Том Смит - Vaikas 44

— O tu pats ką ketini daryti? Slapstytis kalnuose?

— Kai to niekšo nebebus gyvo, kai tu būsi saugi užsienyje, aš vėl tapsiu pats savimi. Aš nenoriu gyventi tremtyje, tarp žmonių, kurie geidžia mano turimos informacijos, bet niekina mane. Nenoriu gyventi kaip svetimšalis. Nenoriu, kad į mane žiūrėtų kaip į išdaviką. Negaliu. Juk tai reikštų, kad visa tai, ką apie mane sakė tie žmonės, sėdintys Maskvoje, yra tiesa.

— Ar tai, ką jie galvoja, svarbiau už tai, ko noriu aš?

— Jau sakiau, kad padėsiu tau pabėgti.

— Aš kalbu ne apie tai.

— Nesuprantu.

— Aš noriu, kad mes liktume kartu.

Levas nutylėjo. Raisa paėmė jam už rankos. Pagaliau jis atsakė kiek galėdamas švelniau:

— Aš negaliu bėgti į užsienį. Negaliu gyventi kaip išdavikas. Negaliu.

— Vadinasi, mudviem beliko maždaug para?

— Deja, taip.

Kaip norėjosi Levui matyti jos veidą! Ji tarė tyliu, ramiu balsu:

— Turim per tą laiką nuveikti kuo daugiau.

— O kaip?

— Pasipasakosim vienas kitam visą tiesą.

— Tiesą?

— Juk negalim neturėti paslapčių. Aš tai turiu. O tu? Dalykų, kurių niekada man nesakei.

— Žinoma, ir aš turiu.

— Tada pradėsiu aš. Aš spjaudžiau tau į arbatą.

— Į ką?

— Kai išgirdau, kad Zoja suimta, buvau įsitikinusi, kad tai tu ją įskundei. Ir kokią savaitę spjaudžiau tau į arbatą.

— Spjaudei į mano arbatą?

— Taip, gal savaitę.

— Ir kodėl lioveisi?

— Man atrodė, tau vis tiek.

— Aš ir nepastebėjau.

— Tikrai. Na, dabar tavo eilė.

— Aš nemanau, kad tu tekėjai už manęs iš baimės. Manau, kad mane tyrei; manau, jog puikiai išmanai savo darbą. Tu apsimetei, kad esi išsigandusi. Pasivadinai ne savo vardu, o aš tave persekiojau. Bet manau, tu tikrinai mane. Manau, tu dirbai Vakarų agentūroms.

— Tai ne paslaptis, tai spėlionės. Privalai atskleisti paslaptis — grynus faktus.

— Tavo drabužiuose radau monetą, kapeiką, perskeltą pusiau — tokiais daikčiukais slapta išvežami mikrofilmai. Jais naudojasi agentai. Niekas kitas negalėjo turėti tokios monetos. Dabar gali man prisipažinti. Suprantu, kad turėjai visišką pagrindą nekęsti valdžios.

— Gerai, bet pirmiau paaiškink, kodėl tada manęs neįskundei? Kai jau turėjai įrodymą? Tą monetą? Ar todėl, kad tikėjai, jog aš nėščia?

— Ne, negaliu to paaiškinti. Negalėjau to padaryti. Taip būčiau peržengęs ribą. Paprasčiausiai negalėjau.

— Nepyk, Levai. Bet aš — ne šnipė. Tekėjau už tavęs ne tam, kad būčiau arčiau MGB. Viskas, ką buvau tau sakiusi stoties perone prieš kelis mėnesius, yra tiesa. Aš buvau išsigandusi, daugiau nieko.

— O moneta?

— Tai mano moneta... — Ji nutilo, tarsi svarstytų, ar pasakoti toliau. — Bet nenešiojau joje mikrofilmų. Nešiojausi joje cianido pastą. Tada, kai buvau pabėgėlė.

Raisa niekuomet nebuvo kalbėjusi, kaip ji gyveno, kai buvo sugriauti jos namai, apie tuos kelis klajonių mėnesius — tamsųjį savo gyvenimo tarpsnį. Levas nerimaudamas laukė.

— Manau, tu puikiai įsivaizduoji, kas gali atsitikti pabėgėlei. Aplinkui — kareiviai. Netrukus prisiekiau, kad jeigu kada vėl taip nutiks, — o man rodėsi, kad tai gali pasikartoti, — aš pasitepsiu dantenas ta pasta. Gal jie būtų mane nužudę, pakorę, bet gal bent būčiau privertusi juos gerai pagalvoti prieš užpuolant kitą moterį. Beje, tas daikčiukas tapo mano talismanu, nes nuo to laiko, kai pradėjau jį nešiotis, man nekilo jokių rūpesčių. Gal vyrai tiesiog pajunta, kad moteris kišenėje turi cianido. Žinoma, aš neišsigydžiau skausmo, kurį iškentėjau. Nuo tos ligos vaistų nėra. Štai kodėl, Levai, aš negaliu pastoti.

