Том Смит - Vaikas 44

Tai mano brolis.

Kaip sužinoti, kiek žmonių dabar brolio name? Penki, dešimt? Jokie svarstymai, jokia logika nepadės nuspėti, kiek jų sukišta į tą erdvę. Kiti namo gyventojai gali būti kliūtis. Juk jie, reikia manyti, nieko nenutuokia apie to žmogaus tikrąjį veidą, nežino, kad tai žmogžudys, nežino apie jo nusikaltimus; tikriausiai todėl jis ir stengėsi žudyti toliau nuo namų. Levo broliukas susidvejinusi asmenybė — dabar jis ir šeimos tėvas, ir žmogžudys; ir Levas perskėlė savo tapatybę — į buvusį berniuką ir tą, kuo jis tapo. Levas papurtė galvą: neturi laiko tokiems svarstymams, privalo grįžti į tikrovę. Jis atvyko nužudyti to žmogaus. Tik klausimas, ką daryti su kitais namiškiais? Kaip juos suvaldyti? Šaunamojo ginklo neturi nei jis, nei Raisa. Jei name kokia dešimtis žmonių, — o tai visai įmanoma, — jie lengvai įveiktų du užpuolikus. Raisa pajuto, kad jis svyruoja, ir paklausė:

— Kas neduoda tau ramybės?

— Kiti namo gyventojai.

— Tu matei to žmogaus veidą. Mudu matėm nuotrauką. Gali įsibrauti vidun ir nudėti jį miegantį.

— Negaliu.

— Levai, jis to nusipelnė.

— Man reikia įsitikinti. Turiu pakalbėti su juo.

— Jis viską neigs, ir tiek. Kuo ilgiau su juo kalbėsi, tuo sunkiau bus jį nužudyti.

— Gal ir taip. Bet aš nenoriu žudyti jo miegančio.

Sara buvo įdavusi jiedviem peilį. Levas atkišo jį Raisai.

— Aš nenoriu jo panaudoti.

Raisa atsisakė imti peilį.

— Levai, tu tik paklausyk: juk tas žmogus nužudė daugiau kaip keturiasdešimt vaikų.

— Už tai ir noriu nužudyti jį.

— O ką, jeigu priešinsis? Tikriausiai turi peilį. Gal net revolverį. Jis, ko gero, stiprus.

— Jis — ne kovotojas. Jis nevikrus, bailus.

— Iš kur žinai? Turėk peilį. Kaip jį pribaigtum plikomis rankomis?

Levas pabučiavo ją ir padavė peilį.

— Nepamiršk, kad tai mano amatas, kurio ilgai mokiausi. Tik tai iki šiol ir dariau. Pasitikėk manim, — pirmąsyk gyvenime jis prašė žmoną juo pasitikėti.

— Pasitikiu.

Juodu nebeturi ateities. Jei pasiseks, jų bendras gyvenimas baigsis. Nebeliks vilties pabėgti, nebeliks vilties po šio vakaro įvykių dar pabūti drauge. Ji nejučia panoro, kad to žmogaus nebūtų namie, kad jis būtų išvykęs. Tada jie galėtų likti kartu, išvengti valdžios rankos dar bent keletą dienų, o jau paskui grįžę baigtų pradėtą darbą. Susigėdusi tos minties (juk jei žudikas išvykęs, jis išvyko žudyti), Raisa nuvijo ją šalin. Kiekgi žmonių rizikavo gyvybe, kad juodu atsidurtų čia? Ji dar sykį pabučiavo Levą ir palinkėjo jam sėkmės, o žudikui — mirties.

Levas nužingsniavo prie namo, palikęs Raisą pasislėpusią už gretimo pastato. Jau buvo dėl visko sutarę. Ji slepiasi už namo, stebi ir laukia. Jei žudikas bandys bėgti, Raisa jį čiumpa. Jei nepasiseka, jei Levui kas nors sukliudo, jai teks pasikėsinti į to žmogaus gyvybę.

Jis priėjo prie durų. Viduje matyti blausi šviesa. Ar kas nors nemiega? Jis nedrąsiai stumtelėjo duris, jos atsivėrė. Už jų — virtuvė: stalas, pamazgų kibiras, viryklė. Šviesą skleidė žibalinė lempa: po aprūkusiu stiklu mirguliavo liepsnelė. Levas įėjo ir nužingsniavo per virtuvę į gretimą kambarį. Jo nuostabai, ten tebuvo dvi lovos. Vienoje miegojo trys mažos mergaitės. Motina pūtė į akį kitoj. Ji gulėjo viena — Andrejaus niekur nematė. Ar tai brolio šeima? Jeigu taip, tada ir jo šeima. Ar čia jo svainė? O tos mergaitės — jo dukterėčios. Ne, turbūt apatiniame aukšte gyvena kita šeima. Jis pasisuko. Į Levą žvelgė katė. Dvi šaltos žalios akys. Kailis rainas. Nors geriau įmitusi už katę, kurią juodu kitados sumedžiojo ir nudobė miške, ji buvo to paties plauko, tos pačios veislės. Levas pasijuto lyg sapne, praeities šešėlių apsuptas. Katė prasmuko pro dar vienas duris ir nutipeno laiptais žemyn. Levas nusekė paskui.

