Том Смит - Vaikas 44

— Šis žmogus buvo žudikas. Jūsų viršininkas žuvo bandydamas jį suimti.

Levas pakėlė juodąjį lagaminėlį. Dar nenutuokdamas, ar teisingai spėjo, atsegė. Rado stiklainį, išklotą popieriais. Atsuko dangtelį ir iškratė stiklainį ant stalo, tiesiai ant kortų. Paskutinės brolio aukos skrandis, suvyniotas į Pravdos egzempliorių. Levas pridūrė:

— Vasilijus žuvo kaip didvyris.

Pareigūnai apstojo stalą ir spoksojo į kraupųjį radinį, o Levas pasitraukė į šalį. Nadė žiūrėjo į jį nenuleisdama akių. Jose spindėjo tėvo įtūžis.

Maskva Liepos 18-oji

Levas stovėjo priešais majorą Gračiovą tame pačiame kabinete, kuriame kitados atsisakė įduoti žmoną. Levas nepažinojo šio majoro, nebuvo net girdėjęs apie tokį. Bet nenustebo, kad šis tas vadovybėje pasikeitė. Valstybės saugumo sistemos viršūnėse niekas ilgai neužsibūdavo, o juk nuo tos dienos, kai čia stovėjo, prabėgo jau keturi mėnesiai — visai pakankamas laikotarpis pakeisti bent pusei darbuotojų. Šįsyk jiedviem nebegrėsė netikėta tremtis, juo labiau kelionė į Gulagą. Jų likimas bus nulemtas čia ir šiandien.

Majoras Gračiovas kalbėjo:

— Anksčiau jūsų viršininkas buvo majoras Kuzminas, paskirtas Berijos. Dabar jie abu suimti, o jūsų byla perduota man.

Priešais jį gulėjo aplamdyta byla, konfiskuota Priuralske, tik dabar jau ir krauju aptaškyta. Gračiovas sklaidė jos lapus, nuotraukas, pareiškimus, teismo protokolų nuorašus.

— Tame rūsyje radom trijų skrandžių likučius; du iš tų skrandžių buvo apkepinti. Jie buvo išpjauti iš vaikų kūnų, bet pačių palaikų vis dar ieškom. Atrodo, buvot teisus. Andrejus Sidorovas buvo žmogžudys. Aš peržiūrėjau jo biografiją. Atrodo, jis buvo vokiečių nacistų pagalbininkas, kolaborantas, o po karo per klaidą vėl priimtas į mūsų visuomenę deramai neištyrus. Nedovanotina mūsų klaida. Ko gero, naciai jį pasirinko dėl nevikrumo ir nenuovokumo, mat jis atrodysiąs nekaltas. Ir pasiuntė jį atgal su instrukcijomis, kaip keršyti mums už pergalę prieš fašistus. Siaubingas kerštas — buvo užpuolami mūsų vaikai, taip kėsinantis į komunizmo ateitį. Kartu tai dar ir propagandos kampanija. Jie norėjo įtikinti mūsų liaudį, kad tokį pabaisą gali išugdyti mūsų visuomenė, nors iš tiesų jis buvo suklaidintas ir išmokytas Vakaruose, kai buvo atplėštas nuo tėvynės, o paskui sugrįžo užnuodyta, svetima širdimi. Pabrėžiu, kad prieš Didįjį tėvynės karą nebuvo nė vienos tokios žmogžudystės.

Majoras stabtelėjo, paskui tarė žiūrėdamas į Levą:

— Ar ne taip ir jūs manėt?

— Kaip tik taip ir maniau.

Gračiovas padavė jam ranką.

— Jūs pavyzdingai pasitarnavot tėvynei. Aš įgaliotas pasiūlyti jums aukštesnes pareigas Valstybės saugumo organuose, aiški perspektyva padaryti politiko karjerą, jei tik norėsit. Laikai pasikeitė, Levai. Mūsų lyderis Chruščiovas pripažįsta, kad problemos, kurias jūs tyrėt, buvo nedovanotina Stalino laikų vadovybės klaida. Jūsų žmonai, be abejo, kaltinimai bus panaikinti. Kadangi ji padėjo jums susekti tą užsienio agentą, nebekyla klausimų dėl jos lojalumo. Jūsų abiejų popieriai bus švarūs. Jūsų tėvams bus grąžintas senasis butas, o jeigu jis jau užimtas, jie gaus geresnį.

Levas tylėjo.

— Ar nieko nepasakysit?

— Labai kilniaširdis pasiūlymas. Man didelė garbė. Jums aišku, kad aš veikiau nė negalvodamas apie paaukštinimą ar valdžią. Tik žinojau, kad būtina tą žmogų sustabdyti.

— Visiškai suprantu.

— Bet prašyčiau leidimo atsisakyti jūsų pasiūlymo. Užtat pats drįsiu prašyti kito dalyko.

— Ko gi jūs norite?

— Pageidaučiau vadovauti Maskvos žmogžudysčių skyriui. Jei tokio skyriaus nėra, imčiausi jį kurti.

— O kam toks skyrius reikalingas, Levai Stepanovičiau?

