. Iki tol jai reikia tūnoti ir nekrebždėti.

Tėvas nusimovė kojines ir pamankštino kojų pirštus. Atsikėlė nuo lovos, ši atsitiesė, paskui užžibino lempą — nuo jos pasklido silpna, drumzlina oranžinė šviesa. Nužingsniavo prie skrynios. Nadė išgirdo atvožiant jos dangtį, bet nematė, ką tėvas iš jos ima. Matyt, paliko skrynią atidengtą, nes nebuvo girdėti jos uždarant. Ką veikia tėvas? Dabar jis sėdi ant kėdės ir kažką vynioja ant pėdos, atrodo — gumos atraižą. Pasiėmęs virvę ir skudurų, dirba tokią lyg ir šlepetę.

Pajutusi, kad už jos kažkas brūkštelėjo, Nadė pakreipė galvą ir išvydo katę. Katė irgi ją matė, rietė nugarą ir šiaušė kailį. Mergaitei čia ne vieta, katė tai gerai žino. Nadė išsigandusi pasuko galvą: jai rūpėjo, ar tėvas ką nors pastebėjo. Jis liovėsi dirbęs apavą. Ar išgirdo katę? Jis atsiklaupė; Nadė pro palovio plyšį pamatė jo veidą. Ji nežinojo, ką sakyti, ir nedrįso nė krustelėti. Tėvas nieko netaręs atsistojo, pakėlė lovą ir išvydo ją, susirietusią į kamuoliuką.

— Kelkis.

Nadė tik drebėjo ir nejudėjo.

— Kelkis.

Ji neįstengė pajudinti nei rankų, nei kojų — kūnas tartum suakmenėjo.

— Nade!

Išgirdusi savo vardą, ji atsistojo.

— Traukis nuo sienos.

Mergaitė pakluso: ėjo prie tėvo nunarinusi galvą, žiūrėdama į jo kojas — vieną basą, kitą apvyniotą skudurais. Jis nuleido lovą.

— Kodėl tu čia?

— Norėjau sužinoti, ką veiki apačioj.

— Kam?

— Noriu dažniau būti su tavim.

Andrejus vėl atsisėdo ant kėdės ir žvelgė į dukterį. Keista, bet neatrodo piktas. Išdrąsėjusi mergaitė paklausė:

— Ar tu nenori pabūti su manim?

— Tu gi turi sesučių — argi tau nepatinka žaisti su jomis? Tavo metų aš visą laiką leidau su broliu.

— Argi tu turi brolį?

— Taip, štai jis.

Andrejus mostelėjo į sieną, į rusų kareivio nuotraukas. Nadė spoksojo į išvaizdų vyriškį.

— Kuo jis vardu?

— Pavlas.

— Kodėl jis mūsų neaplanko?

— Aplankys.

Rostovo sritis, aštuoni kilometrai į šiaurę nuo Rostovo Liepos 16-oji

Juodu buvo įlaipinti į priemiestinį traukinį, nuvesiantį arčiau kelionės tikslo — į Rostovo centrą. Sunkvežimio vairuotojas jų neišdavė, sėkmingai pervežė per kelis kontrolės punktus ir išleido tik Šachtuose; ten juodu pernakvojo pas vairuotojo uošvę Sarą Karlovną, jos šeimos namuose. Sara, jau įkopusi į šeštą dešimtį, gyveno ne tik su keliais vaikais (viena ištekėjusi dukra jau ir pati jų turėjo trejetą), bet ir su savo tėvais. Iš viso jų trijų kambarių bute gyveno vienuolika žmonių. Įsivėlę į svetimus reikalus, jie galėjo labai daug prarasti. Levui teko trečią kartą pasakoti apie tyrimą. Čionykščiai, ne taip, kaip gyvenantys šiaurėje, jau buvo girdėję apie tuos nusikaltimus — vaikų žudynes. Nors spauda apie tai net neužsiminė, tik retas srities gyventojas, pasak Saros, nebuvo girdėjęs gandų. Bet kas iš to, kai nežinai faktų! Vien išgirdus apie aukų skaičių (net ir Levas tikrai nežinojo, kiek vaikų nužudyta) visiems klausytojams užimdavo žadą.

