Том Смит - Vaikas 44

Lauke jau sutemo: Levo kalbėta ilgokai, ko gero, ilgiau kaip valandą. Jis buvo jau bebaigiąs, kai į trobą įlėkė vaikigalis.

— Mačiau šviesas šiaurėje, kalvose. Ten sunkvežimiai. Jie važiuoja čionai.

Visi sukilo. Vien pažvelgus aplinkiniams į veidus Levui buvo aišku, kad tai, be abejo, valdžios mašinos — kitokių ir būti negali. Jis paklausė:

— Kiek laiko mes dar turim?

Ir tuoj pat susizgribo, kad jau susitapatino su jais, nors iš tiesų dar niekas jų nesieja. Kaimiečiai kuo lengviausiai gali apsupti atvykėlius ir pareikalauti atlygio. Bet, atrodo, jam vieninteliam visame kambaryje ir šovė į galvą tokia mintis. Kai kurie suaugusieji išskubėjo pro duris, galbūt, kad patys įsitikintų. Kiti puolė kamantinėti berniuko:

— Ant kurios kalvos?

— Kiek sunkvežimių?

— Ar seniai?

Sunkvežimių būta trijų — trys poros žibintų. Vaikas matė juos iš tėvų sklypo pakraščio. Jie važiavo iš šiaurės ir buvo už kelių kilometrų. Po kelių minučių įriedės į kaimą.

Nė viename name nebuvo kur pasislėpti. Jokios mantos, jokių baldų, vertų dėmesio. Be to, jeigu jau krės, viską apvers aukštyn kojom. Jei ir būtų kokia slėptuvė — aptiktų. Levas žinojo, kaip didžiuotųsi sargybiniai juos suradę. Raisa griebė jam už rankų.

— Mes galim pabėgti. Jie pirmiausia krės kaimą. Jei gyventojai tvirtins, kad mūsų čia nebuvo, galėsim eiti toliau, gal pasislėpti kur už kaimo. Dabar tamsu.

Levas papurtė galvą. Pajutęs skrandžio spazmus prisiminė Anatolijų Brodskį. Štai kaip veterinaras turėjo jaustis, kai atsigręžęs pamatė Levą kalvos viršūnėj ir suprato, kad spąstai užsitrenkė. Levas nepamiršo, kad Anatolijus stabtelėjo ir sustingo, nes galvojo vien apie tai, kad įkliuvo. Tik paskui jis ėmė bėgti. Bet čia nuo sargybinių nepaspruksi. Jie žvalūs, pasirengę medžioklei — turi toliašaudžių ginklų, teleskopinių žiūronų, signalinių raketų ir šunų, mokančių aptikti įtartinus pėdsakus.

Levas pasisuko į berniuką, mačiusį sunkvežimius.

— Man reikia tavo pagalbos. Tą pačią dieną

Jaudindamasis, pūtuodamas berniukas atsitūpė kelio vidury ir drebančiomis rankomis išbėrė maišelį grūdų. Buvo jau visai tamsu. Sunkvežimiai keldami dulkes kriokė vos už poros šimtų metrų. Važiavo jie greitai. Berniukas užsimerkė — tikėjosi, kad jie pamatys jį ir sustos. O jei važiuos per greitai? Sucypė stabdžiai. Vaikas atsimerkė, atsigręžė į galingų prožektorių šviesos pluoštą ir iškėlė rankas. Sunkvežimiai sustojo kaip įbesti, bemaž liesdami berniuką. Atsidarė pirmos mašinos kabinos durys, kareivis iškišo galvą ir šūktelėjo:

— Ką, po velnių, čia veiki?

— Pabiro mano grūdai.

— Nešdinkis nuo kelio!

— Tėtis užmuš mane, jei nesurinksiu visų iki vieno.

— O aš užmušiu tave, jei nepasitrauksi.

Ką jam daryti? Paklusti? — galvojo toliau rinkdamas grūdus. Išgirdo brakštelint metalą. Ar tik ne šautuvas? Niekuomet nebuvo matęs šautuvo ir neįsivaizdavo, kaip jis žvanga. Persigandęs skubėjo lasioti grūdus ir mesti juos į maišelį. Galgi nešaus: jis viso labo tik vaikas, renkantis tėčio grūdus. Bet prisiminė ir atėjūno pasakojimą apie žudomus vaikus. Gal tie kareiviai ir yra žudikai? Jis susėmė saują grūdų, subėrė į maišiuką ir nuskuodė į kaimą. O sunkvežimiai važiavo iš paskos, lipo ant kulnų ir signalizavo ragindami skubėti. Jis girdėjo, kaip kareiviai kvatoja. Bernelis dar niekada nebuvo taip greitai nešęs kudašiaus.

Levas ir Raisa pasislėpė vienintelėj vietoj, kurioj kareiviai neturėtų jų ieškoti — po jų pačių sunkvežimiais. Levas įsmuko po antra mašina, Raisa — po trečiąja. Nenumanydamas, kiek ilgai teks ten tupėti, — gal net visą valandą, — Levas apsivyniojo skarmalais rankas ir apvyniojo jai, kad ne taip skaudėtų.

