Том Смит - Vaikas 44

— Netiesa, už tai, kad stengiausi tave sustabdyti, buvau apkaltintas išdavyste.

Andrejus atrodė nuoširdžiai nustebęs.

— Kodėl?

— Brolyti, kaltę už tavo žmogžudystes jie suvertė kitiems žmonėms. Per tave tiesiogiai ar netiesiogiai žuvo daugybė nekaltų žmonių. Ar supranti? Tavo nusikaltimai suteršė valstybę.

Andrejaus veidas persimainė. Galiausiai jis tarė:

— Aš parašysiu prisipažinimą.

Dar vieną prisipažinimą. Ir ką gi jis prisipažins?

Aš, Andrejus Trofimovičius Sidorovas, esu žmogžudys.

Brolis jo nesuprato. Niekam nereikia jo prisipažinimo, niekam nerūpi jo apkaltinti.

— Andrejau, aš atėjau ne tam, kad išgaučiau tavo prisipažinimą. Mano tikslas — kad tu nebežudytum vaikų.

— Aš neketinu tavęs stabdyti. Aš pasiekiau tai, ko norėjau. Dabar žinai, kad aš gyvas. Ir turėtum apgailestauti, kad neieškojai manęs anksčiau. Pagalvok, kiek gyvybių būtum išsaugojęs.

— Tau galvoj negerai.

— Norėčiau, kad prieš nužudydamas mane dar kartelį suloštam su manim kortomis. Labai prašau, broluži! Padaryk man tą paskutinę paslaugą.

Andrejus padalijo kortas. Levas žvilgtelėjo į jas.

— Tik vieną partiją, broluži, būk geras. Jei lošim, leisiuosi tavo nužudomas. Jei ne — priešinsiuos.

Levas paėmė kortas, ne todėl, kad būtų pabūgęs grasinimo, bet kad laimėtų laiko mintims surikiuoti. Reikia įsivaizduoti, jog tai ne Andrejus, o visai svetimas žmogus. Juodu pradėjo lošti. Andrejus susikaupė ir atrodė visai patenkintas. Kažkas subrazdėjo. Levas sunerimęs apsidairė. Laiptų viršuje stovėjo graži maža mergaitė susivėlusiais plaukučiais, ji slėpėsi — maža nedrąsi smalsi stebėtoja. Andrejus atsistojo.

— Nade, tai mano brolis Pavlas.

— Tas, apie kurį man pasakojai?

— Taip, tas pats.

Nadė pažvelgė į Levą, o paskui — į tėvą.

— Kodėl man nepasakei, kada jis ateis?

— Ir pats nežinojau.

Nadė kreipėsi į Levą:

— Gal jūs alkanas? Ar toli keliavot?

Levas nesumojo, ką atsakyti. Už jį atsiliepė Andrejus:

— Grįžk į lovą.

— Aš jau išsibudinau ir dabar nebeužmigsiu. Tik gulėjau viršuj ir klausiausi, ką judu kalbat. O gal galėčiau pasėdėti su jumis? Juk ir man norisi pabūti su tavo broliu. Aš niekuomet nesu mačiusi jokių tavo artimųjų, nors labai norėčiau su jais susipažinti. Leisk, tėti, ką?

— Pavlas toli keliavo, kol mane surado. Mudu turim daug šnekos.

Levui reikėjo atsikratyti mažylės. Jis nenorėjo bičiuliautis su ta šeima — beje, savo šeima: prasidėtų ilgos šnekos, degtinė, stiklinė po stiklinės, šalta mėsa užkandos ir kamantinėjimas apie jo praeitį. Juk atėjo čionai žudyti. Jis paklausė:

— Gal galėtum atnešti mums arbatos, jei turite?

— Taip. Aš moku išvirti. Gal pažadinti mamą?

Andrejus tarstelėjo:

— Nereikia. Tegul miega.

— Tada pati užplikysiu.

— Gerai, pati užplikyk.

Mergaitė nusišypsojo ir nuskubėjo aukštyn.

Nadė lipo laiptais ir jaudinosi. Tėčio brolis dailus ir, žinoma, gali papasakoti daugybę įdomių nuotykių. Maža to — jis buvo kareivis, didvyris. Jis galėtų jai paaiškinti, kaip tapti karo lakūne, naikintoja. Mergaitė atidarė duris ir išsižiojo: jų virtuvėj stovi kažkokia moteris. Graži. Stovi ir nejuda. Vieną ranką laiko už nugaros. Tarsi koks milžinas būtų įkėlęs ją pro langą ir pastatęs čia — kaip kokią lėlytę lėlių namuke.

Raisa laikė peilį už nugaros ir spaudė geležtę prie suknelės, gautos tik šį rytą. Jau be galo ilgai laukė už durų. Kažkas čia ne taip. Teks jai pačiai užbaigti reikalą. Įėjusi apsiramino, žmonių name mažai. Dvi lovos. Dvi dukros ir motina. O kas ta mergaitė, stovinti priešais? Pro kur ji įėjo? Ji atrodo laiminga ir nudžiugusi. Name — jokio sambrūzdžio, jokio nerimo. Kol kas visi gyvi.

