Том Смит - Vaikas 44

— Fiodorai, man rodos, kad esi labai blogos nuomonės apie mane.

— Ne, viršininke, netiesa.

— Suprask, jei Levas teisus, jeigu yra toks vaikų žudikas, tai reikia jį sučiupti. Aš noriu padėti Levui. Fiodorai, aš ir pats turiu vaikų. Aš, kaip tėvas ir kaip karininkas, privalau sustabdyti tuos siaubingus nusikaltimus. Tai svarbiau už asmeninę Levo ir mano nesantaiką. Jeigu norėčiau Levo mirties, paprasčiausiai nieko nedaryčiau. Šiuo metu visi įsitikinę, kad juodu su žmona yra šnipai. Juos nušaus vos pamatę ir, ko gero, jų tyrimas žlugs. Tada mirs dar daugiau vaikų. Bet jeigu aš žinočiau visa tai, ko nežinau, galėčiau įtikinti valdžią atšaukti to žmogaus gaudynes. Jei to nepadarysiu, kaip manai, kiek yra galimybių, kad Levui ir Raisai pasiseks?

— Jokių galimybių.

Vasilijus pritariamai linktelėjo. Tai tiesa, vadinasi, Levas įsitikinęs, kad dėl visų tų mirčių kaltas vienas žmogus. Vasilijus kalbėjo toliau:

— Manau, kad jie neturi pinigų ir yra už šimtų kilometrų nuo tikslo.

— Kada juodu pabėgo?

Tai buvo antroji Fiodoro klaida: vadinasi, jis irgi tiki, jog Levas nori sugauti tą žudiką. Dabar Vasilijui beliko sužinoti, kur tuodu traukia. Jis brėžė liniją į rytus nuo Maskvos, palei geležinkelius, ir pastebėjo, kad Fiodoro žvilgsnis nukrypo į šalį, skersai žemėlapio, į pietus. Vadinasi, Levas traukia ten.

Bet Vasilijui dar stinga vietovardžio. Kaip jį išpešti iš Fiodoro? Vasilijus prašneko:

— Dauguma žmogžudysčių įvykdyta pietuose.

— Vien pažvelgus į šį žemėlapį...

Fiodoras nutilo. Tikrai, juk įmanoma palenkti Vasilijų, pačiam neužsitraukiant įtarimo. Tada juodu galėtų bendrai prašyti viršininkų pakeisti nuomonę apie Levą ir Raisą. Fiodoras suko galvą, kaip tiedviem pagelbėti. Jis įrodys, kad jie ne piktadariai, o didvyriai. Kai buvo susitikę, Levas minėjo, kad vienas jo kolega milicijos pareigūnas važiavo į Rostovą, norėjo įsitikinti, ar ne tas miestas yra žudiko gyvenamoji vieta. Fiodoras atidžiai tyrinėjo dokumentus.

— Daugiausia žmogžudysčių aplink Rostovą prie Dono, daryčiau išvadą, kad žmogžudys turėtų gyventi ten arba kur nors netoliese.

— Rostove?

— Kaip, jūsų nuomone, būtų geriausia įtikinti valdžią?

— Man dar reikia viską apmąstyti. Labai rizikuotume, mums patiems galvos gali nulėkti. Turim būti įsitikinę. Dar sykį paaiškink, kodėl manai, kad tasai žudikas gyvena pietuose.

Kol Fiodoras nagrinėjo dokumentus ir svarstė, Vasilijus atsistojo, apėjo stalą, išsitraukė pistoletą ir nusitaikė Fiodorui į širdį.

Rostovo sritis Liepos 14-oji

Levas ir Raisa sėdėjo dėžėje, ne aukštesnėje kaip metras ir vos du metrai pločio: taip užmaskuotas ir paslėptas į pietus keliavo kontrabandinis krovinys — žmonės. Kareiviams baigus kratą kolūkyje, kaimiečiai nugabeno Levą su Raisa į artimiausią miestą, Riazanę, ir perdavė draugų šeimai, taip išplėšdami žmonių sąjungą, kaip ją pavadino Levas. Tvankiame prirūkytame bute, į kurį sugužėjo vos ne trisdešimt žmonių, Levui teko dar sykį viską papasakoti. Nė vieno neprireikė įtikinėti, kaip svarbu veikti nedelsiant, veikimo gairės aiškios, visi patikėjo, kad milicija pasirodė esanti bejėgė prieš žudiką. Visi kartu, kolektyviai (gerąja prasme) kūrė planus, kaip tuodu nugabenti į pietus. Vieno susirinkimo dalyvių pažįstamas dirbo sunkvežimio vairuotoju, gabeno krovinius iš Maskvos į Samarą, Charkovą ir kitus miestus, o iš jų — į Maskvą. Charkovas už trejeto šimtų kilometrų į šiaurę nuo Rostovo — pusdienis kelio. Kadangi buvo nuspręsta, kad važiuoti į patį Rostovą per daug rizikinga, mat vairuotojas neturįs ten jokių reikalų, jis pasisiūlė nuvežti tuodu žmones į Šachtus, nuo kurių Rostovas visai nebetoli. Tiek nukrypti nuo maršruto jis turėjo motyvą, mat norįs aplankyti šeimą. Toji pati šeima, išklausiusi Levo pasakojimą, tikriausiai padėsianti jam su Raisa nukeliauti ir į Rostovą.

