Том Смит - Vaikas 44

Vos atsidūrę toliau nuo stoties, jie atsisveikino su palyda ir išsiskyrė. Levas su Raisa sėdo į taksį. Jie jau spėjo perduoti svetingajai šeimai visą informaciją apie mėginimą sučiupti žudiką. Jeigu Levui ir Raisai kas atsitiktų, o žudynės nesibaigtų, šeima perimtų jųdviejų tyrimą. Jie prisakė kitiems ieškoti to žmogaus ir viską sutvarkė taip, kad jei vienai grupei nepasisektų, į jos vietą būtų pasirengusi stoti kita. Nevalia žmogžudžio palikti gyvo. Levas laikė tai minios teismu, be teisėjų, be įkalčių ar posėdžių — mirties bausme, pagrįsta įtarimais ir sutapimais. Jis manė, kad siekiant visiško teisingumo tektų veikti lygiai kaip tai sistemai, su kuria jie kovoja.

Susėdę ant užpakalinės mašinos sėdynės, — beje, volgos, pagamintos tikriausiai ne kur kitur, o Priuralske, — abudu tylėjo. Šnekėti nebuvo reikalo. Planas aiškus. Levas ketino patekti į Rostselmašo gamyklą ir prieiti prie darbuotojų sąrašo. Kaip jis tai padarys — dar nežinia. Teks sugalvoti vietoj. Raisa liks taksyje ir bandys nuraminti vairuotoją, jeigu jam kils įtarimų, ar viskas gerai. Jam sumokėta iš anksto ir dosniai, kad elgtųsi klusniai ir nesmalsautų. Kai tik Levas ras žudiko pavardę ir adresą, lieps taksistui nuvežti juos tenai. Jei žudiko nebus namie, jei bus išvykęs (labai gali ir taip būti), juodu bandys iškvosti, kada jis žada parsirasti. Tada tektų grįžti į Šachtus, pas Saros šeimą ir laukti.

Kai jau atsidūrė čia, Levui nori nenori teko iš naujo apsvarstyti pačių padarytas prielaidas. Nors ir tikėtina, turint omeny glaudžius tos gamyklos ryšius su volgų gamykla, kad jų ieškomas žmogus dirba Rostselmaše, įrodymų nėra. Mintyse Levas vartaliojo įvairias galimybes: o kas, jei žudikas daug keliauja dėl visai kitos priežasties? Juodu sieja visas viltis su tų gamyklų ryšiais ir neišnagrinėjo kitų įmanomų versijų, tarkim, kad maniakas — aukštas partijos veikėjas. Bet jei žudikas galinga figūra, tai kas jam trukdo tenkinti kraugeriškus polinkius čia pat? Turi būti kokia priežastis, verčianti žudyti ne kur kitur, tik miškuose ir parkuose, pasislėpus nuo visų, — konkreti grynai asmeniška priežastis, neturinti nieko bendro su valdžia.

Taksis sustojo. Raisa palietė Levui ranką. Jis buvo įsitempęs, beveik šnibždėjo:

— Jei per valandą negrįšiu...

— Žinau.

Levas išlipo ir užtrenkė dureles.

Prie pagrindinių vartų stoviniavo du vyrai — sargybiniai, bet jie neatrodė labai jau budrūs. Spręsdamas iš saugumo priemonių, Levas buvo bemaž tikras, jog niekas MGB vadovybėje neįtaria, kad jis taikosi į šią traktorių gamyklą. Gal kartais prie vartų tyčia pastatyta mažiau sargų, norint jį įvilioti? Bet vargu. Gal jie ir numanė, kad jis traukia į Rostovą, bet negi tiksliai atspėjo, kurion vieton? Vaikštinėdamas aplink gamyklą Levas rado tarpą, kur vielų tvoros nematyti nuo mūrinio pastato. Levas užsiropštė ant tvoros, peržengė spygliuotas vielas ir nušoko žemyn. Jis kieme.

Buvo matyti, kad gamykla dirba nesustodama kiaurą parą, trimis pamainomis. Bet jokios grūsties, tik kai kur vienas kitas žmogus. Plotas milžiniškas. Tikriausiai čia pluša tūkstančiai žmonių, gal net dešimt tūkstančių, bet ne krūvoj — įvairiuose padaliniuose, buhalterijoje, vieni Valo, kiti krauna produkciją ir stovi prie konvejerio. O dar turint omeny, jog pamainos nuolat keičiasi, vargu ar kam nors kris į akį, kad Levas čia pašalinis. Jis ėjo ramiai, kaip ir dera savimi pasitikinčiam darbuotojui, drąsiai pasuko į didžiausią pastatą. Du vyriškiai rūkydami išėjo pro duris ir nužingsniavo prie vartų. Ko gero, jie jau baigė darbą. Juodu iš karto atkreipė dėmesį į Levą ir stabtelėjo. Jam nebuvo kur dingti, tad mostelėjo jiems ir priėjo.

— Esu ragintojas iš Priuralsko, iš volgų gamyklos. Turėjau atvykti gerokai anksčiau, bet vėlavo traukinys. Kur čia administracijos pastatas?