Siauri laiptai vedė į rūsį, apšviestą drumzlinai oranžine šviesa. Katė nušoko ant grindų ir dingo iš akių. Nuo viršutinės pakopos Levas mažai ką matė. Tik dar vieną lovą, ir tai tik kraštelį. Ar galimas daiktas, kad Andrejaus nėra namie? Levas nulipo laiptais, stengdamasis žengti be garso.

Pasiekęs grindis žvilgtelėjo už kampo. Prie stalo sėdėjo vyriškis. Akiniai storais kampuotais stiklais, švarūs balti marškiniai. Jis žaidė kortomis. Pakėlė akis. Nė vienas neištarė nė žodelio, bet Andrejus, regis, nė kiek nenustebo. Iš tos vietos, kur stovi, Levas matė sieną už brolio nugaros: virš Andrejaus galvos skleidėsi laikraščio iškarpos, tvarkingai prikaltos ant sienos. Visose ta pati nuotrauka — jis, Levas, nugalėtojo poza stovi prie pašauto rūkstančio vokiečių tanko. Sovietų Sąjungos didvyris, pergalės afišų herojus, popierinis Levas, kurį Andrejus išsikirpo, įrėmino ir pasikabino ant sienos nenorėdamas būti vienas.

— Kur taip užtrukai, Pavlai?

Ir mostu pakvietė sėstis ant kėdės priešais.

Levas nepajėgė nieko kito, tik paklusti: jautė, kad nebevaldo situacijos. Andrejus atrodė nė trupučio neišsigandęs, nesutriko netikėtai užkluptas, neprarado žado ir anaiptol neketino sprukti, tarsi tik ir laukė šio susitikimo. Visai kitaip jautėsi Levas: jis sumišo, suglumo ir turėjo noromis nenoromis klausyti ramaus brolio paliepimo.

Atsisėdo Levas, atsisėdo ir Andrejus. Brolis priešais brolį, susitikę po dvidešimties metų. Andrejus paklausė:

— Ar žinojai, kad tai aš?

— Ne.

— Ar iš pat pradžių žinojai, kad būtent aš?

— Ne.

— Nuo pat pirmo lavono, kurį radai?

— Ne.

— Kurį lavoną radai pirmiausia?

— Larisos Borisovnos Petrovos, Priuralske.

— Jauna mergaitė, prisimenu.

— O Arkadijų, Maskvoj?

— Maskvoj buvo keletas.

Tą žodį — keletas — jis pavartojo taip kasdieniškai! Jeigu jų buvo keletas, vadinasi, valdžia apie juos nuslėpė.

— Arkadijus nužudytas šių metų vasarį.

— Mažas berniukas?

— Ketverių metukų.

— Prisimenu ir jį. Tai buvo neseniai. Iki tol vis tobulinau sistemą. O tu vis dar nesupratai, kad tai aš? Pirmos žmogžudystės nebuvo tokios aiškios. Bet ir negalėjau veikti pernelyg akivaizdžiai. Turėjo būti kas nors, iš ko tik tu ir pažintum.

Negalėjau šiaip imti ir pasirašyti. Matai, aš duodavau ženklus tau, tik tau vienam.

— Nesuprantu, apie ką šneki.

— Broluži, aš niekada netikėjau, kad tu numirei. Visuomet žinojau, kad esi gyvas. Ir visada troškau tik vieno — susigrąžinti tave. Tai buvo vienintelė mano svajonė.

Kas skambėjo Andrejaus balse — pyktis, meilė ar šie jausmai sumišę? Ar vienintelė jo svajonė buvo susigrąžinti brolį, ar sugrįžti pas jį? Andrejus nusišypsojo. Tai buvo šilta šypsena, plati ir nuoširdi, tarsi ką tik išlošus kortomis.

— Tavo paikas nerangus broliukas neklydo dėl vieno dalyko — dėl tavęs. Bandžiau įtikinti mamą, kad tu gyvas. Bet ji nekreipė į mane dėmesio. Buvo įsitikinusi, kad kažkas pagavo tave ir nužudė. Kalbėjau, jog tai netiesa, sakiau, kad tu pasprukai kartu su mudviejų laimikiu. Prižadėjau rasti tave, o radęs nebepykti, tau atleisti. Bet ji nenorėjo nė klausyti. Tiesiog išprotėjo. Pamiršo, kas aš toks, ir ėmė laikyti mane tavimi. Vadino mane Pavlu ir prašydavo padėti jai, kaip kad tu jai padėdavai. Gerai, maniau, būsiu tavimi, nes taip lengviau, tegul tik būna laiminga, bet užteko man vos kartą suklysti ir mama suprato, kad aš — tai ne tu. Ji įsiuto, puolė manęs mušti ir mušė tol, kol išdūko jos pyktis. O tada vėl ėmė gedėti tavęs. Ji niekada nesiliovė raudojusi dėl tavęs. Kiekvienas turi motyvą gyventi. Tu buvai jos motyvas. Bet taip pat ir mano. Skirtumas tas, kad aš tikėjau tave esant gyvą.