Том Смит - Vaikas 44

Levas klausėsi tartum vaikas, sėdintis priešais suaugusįjį, netekęs žado iš nuostabos, sužinojęs kas ir kaip. Jis nebeįstengė nei rankų pakelti, nei atsistoti, bijojo net krustelėti, kad nepertrauktų brolio. O Andrejus kalbėjo:

— Kai mamos nervai visai pakriko, man teko pačiam rūpintis savim. Laimei, žiema netrukus baigėsi ir atsirado šiokio tokio maisto. Iš mūsų kaimo liko gyvų tik dešimt žmonių, jei su tavim — vienuolika. Kiti kaimai visiškai ištuštėjo, išmirė. Kai pavasarį ištirpo sniegas, jie dvokė, ištisi kaimai — vien pūvantys lavonai, ligų židiniai. Nebuvo galima net prisiartinti. Bet žiemą buvo tylu ramu. Ir visą tą laiką eidavau į mišką medžioti, kiekvieną vakarą vienui vienas. Tyrinėjau pėdsakus. Šaukiau tave, rėkiau tavo vardą medžiams. Bet tu negrįžai.

Levas, tarsi jo smegenys nespėtų perprasti žodžių, išlukštenti jų prasmės, tik dabar neryžtingai paklausė:

— Tu žudei tuos vaikelius, nes manei, kad aš tave palikau?

— Žudžiau juos, kad tu mane surastum. Žudžiau, kad tu pareitum namo. Žudžiau, kad duočiau tau žinią. Kas dar būtų galėjęs suprasti ženklus iš mudviejų vaikystės? Žinojau, kad pagal tuos ženklus tu seksi mane, kaip eidavai pėdsakais sniege. Juk tu — medžiotojas, geriausias medžiotojas pasaulyje. Nežinojau, ar tu dirbi milicijoj. Kai pamačiau tą tavo nuotrauką, kreipiausi į Pravdos redakciją. Klausiau tavo vardo. Aiškinau, kad mudu pasimetėm ir kad tavo vardas turėtų būti Pavlas. Man pasakė, kad tavo vardas — ne Pavlas ir kad žinios apie tave įslaptintos. Meldžiau bent pasakyti man, kokioj divizijoj kariavai. Net ir to neišgavau. Aš irgi buvau kareivis. Ne toks kaip tu, ne didvyris, ne išskirtinis. Bet supratau bent tiek, kad turėjai tarnauti ypatingajame dalinyje. Iš to, kaip buvo slepiamas tavo vardas, padariau išvadą, kad tu greičiausiai tarnauji arba kariuomenėj, arba saugume, arba vyriausybėje. Žinojau, kad esi svarbus asmuo, kitaip ir būti negali. Tau prieinama informacija apie tas žmogžudystes. Aišku, galėjo būti ir kitaip. Buvau įsitikinęs: jei nužudysiu daug vaikų ir įvairiose vietose, tu tikrai mane suseksi, kad ir kur dirbtum. Neabejojau, kad suprasi — tai mano darbas.

Levas palinko. Jo brolis atrodė toks romus, Jo argumentai buvo tokie nuoseklūs. Levas paklausė:

— Kaip tu toliau gyvenai, brolau?

— Po badmečio? Kaip ir visi: per karą buvau paimtas į kariuomenę. Per kautynes pamečiau akinius ir suklupęs atsidūriau vokiečių rankose. Patekau į nelaisvę. Kai grįžau į Rusiją kaip karo belaisvis, mane suėmė, tardė, mušė. Grasino pasodinti į kalėjimą. Aiškinau jiems: kaip galėjau būti išdavikas, kad beveik nieko nematau? Šešis mėnesius išgyvenau be akinių. Mačiau ne toliau nosies galo. Kai tik, būdavo, pamatau vaiką, vis manydavau, kad tai tu. Mane turėjo sušaudyti. Bet sargybiniai juokdavosi iš manęs, kad už visko kliūvu. Nuolat griuvinėdavau, kaip vaikystėj. Ir likau gyvas. Buvau per kvailas ir per daug nerangus, kad būtų patikėję, jog galėčiau būti vokiečių šnipas. Jie užsirašė mano vardą ir pavardę, primušė ir paleido. Sugrįžau čionai. Net ir čia žmonės manęs nekentė, vadino išdaviku. Bet tai manęs nepalaužė. Aš turėjau tave. Visas mano gyvenimas buvo nukreiptas į vieną tikslą — susigrąžinti tave.

— Ir tada ėmei žudyti?

— Iš pradžių žudžiau čia, Rostovo srityje. Bet po pusmečio susivokiau, kad tu gali gyventi bet kurioje šalies vietoje. Tada įsidarbinau ragintoju, kad galėčiau važinėti. Man rūpėjo po visą mūsų šalį paskleisti ženklų, pagal kuriuos tu galėtum mane susekti.

— Ženklų? Bet juk tai buvo vaikai, kažkieno sūnūs ir dukros.

