Том Смит - Vaikas 44

Baigta, Raisa suvokė, kad jų planas pasisekė. Ir tada vairuotojas paleido variklį. Ašis suvirpėjo. Po poros sekundžių pradės suktis. O Raisa vis dar kabo prie jos. Reikia vaduotis. Bet riešai suveržti ir mazgus sunku atrišti — rankos nutirpusios, pirštai neklauso. Ji stengėsi iš visų jėgų. Paskutiniai kareiviai jau mašinoj. Aplink sunkvežimius susispietę kaimo gyventojai. O Raisa niekaip neišsivaduoja. Sunkvežimiai tuoj pajudės. Ji palinko priekin ir dantimis trūktelėjo mazgą. Mazgas atsileido ir ji žnektelėjo žemėn, bumbtelėjo ant nugaros, bet garsą užgožė variklių burzgimas. Mašinos nudardėjo, o ji tyso vidury kelio, kaimo žiburių apšviesta. Kareiviai, sėdintys kėbule, ją galbūt mato, bet ji buvo bejėgė.

Vos sunkvežimiui nuvažiavus, kaimiečiai būriu susispietė apie Raisą. Žvelgdami atgal, kareiviai nieko nematė. Raisą jiems užstojo žmonių kojos.

Raisa vis dar sėdėjo susirangiusi ant kelio ir laukė. Galiausiai kažkoks vyras padavė jai ranką. Dabar ji saugi. Atsikėlė.

Levo nematė. Jis ir nerizikuotų išlįsti, kol sunkvežimiai nepradingo tamsoj. Gal jis susirūpinęs, ar tik jo nepamatė trečio sunkvežimio vairuotojas. O gal laukia, ar jie nesumanys grįžti. Bet ji nesijaudino. Jis žino, ką daro. Visi laukė tylėdami. Raisa paėmė už rankos vaikinukui, kuris jiems padėjo, ir nusišypsojo. Netrukus visi išgirdo atbėgant vyriškį.

Maskva Tą pačią dieną

Nors bėglių ieškoti pasiųsta šimtai kareivių ir agentų, Vasilijus buvo įsitikinęs, kad jie nieko nepeš. Žinoma, valdžia pranašesnė, bet ji medžioja vyrą, išmokytą išvengti seklių ir išgyventi net priešo užnugaryje. Kai kurie veikėjai manė, kad jiems kas nors turėjo vienaip ar kitaip padėti — gal nepatikimi sargybiniai, gal sutartoje vietoje prie geležinkelio jų lūkuriavo žmonės, organizavę pabėgimą. Bet visai kitaip kalba kai kurie kaliniai, važiavę Levo vagone: jie prisipažino (buvo priversti), kad Levas ir Raisa pabėgo patys vieni. Tiesa, sargybiniai apie tai nenori nė girdėti — tai juos kompromituoja. Kaliniai nurodė ir apytikslį pabėgimo laiką. Turint tokią informaciją ir manant, kad jie nueina per valandą šešis septynis kilometrus, paieškos buvo sutelktos prie kelių Skandinavijos link, prie šiaurinių pakrančių, prie Baltijos jūros. Buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, kad Levas bandys patekti į užsienį lengviausiu būdu — žvejų laivu. Vienąsyk Vakaruose jis buvo susitikęs su aukštais valstybės pareigūnais, ir šie mielai jam padėtų ir suteiktų prieglobstį mainais už informaciją. Dėl tos priežasties jo gaudynės buvo priskirtos prie svarbių ir neatidėliotinų užduočių. Jis galįs padaryti Sovietų Sąjungai neapsakomų nuostolių.

Vasilijus net nesvarstė versijos, kad Levui kas nors padėjo pabėgti. Pašaliniai niekaip negalėjo sužinoti, kuriame traukinyje bus šie kaliniai. Jie buvo susodinti į Gulago transportą paskubom, be pasirengimo, paskutinę minutę. Jis apėjo nustatytą tvarką, išsiuntė juos be reikiamų dokumentų. Vienintelis žmogus, galintis padėti jiems pabėgti, buvo jis pats. Galimas daiktas, kad ir kaip tai rodytųsi neįtikima, kas nors gali įžvelgti jo kaltę. Sakytum, Levas turi galios jį sužlugdyti nepaisydamas nieko.

Iki šiol nė viena paieškų grupė nebuvo aptikusi jokio jų pėdsako. Nei Levas, nei Raisa neturėjo toje šalies pusėje nei giminių, nei draugų, vadinasi, jie vieniši, skarmaluoti, be skatiko. Paskutinį kartą kalbinamas Levas net savo vardo neprisiminė. Vasilijui reikėjo išprotauti, kur pasuko Levas: tai tikresnis būdas jį sučiupti, negu aklai duotis po visą šalį. Jeigu jis atspėtų Levo planą, galėtų jį sugauti. Kitados Vasilijui nepavyko sugauti savo demaskuoto ir pabėgusio brolio, ir tai jam kainavo karjerą; dabar jis reabilituosis sugaudamas Levą. Vargu ar jo karjera atlaikytų dar vieną nesėkmę.