— Ką tik sakėte, kad žmogžudystės gali tapti ginklu, nukreiptu prieš mūsų visuomenę. Kai priešai negali skleisti savo propagandos įprastais būdais, jie griebiasi kitokių priemonių. Esu įsitikinęs, kad panašūs nusikaltimai — naujas mūsų kovos su Vakarais frontas. Jie bandys pakirsti mūsų visuomenės susitelkimą. Jeigu jie to imsis, aš juos stabdysiu.

— Gerai, sutinku.

— Ir norėčiau, kad majoras Nesterovas būtų perkeltas į Maskvą. Siūlyčiau jam dirbti su manim tame naujajame skyriuje.

Gračiovas, vos akimirką pasvarstęs, patenkintas nusišypsojo.

— Džiaugsiuos galėdamas perduoti tą pasiūlymą aukščiau.

*

Raisa laukė vyro gatvėje, žiūrėdama į Dzeržinskio paminklą. Levas išėjo iš pastato ir paėmė žmonai už rankos, taip įžūliai rodydamas švelnius jausmus, kuriuos, be abejo, smulkiai narstys prie daugybės Lubiankos langų prilipę žiūrovai. Bet jam tai nerūpėjo. Jiems niekas negresia, bent jau šiuo metu. Tai ilgai, taip ilgai, kiek retas gali tikėtis. Jis metė žvilgsnį į Dzeržinskį ir pagalvojo, kad neprisimena nė vienos to žmogaus pasakytos minties.

PO SAVAITĖS Maskva Liepos 25-oji

Levas su Raisa sėdėjo 12-ųjų vaikų namų, įsikūrusių netoli zoologijos sodo, direktoriaus kabinete. Levas pažiūrėjo į žmoną ir paklausė:

— Ko taip ilgai?

— Nežinau.

— Kažkas kliūva.

Raisa papurtė galvą.

— Nemanyčiau.

— Mudu nelabai patinkam direktoriui.

— O man jis pasirodė visai nieko.

— Bet ką jis galvoja apie mus?

— Ką gali žinoti!

— Manai, mes jam patikom?

— Ne taip jau svarbu, ką jis galvoja. Svarbu, kaip reaguos mergaitės.

Levas nerimaudamas atsikėlė ir tarė:

— Jis turi patvirtinti dokumentus parašu.

— Ir pasirašys. Dėl to bėdos nebus.

Levas vėl atsisėdo ir linktelėjo.

— Tu teisi. Aš nervinuosi.

— Ir aš.

— Kaip aš atrodau?

— Puikiai.

— Ar ne per daug oficialiai?

— Atsipalaiduok, Levai.

Durys atsidarė. Į kambarį įėjo direktorius, ko gero, įpusėjęs penktą dešimtį vyras.

— Šiaip taip jas suradau.

Kažin, pagalvojo Levas, ar tai tik metafora, ar jis tikrai ieškojo nenumanydamas, kur jos yra. Direktorius pasitraukė į šalį. Už jo stovėjo dvi mergaitės — Zoja ir Jelena, Michailo Zinovjevo dukrelės. Prieš keturis mėnesius jų tėvas buvo sušaudytas ant sniego savo kieme. Per tą laiką mergaitės labai pasikeitė — sublogo, išblyško. Jaunesnioji, vos ketverių metukų Jelena, buvo plikai nuskusta, o vyresnėlė, vienuolikos metų Zoja, trumpai apkirpta. Kaip čia neapteksi utėlėm!

Levas atsistojo, šalia ir Raisa. Jis kreipėsi į direktorių:

— Ar galėtume valandėlę pabūti vieni?

Nepatiko direktoriui toks pageidavimas. Bet jis pakluso ir išeidamas užvėrė duris. Mergaitės stovėjo nugara į duris, kuo toliau nuo atvykėlių.

— Zoja, Jelena, aš vardu Levas. Ar nepamenat manęs?

Nė viena neatsakė, abi žvelgė taip pat nepatikliai, lyg nujaustų pavojų. Zoja laikė jaunesniajai sesutei už rankos.

— Čia mano žmona Raisa. Ji mokytoja.

— Labas, Zoja, labas, Jelena. Ko judvi neprisėdat? Daug patogiau kalbėtis sėdint.

Levas paėmė dvi kėdes ir pastatė prie mergaičių. Jos, kad ir nenorom, pasitraukė nuo durų, atsisėdo, bet vis tiek laikėsi už rankučių ir tylėjo.

Levas ir Raisa pritūpė, kad į sesytes nežiūrėtų iš aukšto, bet įkyriai nesiartino. Mergaičių panagės buvo juodos, bet šiaip jau rankutės švarios. Aiškiai matyti, kad buvo paskubom rengiamos susitikimui — ir muilu kvepėjo, ir nešvara trenkė. Levas prabilo:

— Mudu su žmona norim suteikti jums namus, savo namus.

— Levas man sakė, kodėl judvi čia atsidūrėt. Nesinorėtų kalbėti apie tokius liūdnus dalykus, bet svarbu išsiaiškinti tai dabar.