— Aš vardu Raisa. Ar mano vyras čia?

— Pavlas?

Pavlas — kodėl jis pasivadino Pavlu? Tuo senuoju vardu?

— Taip, Pavlas.

— O aš Nadė. Malonu jus matyti. Dar niekada nebuvau susitikusi su jokiu tėčio giminaičiu.

Raisa vis dar spaudė peilį už nugaros.

— Kur mano vyras?

— Apačioj.

— Norėčiau tik pranešti jam, kad aš čia.

Raisa pasuko prie laiptų, laikydama peilį taip, kad Nadė nematytų jo geležtės. Stumtelėjo duris.

Labai iš lėto, klausydamasi balsų, Raisa leidosi laiptais — įsitempusi, drebėdama, laikydama peilį priešais. Vis galvojo, kad kuo ilgiau dels, tuo sunkiau bus nužudyti tą žmogų. Nulipusi žemyn išvydo sutuoktinį lošiantį kortomis.

*

Vasilijus liepė savo žmonėms apsupti namą, kad niekas negalėtų pasprukti. Su juo buvo iš viso penkiolika pareigūnų, daugiausia vietinių, kurių gerai nepažino. Bijodamas, kad jie gali suimti Levą ir jo žmoną vadovaudamiesi statutu, Vasilijus panoro viską spręsti pats. Jis baigs tą reikalą čia pat, kad neliktų jokių įkalčių, galinčių sušvelninti jų kaltę. Vasilijus nužingsniavo su užtaisytu ginklu. Su juo ėjo dar dviese. Vadas pamojo jiems laukti.

— Man reikia penkių minučių. Neikit į namą, kol nepašauksiu. Aišku? Į vidų neiti. Jei po penkių minučių dar nebūsiu išėjęs, šturmuojat namą ir visus nukaunat. Supratot? Nudėti kiekvieną.

*

Raisa peilį laikė atkišusi, bet jos ranka drebėjo. Ji negalės. Negalės nužudyti to žmogaus. Jis lošia kortomis su jos vyru. Tai jį sužmogino, keitė jo padėtį. Tai ją trikdė. Levas kreipėsi į ją:

— Aš padarysiu kas reikia.

— Kodėl kortuoji su juo?

— Nes jis mano brolis.

Viršuje pasigirdo klyksmas. Klykė mažoji. Šūkalojo vyriškas balsas. Pabudo ir kitos mergaitės. Kol visi gaudėsi, kas čia vyksta, Vasilijus jau stovėjo laiptų viršuje plačiai išsišiepęs, atkišęs revolverį. Jis stebėjo sceną ir taip pat sutriko pamatęs kortas ant stalo.

— Taip toli keliavot sužaisti kortomis? O aš maniau, kad persekiojat tariamąjį vaikų žudiką. Gal tai toks naujoviškas jūsų tardymas?

Levas pavėlavo. Jis nebegalės nužudyti Andrejaus, kai į jį patį nutaikytas ginklas. Jei tik staigiau pasisuks, bus nušautas. O Andrejus liks laisvas. Jam nepavyko. Užuot veikęs, jis prašneko:

— Vasilijau, prašau išklausyti mane.

— Išklausysiu, kai maldausit pasigailėti. Klaupkitės.

Levas suklupo. Vasilijus prispaudė vamzdį jam prie galvos.

— Raisa, noriu matyti jus klūpančią šalia vyro. Nagi!

Ji pakluso. Vasilijus nusitaikė jai į pakaušį. Levas sušuko:

— Ne!

— Atsimenat tai, Levai? Noriu, kad matytumėt. Man buvo smagu jus medžioti. Bet dabar jau baigta.

Vasilijus nudobs ją su džiaugsmu; kodėl Levas paaukojo savo... ir jo minčių gija nutrūko. Jis žvilgtelėjo į pilvą...

Dantytasis Andrejaus peilis, kuriuo jis papjovė daugiau kaip 44 vaikus, įsmigo Vasilijui į nugarą ir išlindo pro pilvą. Levas pašoko ir ištraukė ginklą Vasilijui iš rankos; Vasilijus susmuko, jam iš burnos paplūdo kraujas. Raisa atsikėlė ir atsistojo šalia Levo.

— Mums liko mažai laiko.

Andrejus tebestovėjo ir laukė. Levas nusitaikė tiesiai virš brolio akinių lankelio.

Pasigirdo šauksmas:

— Ką jūs darot?!

Levas atsigręžė. Laiptų apačioje stovėjo Nadė. Raisa šūktelėjo:

— Levai, nagi!

Raisa ištiesė ranką, uždėjo pirštus Levui ant plaštakos ir abu sykiu paspaudė gaiduką. Revolveris iššovė ir trenkė atgal. Andrejaus galva loštelėjo ir jis susmuko ant grindų.

Išgirdę šūvį, ginkluoti pareigūnai šturmavo namą ir nudundėjo laiptais žemyn. Raisa ir Levas išmetė revolverį. Būrio vadas spoksojo į Vasilijų. Levas bedė pirštu į Andrejų ir prabilo pirmas: