Том Смит - Vaikas 44

Kai banditas nusibaigė, Levas pasilenkė prie žmonos.

— Levai, sargybiniai tiems vyrams liepė mus nužudyti.

— Vienintelis mūsų šansas — pabėgti.

Traukinio greitis vis lėtėjo. Kai jis sustos, sargybiniai atidarys duris, tikėdamiesi rasti Levą ir Raisą nebegyvus. O kai ras mirusius du jų užpuolikus, užsimos sužinoti, kas juos nužudė. Galėjai neabejoti, atsiras kalinių, kurie pasakys — ar bijodami kankinimų, ar tikėdamiesi kokio atlygio. Ir sargyba turės daugiau nei reikia motyvų sušaudyti Levą ir Raisą.

Levas atsigręžė į kalinius. Nėščios moterys, senyvi vyrai, per seni, kad išbūtų jiems skirtą laiką Gulage ir sulauktų laisvės, tėvai, mylimieji, broliai, seserys, tokius žmones ir pats suiminėjo ir veždavo į Lubianką. Dabar jis priverstas maldauti jų pagalbos. Dabar nuo jų, nuo jų malonės, priklauso jo likimas. Ar jam užteks įžūlumo prašyti?

— Mano vardas nesvarbu. Prieš suėmimą aš tyriau žmogžudystes, buvo nužudyta daug vaikų. Įvairiose vietose nuo Uralo iki Juodosios jūros nužudyta daugiau kaip keturiasdešimt berniukų ir mergaičių. Juos visus nužudė vienas žmogus. Žinau, tuo sunku patikėti, kai kuriems iš jūsų gal net neįmanoma. Bet aš savo akimis mačiau jų lavonėlius ir esu įsitikinęs, kad tai padarė vienas žmogus. Jis žudė tuos vaikus ne dėl pinigų, ne dėl sekso ar dar dėl kokios nors aiškios priežasties. Nežinia, kokie jo motyvai, jis žudo įvairaus amžiaus vaikus įvairiuose miestuose. Ir jis nesiliaus. Aš tyriau tas žmogžudystes, ir tai buvo mano nusikaltimas. Mano areštas reiškia, kad tas žmogus galės nekliudomas žudyti toliau. Aš ir žmona turim pabėgti, kad jį sustabdytume. Be jūsų pagalbos mudu neįstengsim. Jeigu pašauksit sargybą, mes žūsim. Jeigu papasakosit sargybai, kokie mūsų ketinimai, žūsim.

Tylu. Traukinys jau stoja. Po kelių sekundžių atsivers durys ir įlips sargybiniai su užtaisytais šautuvais. Kas galėtų apkaltinti žmones, kad atsidūrę prieš šautuvo vamzdį jie neišdrįso nuslėpti tiesos? Atsiliepė moteriškė, sėdinti ant suolo:

— Aš iš Rostovo. Girdėjau apie tuos žmogžudžius. Apie vaikus, kuriems išpjautas skrandis. Buvo apkaltinta Vakarų šnipų gauja, įsismelkusi į mūsų šalį.

Levas tarė:

— Spėju, kad žudikas gyvena ir dirba jūsų mieste. Bet vargu ar jis šnipas.

Kita moteriškė šūktelėjo:

— Jeigu jį sučiupsit, ar užmušit?

— Taip.

Traukinys dar sykį trūktelėjo ir sustojo. Jau girdėti sargybinių žingsniai.

— Dabar viskas priklauso nuo jūsų. Gal ir neturiu teisės tikėtis jūsų pagalbos, bet vis tiek jos prašau.

Levas ir Raisa susigūžė. Ji apkabino Levą, kad nesimatytų kruvinų jo rankų. Subildėjo atidaromos durys, vagoną užplūdo saulė.

Radę du lavonus, sargybiniai reikalavo pasiaiškinti. Levas užgniaužė kvapą. Niekas neatsiliepė.

— Kas juos nužudė?

Atsakymas — tyla. Levas per žmonos pečius žvilgtelėjo į sargybinius. Jauni, abejingi. Klauso įsakymų, patys nemąsto. Jeigu jie nenugalabijo Levo ir Raisos, vadinasi, nebuvo gavę tokio įsakymo. Tai turėjo paslapčiom atlikti kažkas kitas, įgaliotas asmuo. Jis žinojo: neturėdami aiškių instrukcijų, jie nieko nesiims. Ne sargybinių reikalas imtis iniciatyvos. Vis dėlto turėdami bent šiokį tokį pasiteisinimą, jie galėtų pasinaudoti proga. Viskas priklauso nuo kalinių vagone. Sargybiniai šaukė ant arčiausiai esančių, kaišiojo šautuvus jiems po nosim. Bet kaliniai netarė nė žodžio. Tada sargybiniai pasirinko pagyvenusią porą. Bus ne tokie atsparūs — pasakys.

— Kas nužudė tuos vyrus? Kas čia įvyko? Kalbėk arba tau galas. Batu sukiužinsiu kiaušą žmonai.

