Том Смит - Vaikas 44

Rangydamasis tarp didžiulių geležinių ratų, Levas atsigulė išilgai, veidu į traukinio galą, į pasimovusį ant kablių kūną. Šis, pakibęs tarp vielų kairėje pusėje, greit artėjo. Levas dar pasitaisė. Beliko laukti, kuo labiau susitraukus ir prisiplojus prie žemės. Traukinio galas jau visai čia pat. Levas kilstelėjo galvą tik tiek, kad pamatytų, ar tai ne Raisos kūnas. Ne. Vadinasi, ji gyva. Belieka išgyventi ir jam. Jis prisiplojo prie pabėgių ir užsimerkė.

Pajuto, kaip lavonas braukia per veidą.

Staiga pajuto skausmą — kablys atsiskyrėlis užkabino ranką. Levas atsimerkė. Kablys praplėšė marškinius ir įsikirto į kūną. Per sekundės dalį, kol viela dar nespėjo įsitempti ir nenusinešė aukos, vyras sučiupo kablį ir išrovė jį su oda ir gabalu raumenų. Paskui sugniaužė žastą; nors ir apsvaigęs, jautė, kaip iš žaizdos bėga kraujas. Svirduliuodamas atsikėlė ir pamatė atskubančią Raisą. Nepaisydamas skausmo, Levas nusišypsojo.

Jie laisvi.

Maskva Tą pačią dieną

Vasilijus jautėsi prastai. Šiandien jis pasielgė kaip niekad — nenuėjo į darbą. Ne tik neatsargu: tai jam nebūdinga. Jis buvo linkęs verčiau sirgti darbe, o ne namie. Namai — tik vieta permiegoti, anaiptol ne emocinis ar dvasinis prieglobstis. Jis įsirengė butą taip, kad galėtų jame gyventi vienas; taip dažniausiai ir būdavo. Žinoma, jis buvo vedęs; kur jau čia toks vyras, juoba prie valdžios, bus viengungis! Socialinė padėtis vertė jį tuoktis ir turėti vaikų. Jis ir laikėsi taisyklių, pasirinko merginą, neturinčią pažiūrų ar bent jau jų neviešinančią, vedė moterį, kuri pareigingai pagimdė jam du vaikus — mažiau nevalia, jei nenori, kad kam nors kiltų nereikalingų klausimų. Žmona su vaikais gyveno priemiestyje, šeimos bute, o jis turėjo tarnybinį butą, neva darbui. Čia buvo galima ir meilužių atsivesti. Teisybę sakant, jis labai retai sulaužydavo santuokinę ištikimybę, ir tai tik būdamas įsitikinęs, kad nėra sekamas.

Po Levo tremties į Uralą, dėl kurios Vasilijus patyrė tiek džiaugsmo, tiek ir nusivylimo, jis pasiprašė leidimo persikraustyti į Levo ir Raisos butą 31425A. Jo prašymas buvo patenkintas. Jis liepė žmonai nueiti į specparduotuvę ir nupirkti skanėstų bei gėrimų. Surengė vaišes naujajame bute (bet žmonos nepakvietė), per kurias naujieji jo pavaduotojai gėrė, valgė ir linkėjo jam sėkmės. Kai kurie buvę Levo pavaldiniai tapo pavaldūs Vasilijui. Tačiau nors įnoringasis likimas šįsyk buvo Vasilijui maloningas, vakarėlis jo nenudžiugino. Jis pajuto skaudžią tuštumą. Nebebuvo ko nekęsti. Nebeliko prieš ką regzti pinklių. Nebeteks gulint lovoje planuoti keršto. Jo nebeerzins Levo kilimas tarnyboje, jo sėkmė, jo populiarumas. Tiesa, buvo ir daugiau Vasilijaus varžovų, bet tai jau nebe tas. Nebuvo tokio, kuris atstotų Levą.

Vasilijus išsirangė iš patalo, nuėjo į virtuvę ir nutarė išgerti: gal pasijus geriau. Nesinori jam nei valgyti, nei gerti — gal todėl ir susirgo? Prisipylė didelį stiklą degtinės ir spoksojo į ją, skalandavo, o pakelti prie lūpų neprisivertė. Vien kvapas jį pykino. Pastūmė stiklą į šalį, ir tiek. Levas nebegyvas. Vasilijus gavo oficialų pranešimą, kad tuodu kaliniai neatvyko į paskyrimo vietą. Jie žuvo pakeliui, kaip ir daugybė kitų, gal per peštynes su kaliniais dėl apavo, drabužio, valgio ar dar ko nors. Taip galutinai pralaimėjo, niekingai buvo pažemintas žmogus, kuris jį žemino, ir ne tik tą snieguotą žiemos dieną, bet ir kasdien, kaskart atėjus į darbą. Levas niekada nedarė to apgalvotai; jis nebuvo piktavalis, ir vis dėlto vien jo buvimas nuolat slėgė Vasilijų kaip nepakeliama bausmė. Tai kodėl dabar Vasilijus jo pasigenda?

Kažkas pabeldė į buto duris. Vasilijus pamanė, kad MGB ką nors atsiuntė pasižvalgyti, ar tikrai jis serga. Nuėjęs prie durų atidarė ir išvydo du jaunus pareigūnus.

— Viršininke, turim svarbių naujienų.

