Том Смит - Vaikas 44

Raisa atsigręžė į Levą. Jis atrodė ramutėlis, nei pasipiktinęs, nei prislėgtas: mintys klaidžioja, kakta suraukta, lyg bandytų kažką perprasti. Moteris apžiūrėjo Levo kūną, kankinimo pėdsakus. Ant riešų ir kulkšnių — raudonos diržų žymės. Vadinasi, buvo pririštas. Kas jam daryta — nežinia, bet poveikio būta greičiau ne tiek fizinio, kiek psichologinio ir cheminio.

Paglostė jam galvą, palaikė už rankos, pabučiavo. O ką daugiau galėjo? Buvo atnešusi ir jam storą riekę juodos duonos ir džiovintą žuvį — davinys, ko gero, visai kelionei. Žuvis, pilna trapių baltų ašakų, buvo tiek prisūdyta, kad kai kurie kaliniai, nors ir peralkę, nesiryžo jos valgyti neturėdami užgerti vandens. Troškulys kankino labiau nei alkis. Levas valgė žuvį mažais kąsneliais, nuo jų Raisa kaip įmanydama buvo nukrapščiusi druską; laikė tuos kristalus tarp pirštų nesiryždama išmesti.

Levas tyliai prabilo, vos girdėjo jo žodžius. Raisa palinko arčiau.

— Oksana buvo gera mama. Ji mane mylėjo. Mano broliukas vis norėjo palošti kortomis. O aš atšaudavau neturįs laiko.

— Kas jie tokie, Levai? Kas ta Oksana? Kas tas Andrejus? Apie ką kalbi?

— Mama neatidavė jiems cerkvės varpo. Prisimenu, kaip ji spyriojosi, neleido nukabinti.

— Ana? Tu kalbi apie Aną?

— Ana — ne mano mama.

Raisa priglaudė jo galvą: manė, kad vyras klejoja. Apžvelgusi vagoną nusprendė, kad Levas, dabar toks pažeidžiamas, gali tapti lengvu grobiu.

Jie buvo stebimi. Iš tolimo kampo į juos spoksojo penki vyrai, užėmę viršutinį suolą palei langelį. Visų rankos tatuiruotos. Skirtingai nei kiti keleiviai, šie jautėsi kaip namie, jų negąsdino kitoniškas pasaulis. Raisa spėjo, kad tai recidyvistai, nuteisti už vagystes ar plėšimus — nusikaltimus, už kuriuos tekdavo kalėti daug trumpiau, negu lemta šiems kartu važiuojantiems politiniams kaliniams (mokytojų, medicinos seserų, gydytojų, rašytojų ir balerinų laukdavo kitokia dalia). Kalėjimai ir lageriai buvo recidyvistų stichija. To pasaulio taisykles jie buvo perpratę geriau nei laisvojo pasaulio. Pranašumas rėmėsi ne tik akivaizdžia jų fizine jėga; Raisa pastebėjo, kad ir sargyba pripažįsta šių tipų viršenybę. Atrodė, jie šnekasi su sargybiniais kaip su sau lygiais ar bent jau kaip vyrai su vyrais. Kiti kaliniai jų privengė. Užleisdavo jiems kelią. Jie galėjo nulipti nuo suolo nusilengvinti ir atsinešti vandens nebijodami prarasti užsikariautos vietos. Niekas nedrįso jos užimti. Jie net pareikalavo, kad nepažįstamas vyras atiduotų jiems batus. Kai šis paklausė kodėl, jam buvo kuo ramiausiai paaiškinta, kad jis pralošęs juos per lažybas. Raisa džiaugėsi, kad tas žmogus nesileido į ginčus dėl to kito pasaulio logikos, dėl kitokių, taisyklių. Jis atidavė batus ir gavo kitą porą, nudrengtą.

Traukinys sustojo. Iš vagonų žmonės meldė vandens. Sargyba arba nekreipė dėmesio į jų šūksnius, arba mėgdžiodama šaukė jiems atgal: vandens, vandens, vandens, — tarsi tas prašymas būtų buvęs nepadorus. Sargybiniai susispietė apie jų vagoną, durys atsidarė, bet kaliniams buvo įsakyta ir toliau ramiai sėdėti. Tik tie penki buvo iškviesti. Jie nušoko nuo suolo tarsi plėšrūs žvėrys, prasibrovė pro kalinius ir išlipo iš traukinio. Durys užsidarė. Kažkas ne taip — Raisa nuleido galvą, ėmė tankiai kvėpuoti. Netrukus durys atsidarė ir ji išgirdo vyrus vėl įlipant. Ji laukė, kas bus. Paskui pamažu pakėlė galvą ir pažvelgė į vyrus, sulipusius atgal į vagoną. Visi penki stovėjo susmeigę į ją akis. Vagono durys užsitrenkė. Tą pačią dieną

Raisa suėmė Levo galvą.

— Levai, man reikia tavo pagalbos.

Girdėjo juos artinantis. Per sausakimšą vagoną neprasimuši, nebent stumdytum gulinčius ant grindų kalinius. Raisa vėl papurtė Levą.

— Levai, aš viena neįstengsiu. Pagelbėk, jei girdi mane, jei supranti, ką sakau.

Jis nekrustelėjo, neatrodė, kad ką suprastų ar jaustų, koks pavojus jos laukia.

— Levai, maldauju!

Nepajėgdama išjudinti vyro, paskendusio savo mintyse, ji atsistojo ir atsigręžė į artėjančius vyriškius. O kas jai beliko? Levas gūžėsi ant grindų už jos. Ir ji nutarė priešintis kiek įstengs.

Aukščiausias iš vyriškių, vadeiva, žengė į priekį ir čiupo jai už rankos. Raisa buvo pasirengusi ir laisvąja ranka žiebė jam į akį. Seniai kirpti purvini jos nagai susmigo į odą prie akies. Galėtų išplėšti jam akį. Tokia mintis buvo jai šovusi į galvą. Bet tik perdrėskė veidą. Vyriškis parbloškė ją ant grindų. Raisa parpuolė ant nespėjusių pasitraukti iš kelio kalinių. Bandė išsisukti nuo užpuolikų, bet neįstengė: kažkas laikė ją už kulkšnies. Keletas rankų sugriebė ją, pakėlė į orą ir patiesė ant nugaros. Vienas vyras atsiklaupęs už rankų spaudė ją prie grindų, o vadeiva praskėtė jai kojas. Rankoje jis laikė didelę stiklo šukę, storą ir šerpetotą lyg didžiulis dantis.

— Kai tave išdulkinsiu, leisiu dulkinti va šitiems.

Jis pamojo į draugužius šuke, kurią, Raisa pamanė, — jos mintys buvo blaivios, — ką tik bus gavęs iš sargybinių. Negalėdama judėti grįžtelėjo galvą į Levą. Jo nebebuvo.

Miškas, katė, kaimas, broliukas — prisiminimai nutolo. Žmonai gresia pavojus. Jo mintys grįžo į dabartį ir jis susitelkė. Tiems vyrams turbūt pasakyta, kad jis be sąmonės ir negrėsmingas. Šiaip ar taip, jam pavyko atsikelti neatkreipiant jų dėmesio. Vadeiva jau spėjo atsisagstyti kelnes. Kai jis pamatė, kad Levas sukruto, tarp jų bebuvo mažiau nei metras.

Vyriškis, įspraudęs pėdas Raisai tarp šlaunų, laikė jas praskėtęs. Kliaudamasis savo jėga, jis atsigręžė į Levą ir pamojavo stiklo šuke po nosim, tebestovėdamas kaip įkaltas. Vadeiva buvo stambus ir stiprus, bet lėtas ir nevikrus. Levas linktelėjo ir išsisuko, tada smogė vyrui į gerklę ir jį pridusino; šis tik žioptelėjo ir išleido keistą ploną garsą, sakytum sucypė. Pasinaudojęs priešo silpnumo akimirka, Levas griebė jam už rankos, išplėšė stiklo šukę ir dūrė smaigaliu vyrui į raumeningą kaklą. Paskui smogė dar sykį ir varė tą stiklą gilyn, perpjovė visas sausgysles, venas ir arterijas, pasitaikiusias kely. Ištraukė kruviną šukę, ir vyriškis susmuko, susiėmęs už žaizdos. Artyn ištiesęs rankas jau žengė jo bendras. Levas leidosi sugriebiamas už gerklės, o pats suvarė stiklą jam į pilvą kiaurai per marškinius, šie kadaravo kaip kirpte perkirpti. Vyriškis prasižiojo, sugargaliavo, bet Levas vis dar traukė šukę jam per odą ir raumenis, kol tas paleido Levo gerklę, žengtelėjo atbulas ir nuvirto.

Levas atsigręžė į kitus tris recidyvistus. Tiems jau buvo praėjęs noras muštis. Kad ir kas jiems buvo siūlyta, kautis dėl to nevertėjo. Gal jiems buvo pažadėtas tik geresnis maisto davinys. Už tiek neverta rizikuoti gyvybe. Vienas vyrų, gal manydamas, jog dabar gera proga iškilti į gaujos vadeivas, ėmėsi iniciatyvos. Jis pakėlė rankas, tarsi pripažintų pralošęs kortomis.

— Siūlau taikytis.

Levas tylėjo, tik stovėjo kruvinom rankom, vis dar nepaleisdamas šukės. Vyrai pasitraukė nuo nukautojo ir sužeisto sėbro, tarsi niekuo dėti.

Levas pagelbėjo Raisai atsikelti ir ją apkabino.

— Nepyk.

Juos pertraukė sužeistasis — šaukėsi pagalbos. Vienas iš gaujos, tas perpjauta gerkle, buvo jau miręs. Antrasis, kuriam buvo perrėžtas pilvas, tebeturėjo sąmonę ir laikėsi už žaizdos. Levas žiūrėjo į jį ir svarstė. Jis merdės ilgai, jo laukia ilga ir skausminga mirtis. Pasigailėjimo jis nevertas. Bet, viską pasvėrus, kitiems kaliniams būtų geriau, jeigu jis mirtų greitai. Niekas nenorės klausytis jo dejonių. Levas pritūpė, griebė sužeistajam už kaklo ir ėmė smaugti. Vyriškis kiek pasimuistė, bet netrukus pasidavė: gal suprato — ir pačiam tokia išeitis geriausia.