Levas žvelgė į tamsą, į kampą, kur, jo manymu, sėdi žmona. Karo metais moteris žagino okupantai, o paskui dar sykį — išvaduotojai. Levas pats buvo kareivis ir žino, kad tokiems veiksmams pritarė valdžia — laikė juos karo padariniu ir teisėtu atlyginimu šauniam kareiviui. Cianido turėjo daugelis, kad galėtų nusižudyti, jei grėstų neapsakomos baisybės. Levas numanė, kad dauguma vyrų būtų patikrinę, ar moteris neturi peilio, revolverio, bet į monetą ir dėmesio nebūtų atkreipę. Jis pasitrynė delną. Ką dar jis galėtų padaryti? Pritarti? Sakyti, kad suprato? Juk jis įsirėmino tą laikraščio iškarpą ir pasikabino ant sienos, didžiavosi ja. Bene jis žino, ką tas karas reiškė jai?

— Levai, išduosiu tau dar vieną paslaptį. Įsimylėjau tave.

— O aš visada tave mylėjau.

— Tai, Levai, ne paslaptis. Tu atsilieki trimis paslaptimis.

Levas sukrutėjo.

— Aš turiu brolį.

Rostovas prie Dono Liepos 15-oji

Nadė buvo namie pati viena. Mama ir seserys išėjo pas močiutę, ir nors Nadė iš pradžių ėjo kartu, artėjant prie močiutės namų apsimetė, kad jai sopa pilvelį, ir paprašė leidimo grįžti namo. Mama sutiko ir Nadė tekina parbėgo į namus. Jos planas buvo paprastas: atsidarys rūsio duris ir išsiaiškins, kodėl tėtis tiek ilgai užtrunka apačioj, nors ten tikriausiai tamsu ir šalta. Jai niekada neteko ten būti, nė vieno kartelio. Ji vaikščiojo aplink namą, lietė drėgnas plytas ir vaizdavosi, kaip ten atrodo. Rūsyje langų nebuvo, tik vėdinimo anga krosnies dūmams išeiti. Šeimynykščiams buvo griežtai draudžiama lipti žemyn ir niekas tos taisyklės nelaužė. Jos tėtis buvo abejingas daugumai pažeidimų, bet šiam draudimui nepaklusti nevalia — mergaitė žinojo, kad už tai tėtis nedovanotų.

Šiuo metu tėtis išvykęs į komandiruotę tarnybos reikalais. Bet jis greitai grįš, gal net rytoj. Nadė buvo girdėjusi jį kalbant, kad reikia paremontuoti namą, žinoma, ir naujas rūsio duris įstatyti. Ne lauko duris, pro kurias visi vaikšto, kad jos neleistų šilumos į lauką. Jam pirmiausia rūpėjo rūsio durys. Tegul jos ir prastos, nesandarios, bet kas iš to? Kuo jau jos tokios svarbios? Jau kelios dienos tėtis dirbo naujas duris, jų Nadė nebegalėtų atsidaryti. Jeigu ji nori tenai įsmukti ir kai ką išsiaiškinti, reikia tuo užsiimti nieko nelaukus. Dabartinis užraktas — paprasčiausias skląstis. Ji jau ištyrinėjo tą skląstį ir spėjo, kad peiliu, įkištu tarp durų ir staktos, galima jį pakelti. Taip ir padarys.

Skląstis pakilo, Nadė pastūmė duris, vyriai sugirgždėjo ir durys atsivėrė. Mergaitė žengė žemyn, dar žingsnį, dar. Jos širdis tankiai plakė. Paleistos durys vėl užsivėrė ir beveik visai užstojo Nadei šviesą; tik pro jų apačią ir šonus skverbėsi ruoželiai. Be tų plyšių, vienintelis šviesos šaltinis buvo vėdinimo anga palubėj. Apsipratusi su prieblanda, mergaitė nulipo laiptais iki apačios ir ėmė tyrinėti tėčio slaptąjį kambarį.

Lova, krosnelė, staliukas ir skrynia — nieko paslaptingo. Mergaitė lyg ir nusivylė. Labai kasdieniška. Prie sienos kabo sena lempa, o šalia jos prismaigstyta laikraščių iškarpų. Priėjusi artyn Nadė pamatė, kad jos visos vienodos, visur ta pati nuotrauka — rusų kareivis šalia degančio tanko. Kai kurios nuotraukos taip apkarpytos, kad belikęs tik kareivis. Išvaizdus vyras, bet jai nepažįstamas. Susidomėjusi tuo koliažu (kažin kas tasai žmogus?), ji pakėlė nuo grindų skardinę lėkštelę, tikriausiai paliktą katėms, švariai išlaižytą. Paskui žvilgsnis nukrypo į skrynią, ji uždėjo rankas ant dangčio ir vos vos kilstelėjo, tik norėdama pažiūrėti, ar neužrakinta. Medinis dangtis buvo sunkus, bet skrynia neužrakinta. Pakėlusi jį mergaitė išgirdo brazdant — kažkas klebeno laukujės duris.

Sudundėjo sunkūs žingsniai, ne tokie kaip mamos. Matyt, tėtis bus parėjęs. Atsidarė rūsio durys ir patalpa nušvito. Taip, tėtis. Kodėl jis taip greitai grįžo? Persigandusi mergaitė kuo tyliausiai užvožė dangtį, nes girdėjo tėtį jau lipant laiptais žemyn. Nieko nelaukusi puolė ant kelių ir įsispraudė po lova; iš tos ankštos slėptuvės matė tik apatinę laiptų pakopą. Štai ir dideli juodi tėčio batai — jie žengia tiesiai prie jos.