Том Смит - Vaikas 44

O štai ir vietos, į kurias keliavo trečiasis ragintojas. Priuralskas, Permė, Viatka, Gorkis — visa virtinė miestų, pro kuriuos eina geležinkelis vakarų kryptimi, į Maskvą. Į pietus nuo Maskvos — Tūla ir Oriolas. Toliau — Ukraina. Štai kokie miestai įrašyti: Charkovas ir Gorlovka, Zaporožė ir Kramatorskas. Visuose būta žmogžudysčių. Levas užvertė asmens bylą. Prieš gilindamasis į šio ragintojo asmens duomenis, jis peržiūrėjo likusias dvi bylas. Ketvirtojoje Levo pirštas greitosiomis perbėgo per tarnybos lapą. Viena kita vieta sutapo, bet neatitiko datos. Tas pats ir penktojoje: kai kas sutinka, bet svarbiausių taškų trūksta. Tas žmogus niekada nekeliavo taip toli į šiaurės rytus. Levas grįžo prie trečiosios bylos. Peržvelgė pirmą lapą ir įsižiūrėjo į mažą nespalvotą fotografiją. Vyriškis nešioja akinius. Jo vardas — Andrejus. Tą pačią dieną

Vasilijus sėdėjo viešbutyje ant lovos, rūkė, barstė pelenus ant plono raudono kilimo ir gėrė tiesiai iš butelio. Jam šlykštu Rostove. Tas miestas, nors jame ir daug gyventojų, kažkoks provincialus, gatvės atgrasios, o ant kiekvieno kampo — aptriušę paminklai. Dar gurkštelėjo iš butelio. Neturėk jokių iliuzijų: jei neįteiksi viršininkams bėglių, Levo ir Raisos, beveik jokios abejonės, jie nepalankiomis akimis pažiūrės į Fiodoro Andrejevo mirtį. Ta byla jie susidomėjo prieš jam išvykstant iš Maskvos. Jie patikės Vasilijaus teigimu, kad Fiodoras neva buvo susimokęs su Levu, kad jis įsibrovęs į Vasilijaus kabinetą (dėl to ir buvęs sučiuptas ir nušautas), tik tuo atveju, jei Vasilijus atveš jiems Levą. MGB jautėsi pažeminta, kad negali sugauti beginklės sutuoktinių poros, kuri, neturėdama nė skatiko, tarsi skradžiai žemę prasmego šalies gilumoj. Jei Vasilijus juos pagaus, jam bus atleistos visos nuodėmės. Viršininkai jau pasirengę pripažinti, kad Levas atsidūręs užsienyje, Vakarų diplomatų rankose. Tarybiniai agentai užsienyje jau gavo nurodymus. Levo ir jo žmonos nuotraukos išsiuntinėtos į ambasadas visame pasaulyje. Jau planuojama, kaip juos nužudyti. Jei Vasilijus sutvarkys reikalą, kad jiems nereikėtų imtis brangiai kainuojančios žmogaus medžioklės užsienyje, galinčios sukelti dar ir tarptautinių nemalonumų, visos jo klaidos bus užmirštos.

Vasilijus numetė nuorūką ant kilimo ir žiūrėjo, kaip ji rusena, neskubėdamas užminti kulnu. Jis jau užmezgė ryšius su čionykšte saugumo įstaiga, ta nevykėlių kompanija. Davė jiems Levo ir Raisos nuotraukas. Įspėjo pareigūnus (laikydamas juos pusgalviais), kad tuodu gali būti pakeitę išvaizdą; gal, tarkim, Levas užsiaugino barzdą arba nusikirpo plaukus. Gal jie keliauja ne kartu — gal jų keliai išsiskyrė. Gal vieno iš jų nebėra gyvo. Arba galbūt jie keliauja visu būriu, lydimi kokių žmonių. Pareigūnams patarta per daug neskirti dėmesio dokumentams, nes Levas mokąs juos suklastoti. Jie privalantys sulaikyti kiekvieną, kuris kelia bent menkiausią įtarimą. Vasilijus jau pats nuspręsiąs, ką paleisti, o ko ne. Kartu su vietos pareigūnais — iš viso trisdešimčia žmonių — jis įkūrė daugybę kontrolės postų ir surengė keletą patikrinimų. Liepė visiems pareigūnams registruoti kiekvieną incidentą, kad ir koks nereikšmingas jis būtų — pats juos ištirsiąs. Raportai apie juos turintys būti jam pristatyti nedelsiant, kad ir kokie niekingi būtų, nesvarbu, kad ir koks paros metas.

Kol kas jokių rezultatų, ir jis negali nusikratyti nuojautos, kad tai būsianti dar viena proga Levui jį pažeminti. Gal tas asilas Fiodoras klydo. Gal Levas patraukė visai kita kryptimi. Jeigu taip, Vasilijui galas: jam būtų suversta kaltė už Levo pabėgimą ir griežtai įvertintas Fiodoro nužudymas.

Kažkas pabeldė į duris.

— Prašom.