Sunkvežimiams sustojus, Levas užkišo pėdas už pusašio, o veidu prigludo prie medinio kėbulo dugno. Kareiviams vaikštant po kėbulą ir šokinėjant iš jo, lentos linko ir rėmėsi į Levą. Pažvelgęs pro kojų pirštus, jis pamatė, kaip kareivis pritūpė užsirišti batraiščių. Pakaktų pasukti galvą, jis pamatytų Levą ir sučiuptų. Kareivis atsistojo ir nuskubėjo į gretimą namą, taip ir nepastebėjęs Levo. O šis įsitaisė taip, kad matytų trečiąjį sunkvežimį.

Raisa bijojo, bet dar labiau širdo. Levo sumanymas išradingas, ką ir sakyti, juoba kad pati nieko geresnio nepasiūlė, bet jo sėkmė visiškai priklausė nuo to, kiek jie galės išsilaikyti įsitvėrę. Juk ji — ne išmankštintas karys, metų metus ropojęs per griovius ir karstęsis sienomis. Jos darbas nereikalavo tvirtų rankų ir pečių. Maža pasakyti, kad dabar jai skaudėjo rankas — jos degte degė. Rodos, nebeištvers nė minutės, ką jau kalbėti apie ištisą valandą. Bet nieku gyvu neleis, kad juodu būtų sučiupti dėl jos kaltės — vien todėl, kad jai pritrūko ištvermės. Juodu nepražus dėl to, kad ji tokia silpna.

Skausmo įveikta, verkdama iš nevilties, ji nebeįstengė ilgiau išsilaikyti — turėjo gultis ant žemės ir duoti rankoms poilsio. Tačiau ir per tą pertraukėlę jėgų atgavo vos kelioms minutėms. Laikas tirpte tirpsta, ir tuoj ji nebegalės laikytis įsikibusi. Reikia ką nors sugalvoti. Kaip rasti išeitį, kuri nepriklausytų nuo jos stiprybės? O gal tomis marškinių skiautėm — jeigu nepajėgia pati išsilaikyti — prisirišti prie pusašio? Būtų gerai, bet tik tol, kol mašina stovi. Kita vertus, juk vis tiek norint prisirišti teks bent porai minučių gultis ant žemės. Tačiau gulinčią ją kur kas lengviau pastebėti. Ji apsidairė į šalis, į dešinę, į kairę: kur dabar kareiviai? Kažkuris, gal vairuotojas, saugo sunkvežimį. Užuodžia jo cigaretės dūmus. Ką gi, jai paranku. Kam šaus į galvą, kad kas gali būti palindęs po apačia! Pamažu, atsargučiai Raisa nuleido užpakalį ant žemės, stengdamasi nekelti triukšmo. Net menkiausias krepštelėjimas sargybiniui sukeltų įtarimą. Nusivyniojusi marškinių skiautes, ji pritvirtino kairįjį riešą prie pusašio, paskui ėmėsi dešiniojo. Užmegzti mazgą teko jau pririšta ranka. Baigusi darbą, jausdamasi saugi ir patenkinta, jau buvo bekelianti kojas į viršų, bet išgirdo urzgiant. Apsidairiusi pamatė į ją spoksantį šunį.

Levas irgi regėjo šunis šalia trečio sunkvežimio. Juos laikantis žmogus nemato Raisos, kol kas dar ne. O šunys — jau. Levas išgirdo juos urzgiant: juk juodu kabo kaip tik jų akių lygyje. Ką daryti? Jis pasuko galvą ir išvydo berniuką, tą patį, kuris pasitarnavo jiems ant kelio. Neabejotinai susidomėjęs šurmuliu (gal jam tai atrodė kaip pramoga), jis žiūrėjo iš namo pro langą. Levas atsigulė ant žemės, kad geriau matytų šunis. Atsakingas už šunis kareivis jau ketino eiti kratos daryti. Bet vienas šuo kaip pasiutęs veržėsi nuo pasaito — tikriausiai matė Raisą. Levas atsisuko į berniuką — ir vėl prireikė jo pagalbos. Parodė pirštu šunis. Vaikas kaip kulka išlėkė iš namo. Levui beliko žiūrėti, kaip jis skuodžia prie šunų, ir stebėtis vaikio šaltakraujiškumu. Šunys tučtuojau atsisuko į berniuką ir ėmė ant jo loti. Kareivis sušuko:

— Bėk namo!

Berniukas užsimojo, lyg norėtų sudrožti vienam šunų. Kareivis nusijuokė:

— Atsargiai, nukąs ranką.

Vaikas pasitraukė. Kareivis paragino jį grįžti į trobą ir nusitempė šunis šalin. Levas vėl prisitraukė prie sunkvežimio dugno ir prie jo prisiplojo. Berniukas ir vėl išgelbėjo jiedviem gyvybę.

Raisa nė pati nežinojo, kaip ilgai išbuvo prisirišusi po sunkvežimiu. Jai rodėsi, kad be galo ilgai. Ji klausėsi, kaip kareiviai krečia namus, spardo baldus, varto puodus, viską niokoja. Girdėjo šunis lojant ir matė, kaip nuo signalinių raketų nušvito dangus. Pagaliau kareiviai grįžo ir sulipo į sunkvežimius. Aidėjo komandos. Šunys buvo suvaryti į Raisos sunkvežimio kėbulą. Dalinys tuoj išvažiuos.