Senoji moteriškė gulėjo ant vagono grindų. Vienas sargybinis pakėlė geležim kaustytą batą jai virš galvos, lyg ketintų ją sutraiškyti. Moteris ėmė verkti, maldavo pasigailėti. Ir vyras verkdamas maldavo pasigailėti. Bet nė vienas neatsakė į jų klausimą.

Banditas, tas pats, kuris buvo Levui siūlęs taikytis, nulipo nuo suolo ir pasuko prie sargybinių. Be abejo, dabar pareikalaus žadėto atlygio. Vyriškis tarė:

— Palik juos ramybėj. Aš mačiau, kas čia įvyko, ir pasakysiu.

Sargybiniai pasitraukė nuo žilagalvių poros.

— Nagi, drožk.

— Juodu papjovė vienas kitą. Susiriejo kortuodami.

Levas suprato — tokia iškrypėlišką banditų logika, jie nenori išduoti žmogaus. Jie gali prievartauti ir žudyti dėl menkniekio. Bet jie netaps skundikais, nepataikaus sargybiniams. Tai garbės klausimas. Jei kiti urkos išsiaiškins, kad kuris iš jų pardavė kalėjimo draugą už išmaldą, tokiam niekada nebus atleista. Greičiausiai jis bus nugalabytas.

Sargybiniai susižvalgė. Dvejodami, ką dabar daryti, nutarė palaukti. Skubėti nėra kur. Kelionė truks dar ne vieną savaitę. Progų bus tiek ir tiek. Verčiau palaukti tolesnių nurodymų. Ir jie sumanė kitaip. Vienas sargybinis paskelbė visam vagonui:

— Už bausmę neišmesim lavonų. Kai tokie karščiai, jie netrukus ims pūti, pasmirs ir visi kentėsit. Gal tada imsit kalbėti.

Patenkintas savo išmone, sargybinis iššoko iš vagono, o paskui ir kiti. Durys užsitrenkė.

Po minutės traukinys pajudėjo. Jaunikaitis aplūžusiais akiniais, spoksodamas į Levą pro suskilusius stiklus, pašnibždom paklausė:

— Kaip jūs rengiatės sprukti?

Jis turi teisę žinoti. Pabėgimo sėkmė dabar priklauso nuo likimo bendrų vagone. Užuot atsakęs Levas kilstelėjo kruviną stiklo šukę: sargybiniai pamiršo ją pasiimti.

Du šimtai dvidešimt kilometrų į rytus nuo Maskvos Liepos 13-oji

Levas gulėjo išsitiesęs ant grindų, įkišęs ranką į ankštą skylę, kaliniams atstojančią tualetą, ir stiklo šuke krapštė geležines vinis, kuriomis grindų lentos buvo pritvirtints prie vagono rėmo. Iš vidaus prie vinių neprieisi: užkniedytos iš apačios. Pasiekti jas įmanoma tik pro tą skylę, ne ką didesnę už kumštį. Marškiniais, nuvilktais nuo mirusiojo, Levas kiek galėdamas apvalė jos kraštus. Bet iš to buvo maža naudos. Norint pasiekti vinis tekdavo prisispausti veidu prie dvokiančių lentų, prisigėrusių šlapimo ir išmatų, ir žiaukčiojant sugraibyti tas tris vinis. Pašinų prisivarė į rankas, veidą. Raisa siūlėsi pavaduoti vyrą, jos plaštakos ir riešai siauresni. Tačiau Levo rankos ilgesnės, bet ir tai ištiesęs ranką vos pasiekia kliuvinį.

Apsirišęs burną ir nosį audeklo skiaute, kad bent kiek mažiau justų smarvę, jis klibino trečią, paskutinę, vinį, krapštė, skuto, drožė medieną, kad šiaip ne taip įspraustų šukę po galvute ir išluptų metalinį smaigą. Vargo keletą valandų, kol ištraukė dvi vinis, o paskui teko daryti pertrauką, mat vienam kalinių prireikė pasinaudoti tualetu.

Paskutinė vinis davėsi sunkiausiai. Iš dalies buvo kaltas ir nuovargis — vėlus metas, jau gal pirma, gal antra valanda nakties, — bet dar kažkas ne taip. Levui pavyko pakišti piršto galiuką po vinies galvute, bet vinis nejudėjo. Ar įstrigusi, ar kreivai įkalta. Matyt, smaigas kalant nuo smūgių bus sulinkęs. Niekaip nepajėgė ištraukti. Reikėtų išurbti daugiau lentos, gal net kiaurai. Kai Levas suvokė, jog vargtų dar gal valandą, pasijuto išsekęs. Pirštai kruvinai apibraižyti, žastas įsmilkęs, nosis pilna dvoko. Staiga traukinys krestelėjo, Levas neišlaikė stiklo, šis išslydo ir nukrito tarp bėgių.

Levas ištraukė ranką iš skylės. Širdis daužėsi. Raisa šalimais.

— Ar jau baigei?

— Stiklas išslydo.

Keikdamas save, kad per kvailumą prarado anas dvi vinis (tik džiaugėsi matydamas, kaip jos krinta), Levas gailestavo dabar nebeturįs jokio įnagio.