Jaunas pareigūnas raudonu veidu (aišku, bėgte bėgo laiptais, nes liftas sugedęs) stovėjo išsitempęs, laikydamas popieriaus lakštą. Vasilijus vangiu judesiu pamojo duoti jam.

Rostselmašo gamykla. Administracijos patalpos. Užpulti du žmonės, pagrobtos kai kurių darbuotojų asmens bylos. Vasilijus pašoko.

— Tai jo darbas. Jis čia. Tą pačią dieną

Juodu stovėjo šalimais, penkiasdešimt žingsnių nuo namo durų. Levas žvilgtelėjo į žmoną. Ji nenujautė, koks siutas jam užėjo. Levas jautėsi lyg nuo narkotikų apsvaigęs. Nuo minčių jam sprogo galva. Dar lyg ir tikėjosi, jog tas jausmas atlėgs ir grįš blaivi mąstysena, kad atsiras koks kitas paaiškinimas, kad vienaip ar kitaip paaiškės, jog tai ne jo jaunesnio brolio namas.

Andrejus Trofimovičius Sidorova s

Tačiau kaip tik taip vadinasi jo jaunesnysis brolis.

Pavlas Trofimovičius Sidorova s

Juk ta pavarde vaikystėje vadinosi jis pats, kol dar nebuvo praradęs tapatybės, kaip kad roplys nusimeta išnarą. Maža nuotraukėlė asmens bylos viršelyje, stori akinių stiklai (štai kodėl jis nuolat žvairuodavo, štai kodėl būdavo toks nerangus ir vis griuvinėdavo) neleido abejoti. Andrejus — jaunesnysis jo brolis — nužudė ne mažiau kaip 44 vaikus, tai beprasmiška ir kartu net per daug prasminga. Jis prisivertė atgaivinti seniai ištremtus prisiminimus, nustumtus į smegeninės užkampį, į jos Sibirą. Virvelė, užrišta ant kulkšnies, grūsta medžio žievė aukos burnoje, žudymas miške. Jis pats mokė broliuką gaminti kilpas spąstams, krimsti medžių žievę alkiui nuslopinti. Ar tos pamokos neišvirto į psichozę? Kodėl Levas iki šiol neužčiuopė ryšio? Kur jau ten, keista būtų buvę tikėtis iš jo tokio dalyko. Daugybė vaikų buvo mokoma to paties, jiems visiems buvo rodoma, kaip medžioti. Matant aukas tos smulkmenos neiškilo Levo sąmonėje. O gal ir įstrigo? Jis pasirinko tą kelią ar kelias jį? Ar ne dėl tos priežasties ėmėsi to tyrimo, nors nestigo paskatų pasukti kitur? Kažkuriame pasąmonės lygmenyje jis buvo įsiurbtas į tą verpetą, traukiamas į šią situaciją, panašiai kaip padugnės išleidžiant vandenį iš vonios sūkuriuoja prie skylės. Ar tai buvo neišvengiama nuo pat tos akimirkos, kai jis užėjo į Fiodoro butą? Gal tas tyrimas jį vedė į jo paties praeitį, skaudžiai primindamas priešpriešą su broliu, kurią jis stengėsi pamiršti?

Pamačius brolio vardą, išspausdintą juodu ant balto, Levui nori nenori teko atsisėsti ir įsmeigti žvilgsnį į brolio asmens bylą, lyginti duomenis, tikrinti, vėl tikrinti. Jis buvo priblokštas, pamiršo net pavojus, kurie jam gresia. Ir atsipeikėjo tik pamatęs, kad buhalteris sėlina prie telefono ir ketina skambinti. Levas pririšo buhalterį prie kėdės, išjungė telefoną, abiem vyrams užkimšo burnas ir užrakino kabinete. Jis neabejojo, kad labai greit bus sukeltas aliarmas. Jam reikia nešdintis. Susitvardyti. Bet jis neįstengė net koridorium tiesiai eiti, svirduliavo į šonus. Jautėsi apsvaigęs. Einant laukan jo mintys vis dar buvo susijaukusios, viskas apvirtę aukštyn kojom; jis instinktyviai nužingsniavo pagrindinių vartų link, per vėlai suvokęs, kad būtų buvę kur kas saugiau ir greičiau lipti per tvorą, kaip ir įeinant. Dabar keisti kryptį jau vėlu, nes sargybiniai mato jį artinantis. Jam reikia eiti tiesiai pro juos. Levas pajuto, kad prakaituoja, ir išspaudė apgailėtiną šypsenėlę. Bet jie praleido Levą be niekur nieko. Tik taksyje jis atsivertė aplanką, pasakė vairuotojui adresą ir liepė paskubėti. Levas drebėjo, nenulaikė rankų nei kojų — ir negalėjo liautis.

Jis žiūrėjo, kaip Raisa skaito asmens bylą. Ji jau žinojo Levo brolio istoriją, jo vardą, tik dar nežinojo pavardės ir tėvavardžio. O Levas stebėjo, kaip ji reaguos į tuos popierius. Ji nesiejo tų dviejų žmonių ir nieko neįtarė. Argi būtų galėjusi? O jis neįstengė prisipažinti: