Том Смит - Vaikas 44

Matydama kraujuotus vyro pirštus, Raisa griebė lentą ir pabandė ją atkelti. Vienas lentos kraštas kiek pasikėlė, bet neužtektinai, kad galėtų įkišti pirštus po apačia ir išlupti. Levas pasišluostė rankas ir apsidairė, bene pamatys ką nors, kuo galėtų pasinaudoti.

— Turiu ištraukti tą vinį. Reikia kiaurai prakrapštyti lentą ir pasiekti vinies galvutę.

Raisa pati matė, kad kaliniai prieš įlaipinimą į traukinį buvo nuodugniai iškratyti. Vargu ar bent vienas turi kokį nors metalinį daiktelį. Svarstydama, ką čia padarius, žvilgsniu užkliuvo už artimesnio lavono. Jis tysojo aukštielninkas, pražiota burna. Moteris paklausė Levą:

— Kokio ilgumo ar aštrumo turėtų būti tas daiktas?

— Jau beveik baigiu, bet vis tiek reikėtų ko nors kietesnio už mano nagą.

Raisa pasikėlė ir žengė prie negyvėlio — žmogaus, kuris ketino ją išžaginti ir nužudyti. Netrokšdama nei keršto, nei teisingumo, tik bjaurėdamasi, suėmė už smakro ir pasuko jo galvą veidu į viršų. Paskui pakėlė batą tiesiai virš jo žandikaulio. Vos akimirką padvejojusi žiebė kulniuku tiesiai į priekinius dantis.

Levas pritūpė prie lavono, apčiupinėjo burną ir ištraukė dantį sykiu su kruvinu dantenos gabalėliu — kaplys gal ir ne idealus kaltas, bet pakankamai aštrus ir kietas gremžti, baigti darbui, pradėtam stiklo šuke. Vyras grįžo prie skylės ir atsigulė kniūbsčias, įkišo ranką vos ne iki peties, tvirtai laikydamas dantį, užčiuopė paskutinę vinį ir ėmė drožti medį, o skiedras leido pavėjui.

Vinis jau stirksojo. Laikydamas dantį tam atvejui, jei prireiktų dar gremžti, Levas sugriebė vinies galvutę ir trūktelėjo. Deja, žaizdotais pirštų galiukais neįstengė tvirčiau suimti. Tada ištraukė ranką, nusišluostė nuo pirštų prakaitą ir kraują, apvyniojo juos marškinių skutais ir pabandė dar sykį. Ir vinis pasidavė — lėtai, po truputį. Stengdamasis neprarasti kantrybės, Levas išlupo ją iš lentos. Štai ištraukta ir trečioji. Jis dar sykį apčiupinėjo lentą, ar nėra daugiau vinių, bet neapčiuopė. Ištraukė ranką iš skylės ir atsisėdo. Bandymas išlaikytas.

Raisa įkišo plaštakas į skylę ir nutvėrė lentą. Padėjo ir Levas. Nupjautas lentos galas pasikėlė, o tolimasis — nė krust. Tada Levas ėmėsi lentos galo ir įsiręžęs jį pakėlė. Pažvelgęs žemyn matė bėgius po vagonu. Jau šis tas: atsirado maždaug trisdešimties centimetrų pločio spraga, pro kurią vargais negalais prasispraustų žmogus, bet juk to ir užtenka.

Jei kiti kaliniai padėtų, lentą nulaužtų. Vis dėlto tos minties jie atsisakė: traškesys gali sukelti ant kojų sargybinius. Tad jie tik paprašė žiūrovų:

— Mums reikia žmonių, kad palaikytų lentą, kol išlįsim pro skylę ant bėgių.

Kaipmat pašoko keli savanoriai, priėjo, paėmė lentą už galo ir laikė ją pakeltą. Levas patikrino angą: pločio pakako pralįsti. Jiems reikės kristi stačiai žemyn, tiesiai po traukiniu. Nuo vagono dugno iki bėgių buvo kiek daugiau nei metras, gal net pusantro. Traukinys važiavo lėtokai, bet vis tiek pavojinga. Tačiau ir delsti negalima. Sprukti reikia dabar, traukiniui važiuojant, naktį. Traukiniui sustojus sargybiniai juos pamatytų.

Raisa spustelėjo Levui ranką.

— Aš lįsiu pirma.

Levas papurtė galvą, buvo matęs tokio traukinio brėžinius. Juose numatyta kliūtis: galiniai spąstai kaliniams, bandantiems šitaip pabėgti.

— Traukinio apačioj, pačiame gale, prie paskutinio vagono, prikabinama eilė kablių, tabaluojančių pažeme. Jų paskirtis — užkirsti kelią tokiems pabėgimams. Jeigu nušoksim tarp bėgių ir lauksim, traukinys važiuos virš mūsų, kol kabliai, įtaisyti prie paskutinio vagono dugno, užkabins mus ir nuvilks kartu su traukiniu.

— O ar negalima jų išvengti? Pasitraukti jiems iš kelio?

— Tų kablių šimtai, jie įtaisyti vielų raizgalynėj. Pro juos niekaip neprasmuksi. Įsipainiotume beviltiškai.