— Aš negaluoju, pranešit jas rytoj.

— Pabėgo du kaliniai.

Vasilijui širdis ėmė daužytis dusyk greičiau. Jis laukė.

— Jie vardu...

— Levas?

— Taip, Levas ir jo žmona.

Vasilijus nulenkė galvą, kaip ir dera. Bet, tiesą sakant, pasijuto geriau.

Du šimtai kilometrų į pietryčius nuo Maskvos Tą pačią dieną

Tai bėgte, tai žengte, vis dairantis atgal — greitis priklausė nuo to, kas ima viršų: baimė ar nuovargis. Oras buvo palankus: saulė švietė pro plonus debesis, ne per karšta, bent jau ne taip kaip vagone. Iš saulės padėties jie matė, jog dabar vėlyva popietė, bet tikslaus laiko nežinojo. Levas neprisiminė, kur ir kaip pametė laikrodį, o gal išvis nebuvo pasiėmęs. Jis apskaičiavo, kad juodu atitrūkę nuo sargybos daugių daugiausia keturiomis valandomis. Per valandą nukeliauja aštuonis kilometrus, o traukinio vidutinis greitis nesiekia ir dvidešimties, tad atstumas nuo jų ligi traukinio — gal apie aštuonias dešimtis kilometrų. Geriausiu atveju. Bet galbūt sargyba daug greičiau jų pasigedo. Levas suprato, kad šunų lojimą gali išgirsti bet kurią akimirką.

Bėgliai išėjo iš miškų į atvirą vietovę. Dabar juos, medžių nebeslepiamus, matei iš už kelių kilometrų. Bet nieko kito nesugalvosi, reikėjo traukti toliau, kad ir matomiems iš visų pusių. Išvydę upokšnį šlaito papėdėje, jie pasuko prie jo ir paspartino žingsnį. Iki tol nebuvo užėję jokio vandens telkinio.

Prie kranto abu suklupo ir puolė godžiai gerti, sėmė vandenį rieškučiomis ir kėlė prie lūpų. Kai dar ir to nepakako, nardino veidą į upelį lyg kokie klajokliai žvėrys, atsitiktinai aptikę šaltinį. Pirmąsyk po pabėgimo Levas pajuokavo:

— Bent jau mirsime švarūs.

Ir išsyk pajuto — ne laikas juokauti. Norint sustabdyti tą žmogų negana nertis iš kailio. Niekas neįvertins jų pastangų — rizikos, kančių. Jiems reikia laimėti, jį įveikti.

Raisa nuogąstavo dėl Levo žaizdos. Ji buvo per gili, kad pati užsitrauktų, nesiliovė kraujavusi — per daug odos ir raumenų išplėšta. Marškinių skiautė, kuria jie aptvarstė žaizdą, jau prisisunkusi kraujo. Levas nusivilko marškinius ir davė Raisai apžiūrėti, o pats tarė:

— Aš dar galiu juos apsivilkti.

— Jų kvapą šunys kaipmat užuostų.

Raisa išbrido iš upelio ir apsidairiusi patraukė prie artimiausio medžio. Tarp dviejų šakų driekėsi voratinklis. Moteris labai atsargiai pirštų galais nukabino voratinklį, atnešė sveiką ir uždėjo Levui ant žasto, kur išplėštos mėsos. Kraujas po plonomis sidabriškomis gijomis tuoj pat ėmė krešėti. Raisa darbavosi dar kelias minutes, rado daugiau voratinklių, nešė ir dėjo ant žaizdos, kol ją visiškai uždengė šilko siūleliai. Kai baigė, ir kraujuoti nustojo.

Stebėdamas, kaip žmona tvarsto žaizdą, Levas tarė:

— Mums reikia kuo ilgiau eiti palei tą upelį. Medžiai — vienintelė mūsų priedanga, o vanduo nuneš mūsų kvapą.

Upelis buvo seklus, giliausioj vietoj vos iki kelių. Būtų gerai plaukti pasroviui, bet srovė per lėta ir pločio neužtektų. Beliko kulniuoti pėstute. Alkani, išsekę — dvi paras nemigę, jie ilgai neištvers, ir Levas tai žinojo.

Sargybai vis tiek, kaliniai gyvi ar jau mirę, bet pabėgimas — nedovanotinas dalykas, kontrrevoliucinis poelgis. Akibrokštas ne tik sargybiniams, bet ir visai valstybei. Nesvarbu, kas tie kaliniai, kad ir kokie apgailėtini, jau pats pabėgimas padaro juos svarbius. O Levas ir Raisa jau prieš tai buvo įvardyti kaip žymūs kontrrevoliucionieriai, tad jų pabėgimas tapo sąjunginės reikšmės įvykiu. Vos traukinys sustojo ir sargybiniai aptiko lavoną, įsipainiojusį į vielas, kaliniai buvo perskaičiuoti. Nustačius bėglių vagoną, jo keleiviai buvo kvočiami, kada tuodu paspruko. Neatsakysi — gali būti nušautas. Levas tikėjosi, jog kas nors susipras nedelsdamas pasakyti tiesą. Tie žmonės jiems jau ir taip pagelbėjo daugiau nei priklauso. Net ir prisipažinę jie negalėjo būti tikri, ar sargybiniai nenubaus viso vagono, kad pamokytų kitus.