Štai ir teko jiedviem praleisti pusantros paros toj dėžėj, uždarytiems visiškoj tamsoj. Vairuotojas vežiojo bananus (žalius, nevalgomus) — egzotiškus vaisius — į specparduotuves, skirtas aukšto rango partijos funkcionieriams; seniau tokiose apsipirkdavo ir Levas su Raisa. Jų dėžė gulėjo sunkvežimio kėbule, įsprausta po dviem kitomis, prikimštomis vertingųjų bananų. Dėžėje buvo karšta ir sausa; taip keliauti labai nepatogu, bet vis geriau nei Gulago traukiniu. Kas trys keturios valandos vairuotojas sustodavo, nukeldavo laukan dvi dėžes nuo jų narvo ir leisdavo gyvajam kroviniui atsipūsti, pamiklinti kojas šalikelėj.

Sėdėjo jie priešinguose dėžės kampuose sukryžiavę kojas, Levas snaudė ir sapnavo apsnigtą mišką, bet jį pažadino Raisos klausimas:

— Ar tu juo pasitiki?

— Kuo?

— Vairuotoju.

— O tu — ne?

— Aš ir pati nežinau.

— O kodėl klausi?

— Iš visų žmonių, kurie girdėjo tavo pasakojimą, tik jis vienas nieko nekamantinėjo. Atrodė, kad jam visai neįdomu. Tavo žodžiai jo nesukrėtė taip kaip kitų. Jis man pasirodė abejingas, savanaudis, bejausmis.

— Dabar jau vėloka ką nors keisti.

— Bet jis įtartinas.

— Niekas jo nevertė mums padėti. Galėjo rasti dingstį ir atsisakyti. Argi manai, kad mus išdavęs jis galėtų grįžti į šeimą, pas draugus? Jį visi atstumtų.

— Jis galėtų ką nors prasimanyti. Girdi, buvęs policijos postas ir jie mus suradę. Jis bandęs mums padėti, bet nieko negalėjęs.

— Tai ką siūlai?

— Kai vėl sustosim, tau reikėtų jį užpulti, surišti ir pačiam sėsti prie vairo.

— Tu rimtai kalbi?

— Vienintelė galimybė apsidrausti, išvengti rizikos — užvaldyti jo sunkvežimį. Turėtum jo dokumentus. Mūsų gyvybė vėl būtų mūsų rankose, viskas priklausytų nuo mūsų pačių, nebūtume tokie bejėgiai. Juk dabar net nežinom, kur mus veža.

— O juk tu vienintelė mokei mane pasitikėti nepažįstamų žmonių gerumu.

— Šis žmogus ne toks. Jis atrodo savimeilis. Ištisomis dienomis vežioja prabangos prekes. Tikriausiai galvoja: ir aš norėčiau tų dalykų, tų gražių audinių, tų retų skanėstų. Ir jis supranta, kad dabar turi progą. Žino, ko mes verti. Žino, už kiek galėtų mus parduoti. Ir žino, kaip brangiai pats turės sumokėti, jeigu jį sučiups su mumis.

— Ne man tau sakyti, bet kalbi šitaip apie žmogų, kuris niekuo nenusikalto ir, ko gero, rizikuoja gyvybe, kad mums padėtų.

— Aš siūlau garantiją, kad mes pasiektume Rostovą.

— Argi nuo to mes pradėjom? Ėmėmės misijos, kuria tikime, misijos, dėl kurios verta paaukoti gyvybę. O dabar tai taps misija, dėl kurios verta žudyti. Dabar tai bus misija, dėl kurios verta žudyti nekaltus žmones.

— Mums nereikės jo žudyti.

— Reikės, juk negalėsim palikti jo surišto šalikelėj. Tada rizika būtų kur kas didesnė. Turim arba jį nužudyti, arba juo pasitikėti. Raisa, dėl to viskas ir žlunga: dėl įtarumo, dėl nepasitikėjimo. Tie žmonės mus pamaitino, priglobė ir išleido į kelionę. Jeigu mes nusigręšim nuo jų ir nugalabysim jų draugą vien iš atsargumo, vėl tapsiu žmogumi, kurį niekinai Maskvoj. — Net ir neįžiūrėdamas jos veido, Levas jautė, kad ji šypsosi. — Ar nori mane išmėginti?

— Ne, tik pasišnekėti.

— Na ir kaip, ar išlaikiau testą?

— Tai priklauso nuo to, ar mes pasieksim Šachtus, ar ne.

Kiek patylėjusi Raisa paklausė:

— Ar po visam, kai jau būsim baigę, bandysi ištrūkti į užsienį?

— Ne. Bet jei tu to trokšti, padarysiu visa, ką galiu, kad įsodinčiau tave į laivą.