Nė klausimo tokio nekilo, ar šie žmonės imsis padėti: gausioji šeimyna tučtuojau puolė kurti planų. Žmonių sąjunga dar labiau išsiplėtė. Buvo nutarta palaukti sutemų ir tik tada važiuoti į miestą, nes naktį gamykloje mažiau žmonių. Be to, didesnė tikimybė tokiu laiku aptikti žudiką namie. Ir dar nuspręsta, kad Levui su Raisa nedera vykti vieniems. Jiems įtaisė visą būrį palydovų — tris mažus vaikus ir du energingus jų senelius. Levas ir Raisa gavo vaidinti tėvą ir motiną, o tikrieji vaikučių tėvai liko Šachtuose. Apsimesti šeima reikėjo dėl atsargumo. Jei bėglių medžiotojai atbildėtų iki Rostovo, jei valdžia manytų, kad įtariamieji nesprunka į užsienį, tai ieškotų vyro ir moters, keliaujančių kartu. Atrodė neįmanoma pakeisti išvaizdą, kad jų neatpažintų. Levas ir Raisa pasitrumpino plaukus, jiems davė persirengti naujus drabužius. Bet vis tiek, jei nesuptų šeima, jie labai kristų į akis. Raisa suabejojo dėl vaikų — ar jiems nepavojinga eiti kartu. Buvo nutarta, kad jei kas nepasisektų, jeigu jie būtų sučiupti, seneliai pareikštų, kad Levas jiems grasinęs ir jie bijoję dėl savo gyvybės, todėl neatsisakę padėti.

Traukinys sustojo. Levas pažvelgė pro langą. Stotyje šurmuliavo minia; buvo matyti ir keletas perone patruliuojančių uniformuotų pareigūnų. Visas septynetas išlipo iš traukinio. Raisa nešėsi mažiausiąjį vaikelį. Visiems trims vaikams buvo liepta dūkti. Vyresnysis berniukas suprato, kam reikia gudrauti, ir vaidino kaip dera, bet jaunėlis, sutrikęs ir patempęs lūpą, vis dairėsi į Raisą: nesąmoningai juto pavojų ir aiškiai būtų norėjęs likti namie. Tik itin pastabus pareigūnas būtų įtaręs, kad ta šeima — tik akims apdumti.

Perone ir vestibiulyje knibždėte knibždėjo patrulių — daugiau nei reikia šiokią dieną stotyje. Jie kažko ieškojo. Nors Levas kalė sau į galvą, kad sekama ir suiminėjama daugybė žmonių, vidinis balsas kuždėjo, kad ieškoma ne ko kito, o jų.

Išėjimas — už penkiasdešimties žingsnių. Žiūrėti tik tenai. Jie jau beveik priėjo.

Du ginkluoti pareigūnai pastojo jiems kelią.

— Iš kur atvykot ir kur keliaujat?

Raisai trumpam užėmė žadą. Žodžiai kažkur išdulkėjo. Kad neatrodytų kaip stabo ištikta, ji perėmė vaikutį iš vienos rankos į kitą ir nusijuokė:

— Jie tokie sunkūs!

Išgelbėjo Levas.

— Ką tik grįžom iš Šachtų. Lankėm žmonos seserį, ji ten gyvena. Rengiasi tekėti.

Senelė irgi neatsiliko:

— Ir, žinokit, už girtuoklio. Aš stojau piestu. Griežtai liepiau jai atsisakyti.

Levas šyptelėjo, kreipdamasis į močiutę:

— Norėtumėt išleisti ją už vyro, kuris geria tik vandenį?

— Taip būtų geriau.

Senelis linktelėjo ir dar pridūrė:

— Tegul sau geria, tik kad prisigėręs toks bjaurus nebūtų. Abu seneliai susijuokė, tik ne patruliai. Vienas kreipėsi į mažąjį berniuką:

— Kuo jis vardu?

Klausimas buvo skirtas Raisai. Ir vėl jos atmintis sušlubavo. Pasakė, kas šovė į galvą:

— Aleksandras.

Berniukas papurtė galvelę.

— Mano vardas Ivanas.

Raisa nusijuokė:

— Aš jį vis erzinu. Nuolat painioju broliukų vardus, o jie pyksta. Šis jaunikaitis, kurį nešu, yra Ivanas. O štai tas — Michailas.

Taip vadinosi vidurinis vaikas. Dabar Raisa prisiminė, jog vyresnysis yra vardu Aleksejus. Bet kad jos melas skambėtų įtikinamai, reikėjo, kad jis vadintųsi Aleksandras.

— O vyriausiasis — Aleksandras.

Vaikinas išsižiojo, bet senelis kaipmat įsikišo ir švelniai paglostė jam galvą. Bernelis apmaudžiai ją papurtė.

— Baik! Aš ne mažiukas.

Raisa stengėsi neparodyti, kaip jai palengvėjo. Pareigūnai pasitraukė iš kelio, ir jinai išsivedė tariamąją šeimyną iš stoties.