— Nėra atskiro administracijos pastato. Vadovų kabinetai čia, viršutiniame aukšte. Nuvesiu.

— Nereikia, juk jau traukiat namo. Susirasiu ir pats.

— Aš niekur neskubu. Eime kartu.

Levas šyptelėjo: atsisakyti nėra kaip. Bendradarbiai atsisveikino ir Levas nusekė paskui įsisiūliusį vedlį į pagrindinį surinkimo cechą.

Įėjęs Levas akimirką sutriko: įspūdinga erdvė, aukštos lubos, staklių gausmas — viskas didinga kaip cerkvėj. Bet, žinoma, tai buvo naujoviška cerkvė, liaudies katedra, pagarbi nuostaba buvo bemaž tokia pat svarbi, kaip ir čia gaminami traktoriai ir kombainai. Vyrai ėjo greta ir šnekučiavosi. Levas pakeitė nuomonę. Jis jau džiaugėsi gavęs palydovą: niekas nenužvelgs jo įtariai. Vis dėlto svarstė, kaip reikės vedlio atsikratyti. Juodu priėjo laiptus ir užlipo jais iš pagrindinio gamybos cecho į administracijos patalpas. Levo palydovas tarė:

— Nežinau, kiek žmonių rasite. Per vakarinę pamainą čia paprastai nieko nebūna.

Levas vis dar nebuvo sugalvojęs, kaip elgsis. Ar jam pavyks apsimesti iki galo? Vargu bau, turint omeny, kokios slaptos informacijos jam reikia: niekas jam jos neduos, kad ir kokią dingstį prasimanytų. Jeigu jis tebeturėtų Valstybės saugumo darbuotojo pažymėjimą, būtų visai kas kita.

Juodu pasuko už kampo. Iš koridoriaus, vedančio į kontorą, galėjai matyti surinkimo cechą. Kad ir ko nuspręstų imtis Levas, jį iš apačios matytų darbininkai. Palydovas pabeldė į duris. Dabar viskas priklausė nuo to, kiek kontoroje žmonių. Duris pravėrė pagyvenęs kostiumuotas vyras, ko gero, — buhalteris, paniuręs, pageltusiu veidu.

— Ko jums reikia?

Levas pažvelgė buhalteriui per petį. Patalpoje nieko daugiau nėra.

Darbuotojas pradėjo dėstyti Levo reikalą, bet nebaigė: Levas smogė jam į Adomo obuolį ir nutildė. Nespėjo sureaguoti ir buhalteris, nes Levas sugniaužė jam gerklę.

— Daryk, ką liepsiu, jei nori likti gyvas, aišku?

Žmogelis linktelėjo ir Levas paleido jo kaklą.

— Užtrauk visas užuolaidas. Ir nusirišk kaklaraištį.

Levas įstūmė jaunesnį vyriškį vidun, šis vis dar gargaliavo ir laikėsi už gerklės. Levas uždarė duris ir užrakino. Buhalteris nusirišo kaklaraištį ir sviedė jį Levui, paskui nuėjo prie langų ir uždangstė, kad nebūtų matyti iš cecho. Levas užlaužė palydovui rankas už nugaros ir surišo, nenuleisdamas akių nuo buhalterio. Vargu ar čia yra koks ginklas ar aliarmo įtaisas: vagis nieko vertingo nerastų, antra vertus, juk jie gyvena visuomenėje, kurioje nėra nusikalstamumo. Užtraukęs užuolaidas žmogus atsigręžė į Levą.

— Ko jums reikia?

— Duomenų apie jūsų ragintojus.

— Ką?

— Parodyk, kur jie guli.

Žmogelis suglumo, bet klusniai atrakino dokumentų spintą. Levas priėjo ir atsistojo šalia.

— Nejudėk ir laikyk rankas ant spintos viršaus.

Byloje buvo kelerių pastarųjų metų įrašai. Iš algalapių Levas sprendė, kad šiuo metu dirba penki ragintojai. Jis išsiėmė jų asmens bylas ir ėmė tikrinti tarnybos lapus. Kur ir kada jie buvo komandiruojami? Jei kelionių datos sutaps su žmogžudysčių laiku, jis bus radęs žudiką, nors teismo sprendimu ir neapkaltintą. Jei sutapimų užteks, Levas nueis pas tą žmogų ir išdroš jam viską į akis; matydamas, kad jo darbeliai atskleisti, žudikas palūš. Jis braukė pirštu per lapus ir lygino juose įrašytus duomenis su datomis ir vietomis, kurias laikė atminty. Pirmame lape sutapimų nebuvo. Levas akimirką stabtelėjo: gal jį klaidina atmintis? Bet trijų datų jis niekaip nepamirš — dvi žmogžudystės Priuralske ir viena Maskvoj. Šis ragintojas niekuomet nėra lankęsis nei ten, nei kur nors kitur palei Transsibiro geležinkelį. Levas atsivertė kitą bylą, praleido asmens duomenis ir ėmėsi komandiruočių. Šis žmogus įsidarbino tik praėjusį mėnesį. Levas atidėjo tas dvi bylas ir ėmėsi trečiosios.