— Tai ką ketini daryti? Mes negalim laukti, kol traukinys sustos.

Levas žiūrėjo į lavonus ir svarstė. Raisa, stovėdama šalia, nerimavo: ką jis dar sumanė? Jis paaiškino:

— Kai iškrisi tarp bėgių, išmesiu paskui tave vieną tų kūnų. Tikriausiai jis nukris netoli tavęs. Kad ir kur jis nudribtų, tau reikės nuropoti ligi jo. Kai tik jį pasieksi, gulk po juo. Jis turi atsidurti tiesiai virš tavęs. Paskutiniam vagonui važiuojant virš tavęs, kabliai užkabins lavoną ir nusitemps, o tu būsi laisva.

Levas atvilko lavonus arčiau atkeltos lentos ir perklausė:

— Gal man šokti pirmam? Jei nepavyks, liksi čia. Vis tiek nebus blogiau, nei mirti traukinio velkamai.

Raisa papurtė galvą.

— Tavo planas geras. Turi pasisekti. Aš šoksiu pirma.

Kai ji jau buvo pasirengusi pulti pro skylę, Levas pakartojo nurodymus:

— Traukinys važiuoja negreitai. Nukritus susimuši, tau skaudės, bet nelabai pavojinga. Dar pariedėsi iš inercijos, tada išmesiu lavoną. Tau pakaks laiko...

— Suprantu.

— Turėsi rasti lavoną. Kai pamatysi ir nušliauši iki jo, atsigulk po juo. Žiūrėk, kad iš po jo nieko nekyšotų. Jei užkliudys bent vienas kablys, nutemps.

— Suprantu, Levai.

Raisa pabučiavo vyrą, jis lūpomis jautė, kaip virpa jos kūnas.

Raisa prasispraudė pro lentų tarpą. Kojos tabalavo virš bėgių. Ji paleido lentas ir nukrito; jos jau nebematyti. Levas griebė lavoną ir išgrūdo pro plyšį. Lavonas nukrito tarp bėgių ir dingo iš akių.

*

Raisa nudribo nepatogiai, susimušė šoną ir vertėsi. Apsvaigusi, praradusi nuovoką, akimirką gulėjo. Per ilgai, nevalia gaišti! Levo vagonas jau kažin kur. Ji pamatė Levo išmestą lavoną ir nuropojo prie jo, traukinio važiavimo kryptimi. Žvilgtelėjo atgal. Laiko mažai. Tik trys vagonai ir traukinys nuvažiuos. Bet jokių kablių nematyti. Gal Levas klysta? Beliko du vagonai, o Raisa nepasiekusi negyvėlio. Dar ir užkliuvo. Dabar tik vienas vagonas skiria ją nuo traukinio galo. Beliko keli metrai, tuoj tuoj virš jos pradundės paskutinis vagonas, ir pagaliau ji pamatė kablius — šimtus kablių, tabaluojančių skirtingame aukštyje ant plonų vielų. Jų buvo pilna, vos ne per visą vagono ilgį — išsisukti neįmanoma.

Raisa kuo greičiausiai nuropojo prie lavono. Jis gulėjo kniūbsčias, galva į ją. Apversti nebuvo laiko, tad apsivertė pati, kilstelėjo negyvėlį ir palindo po juo, taikydama galvą virš galvos. Dabar prie pat veido — jos užpuoliko veidas. Žiūrėdama į negyvas jo akis, Raisa pasistengė kuo labiau susitraukti ir nekvėpuoti.

Staiga negyvėlio kūnas nuskriejo. Tespėjo pamatyti vielas, kabančias iš visų pusių tarsi meškerių valai; ant vielų po kelis dantytus kablius. Vielų apraizgytas lavonas tarsi gyvas pakilo į orą ir nuskriejo kaip koks manekenas, nė neliesdamas pabėgių. Raisa gulėjo paslika tarp bėgių ir žvelgė į žvaigždėtą dangų. Pamažu atsikėlė. Nė vienas kablys jos neužkabino. Ji žiūrėjo, kaip traukinys tolsta. Pavyko! Tačiau Levo — nė ženklo.

*

Levas sumetė, kad jam, stambesniam už Raisą, reikia didesnio lavono: didesnis kūnas geriau apsaugos nuo kablių. Bet iškilo kliūtis: negyvėlis buvo toks drūtas, kad nepralindo pro grindų spragą. Teko jį nurengti, kad būtų bent kiek plonesnis, bet ir to neužteko. Raisa turės kelias minutes palaukti ant bėgių.

Nebežinodamas, ko griebtis, Levas įkišo galvą tarp lentų ir pamatė kūną, pakibusį traukinio gale. Ar ten Raisa, ar lavonas? Iš taip toli nesuprato. Levas vylėsi, kad vis dėlto lavonas. Ir nutarė keisti planą. Jeigu jis atsiguls tinkamai, galės prasmukti po jau tempiamu kūnu. Juk šis bus susišlavęs visus to protarpio kablius ir Levo jie nekliudys. Jis atsisveikino su kaliniais, padėkojo jiems ir puolė iš vagono.