— Iš pradžių žudžiau gyvūnus, sugavęs juos taip, kaip mudu sugavom tą katę. Bet iš to nieko neišėjo. Niekas nekreipė dėmesio. Niekas nesusirūpino, niekam nepranešė. Turbūt nebuvo jokio oficialaus raporto, kuris būtų atėjęs iki tavęs, kaip kad norėjau. Sykį miške atsitiktinai sutiktas vaikas mane paklausė, ką aš darau. Paaiškinau, jog palieku masalą. Bet supratau, kad tas vaikas būtų kur kas geresnis masalas. Negyvą mergaitę žmonės tikrai pastebės. Kaip manai, kodėl tiek vaikų nužudžiau žiemą? Kad sniege palikčiau pėdsakus, kuriais tu eitum. Gal sakysi, kad nesekei jais gilyn į mišką?

Levas klausėsi tylios brolio šnekos net palinkęs. Dabar jis atsilošė.

— Andrejau, tu turi šeimą. Ten viršuj mačiau tavo vaikus — jie tokie pat kaip nužudytieji. Turi tris gražias dukrytes. Argi nesupranti, kad tai, ką darei, nedora?

— Tai buvo būtina.

— Ne.

Andrejus įsiutęs trenkė kumščiu į stalą.

— Neturi teisės ant manęs pykti! Tau niekad nerūpėjo susirasti mane! Neparėjai namo! Žinojai, kad aš gyvas, bet tau nerūpėjo! Pamiršai nerangųjį kvailiuką Andrejų! Jis tau buvo tuščia vieta! Palikai mane sušiktai išprotėjusiai motinai kaime, pilname pūvančių lavonų! Ne tau mane teisti!

Levas žvelgė į brolio veidą, ūmai pasikeitusį, pykčio iškreiptą. Ką jam teko iškęsti? Kokį siaubą? Bet metas gailėtis ir pateisinti seniai baigėsi. Andrejus nusišluostė prakaitą nuo kaktos ir kalbėjo jau ramiau:

— Nežinojau, kaip kitaip tave priversti mane susirasti, kaip atkreipti tavo dėmesį. Tu galėjai ieškoti manęs. Bet neieškojai. Išplėšei mane iš savo gyvenimo. Išbraukei iš atminties. Laimingiausia mano gyvenimo akimirka buvo tada, kai mudu sugavom tą katę, kai veikėm išvien. Kai mudu buvom drauge, niekada nejaučiau, kad pasaulis yra neteisingas, net kai neturėjom ko valgyti, net kai buvo velnioniškai šalta. Bet kai tas vyras tave pagrobė, o aš likau vienas, kai kas pasikeitė.

— Andrejau, aš buvau jaunas, sužeistas, trenktas per galvą. Buvau sutrikęs, išsigandęs.

— Kai pirmąsyk pamačiau tavo nuotrauką, buvau laimingas, labai laimingas. Bet kuo toliau, tuo labiau mane ėmė pyktis. Tu mane išdavei. Tu buvai vienintelis geras dalykas mano gyvenime. O paskui pamiršai mane.

— Paklausyk manęs! Aš tada vos nemiriau. Nesuvokiau, kas atsitiko. Tas vyras, kuris mane pagrobė, ketino mane užmušti. Jis norėjo mane sumaitinti sūneliui, išgelbėti jį. Bet kai mes pasiekėm jo namus, vaikas buvo jau miręs. Argi nepameni, kad tas žmogus trenkė man per galvą?

— Pamenu.

— Aš net savo vardo neprisiminiau. Praėjo kelios savaitės, kol atsigavau. Tuomet jau buvau Maskvoj. Mes išvykom iš kaimo, ieškojom maisto. Aš prisiminiau tave. Prisiminiau mūsų mamą. Prisiminiau, kaip gyvenom kartu. Žinoma, kaipgi kitaip! Bet ką turėjau daryti, kaip manai? Nebuvo kito kelio. Kaip galėjau, taip gyvenau.

Andrejus susišlavė kortas ir ėmė jas maišyti.

— Galėjai ieškoti manęs, kai paūgėjai. Bet nesiteikei. Aš nė pavardės nepasikeičiau. Žmogui prie valdžios nebūtų buvę sunku mane rasti.

Levas pripažino, jog tai tiesa. Jis galėjo susirasti brolį. Galėjo bent ieškoti. Bet jis stengėsi nubraukti praeitį. O dabar žmogžudystėm brolis užkirto Levui kelią į savo gyvenimą.

— Andrejau, aš visą gyvenimą stengiausi pamiršti praeitį. Užaugau bijodamas akistatos su įtėviais. Bijojau priminti jiems praeitį, nes taip būčiau priminęs, kad jie norėjo mane nužudyti. Aš kas naktį pabusdavau išpiltas prakaito, pakraupęs, bijodamas, kad jie galbūt dar apsigalvos ir vis tiek nudobs mane. Dariau ką tik begalėdamas, kad jie mane pamiltų. Skyriau jiems visą dėmesį. Tai buvo išlikimo klausimas.

— Tu, Pavlai, visada stengeisi apsieiti be manęs. Visada norėjai manęs atsikratyti.

— Ar žinai, ko atėjau?

— Nužudyti manęs. Ko gi dar siekia medžiotojas? Kai mane nužudysi, manęs nekęs, o tave mylės. Taip, kaip buvo visada.