Levas netrauks į Suomiją. Jis netrokšta bėgti į Vakarus. Levas verčiau mirs, nei gyvens kaip išdavikas. Gal grįš į Maskvą? Čia gyvena jo tėvai. Bet tėvai negali jam niekuo padėti, be to, jei tik jis pasirodytų prie jų namų slenksčio, jiems nulėktų galvos. Juos dabar stebi ginkluoti pareigūnai. Gal Levas trokšta jam atkeršyti, gal užsimojo jį nužudyti? Trumpai pasvarstęs, Vasilijus atmetė tą mintį, nors ir glostančią jo savimeilę. Jis niekada nejuto asmeninės Levo neapykantos. Vargu ar jis rizikuotų žmonos gyvybe dėl keršto. Levas turi tikslą, kuris turėtų paaiškėti iš šios bylos.

Vasilijus gilinosi į šūsnį dokumentų, kuriuos per pastaruosius mėnesius sukaupė Levas ir jo prikalbintas padėti vietos milicijos pareigūnas. Nužudytų vaikų nuotraukos. Liudytojų parodymai. Teismo raštai apie nuosprendžius įtariamiesiems. Tardomas Levas atsižadėjo to darbo. Vasilijus žino, kad tas atsižadėjimas melagingas. Levas fanatiškai tiki ta absurdiška versija. Kuo gi juodu, tiesą sakant, tiki? Kad vienas žudikas įvykdė visas tas beprasmiškas žmogžudystes kelių šimtų kilometrų spinduliu daugiau kaip trisdešimtyje skirtingų vietų? Maža to, kad ta versija fantastiška, jie neturi ir kur keliauti. Negi Vasilijui teks išsirinkti vieną iš tų vietovių ir tenai tykoti? Jį paėmė siutas. Dar sykį pažiūrėjo į žemėlapį, kuriame visos žmogžudystės sužymėtos, sunumeruotos chronologine tvarka.

4 4

Vasilijus surinko telefono numerį ir pakėlė ragelį.

— Iškvieskit man pareigūną Fiodorą Andrejevą.

Sulaukęs paaukštinimo, Vasilijus gavo atskirą kabinetą – tiesa, ne itin erdvų, bet neapsakomai juo didžiavosi, tarsi būtų savo krauju iškovojęs kiekvieną kvadratinį metrą. Bet štai beldžia į duris. Įžengė Fiodoras Andrejevas, dabar jau vienas jo pavaldinių: jaunyvas, ištikimas, darbštus ir ne per daug protingas — toks ir turi būti pavaldinys. Atrodo susijaudinęs. Vasilijus šyptelėjo ir parodė Fiodorui sėstis.

— Ačiū, kad atėjai. Man reikia tavo pagalbos.

— Klausau, viršininke.

— Ar žinai, kad Levas Demidovas pabėgo?

— Taip, viršininke, girdėjau.

— Ar žinai, kodėl Levas buvo suimtas?

— Ne.

— Mes manėm, kad jis dirba Vakarų žvalgyboms, renka informaciją — šnipinėja. Bet paaiškėjo, kad taip nėra. Mes suklydom. Tardomas Levas nepanoro mums nieko pasakyti. Dabar, jau po laiko, mes nustatėm, kad štai ką jis veikė.

Fiodoras atsistojo ir pažvelgė į bylą ant stalo. Jau buvo matęs tuos dokumentus. Levas juos nešiojosi prie krūtinės. Fiodorą išmušė prakaitas. Jis palinko, lyg susidomėjęs tais popieriais, bijodamas išsiduoti, jam drebėjo rankos. Skersa akim matė, kad Fiodoras pakilo ir dabar stovi šalimais — žiūri į dokumentus, tarsi jie dirbtų kartu, būtų partneriai. Vasilijaus pirštas lėtai slinko žemėlapiu, kol priėjo ligi Maskvos ir pabaksnojo:

44

Fiodorą ėmė pykinti. Jis pasuko galvą ir pamatė Vasilijaus veidą visai prie savojo.

— Fiodorai, mes žinom, kad Levas neseniai lankėsi Maskvoj. Dabar jau manau, kad ne šnipinėti: buvo atkeliavęs čia dėl tyrimo. Matai, jis įsitikinęs, kad čia irgi būta žmogžudystės. Buvo nužudytas tavo sūnelis, ar ne?

— Ne, šefe. Jis žuvo per nelaimingą atsitikimą. Jį suvažinėjo traukinys.

— Levas buvo pasiųstas ištirti to įvykio?

— Taip, bet...

— Tada tu irgi manei, kad berniukas buvo nužudytas, argi ne?

— Tada buvau prislėgtas, man buvo labai sunku...

— Taigi, kai Levas sugrįžo į Maskvą toliau tirti, jis domėjosi ne tavo vaiku?

— Ne, viršininke.

— O iš kur tu žinai?

— Viršininke...

— Iš kur žinai, kuo Levas domėjosi, o kuo nesidomėjo?

Vasilijus atsisėdo ir įsmeigė žvilgsnį į savo nagus — neva įsižeidęs.