Том Смит - Vaikas 44

Bet ji nepyko ant pareigūnų, kad šie tokie beširdžiai — jie pervargę: ne juokas sudoroti šitiek žmonių, nuteisti šitiek kalinių. Klausydamasi, kaip skelbiami nuosprendžiai, ji stebėjo nuteistųjų reakciją. Beveik visi reagavo vienodai: netikėjo. Negi tai tikrovė, negi iš tiesų taip būna? Tai lyg blogas sapnas, tarsi jie būtų išrauti iš tikrovės ir įmesti į visai kitą pasaulį, kurio taisyklės niekam neaiškios. Kokie įstatymai čia galioja? Ką tie žmonės valgo? Kiek jie gauna gerti? Ar jiems leidžiama praustis? Kuo jie vilki? Ar jie gali ko nors tikėtis? Ar jie išvis turi kokių nors teisių? Jie tarsi naujagimiai, kurių niekas negloboja ir kuriems niekas neaiškina žaidimo taisyklių.

Iš teismo salės sargybinis Raisą nulydėjo į stotį, bet į traukinį neįgrūdo, tik laikė perone už rankos. Laukė, kol visi kaliniai bus sukišti į ilgą sąstatą gyvulinių vagonų, kuriais nuteistieji vežami į Gulagą. Šio perono Kazanės stotyje paprasti keleiviai nemato. Iš Lubiankos rūsio į geležinkelio stotį ją vežė juodu sunkvežimiu, ant kurio užrašyta VAISIAI IR DARŽOVĖS. Ji suprato, kad taip daroma ne norint pasityčioti iš visuomenės (bene ji kada apie tai sužinos?), tik norint nuslėpti suėmimų mastą. Koks nesuvokiamas neteisingumas ir kokiu pasibaisėtinu mastu valstybės vykdomas, o paskui ant jo užmetama plonytė skraistė tikintis, kad ta piktadarystė pasidarys nematoma, pamanė ji. Stebėjosi, kad vadovai rimtai tikisi taip lengvai užmaskuosiantys milžinišką juodąją skylę, kuri kasmet praryja nežinia kiek aukų. Ar yra bent vienas žmogus, iš kurio pažįstamų niekas niekada nebuvo suimtas? Vargu. Ir vis dėlto tiesą bandoma kuo stropiausiai slėpti akivaizdžiausiomis priemonėmis, kuriomis nieko neapmulkinsi.

Perone buvo, iš akies sprendžiant, ne vienas tūkstantis kalinių. Sargybiniai grūdo juos į vagonus, lyg būtų kėsinęsi viršyti rekordą: šimtus sukimšdavo ten, kur, rodos, turėtų tilpti ne daugiau kaip trisdešimt ar keturiasdešimt. Bet negi ji pamiršo, kad senojo pasaulio taisyklės čia negalioja! Čia jau kitas pasaulis, vieta trims dešimtims virto vieta trims šimtams. Ir oro jiems nepristinga. Naujajame pasaulyje erdvė vertinga prekė, švaistyti jos nevalia. Ar žmones gabenti, ar grūdus — vis tas pats; supakuoji ir iš anksto žinai, kad penki procentai pakeliui nubyrės.

Tarp visų tų žmonių — įvairaus amžiaus vyrų ir moterų, tiek vis dar padoriai apsirengusių, tiek ir sudriskusiais kraujuotais skarmalais vilkinčių, — vyro Raisa neišvydo. Šeimas, tremiamas į Gulagą, reikia išskirti, šeimynykščius nusiųsti į priešingus šalies kampus — tokia vyriausybės politika. Sistema didžiavosi, kad nutraukia žmonių ryšius. Nenutraukiamas tik asmens ryšys su valstybe. To Raisa mokė ir mokinius. Ji jau manė, kad Levas bus išsiųstas į kitą stovyklą, bet jos sargybinis liepė jai stovėti perone ir laukti. Tokį pat įsakymą buvo gavusi ir anąsyk, kai jie buvo tremiami į Priuralską. Toks jau tas Vasilijus: jam turbūt saldu matyti juos kuo labiau pažemintus. Jam negana, kad jie turi kentėti: reikia dar prisikišus pasimėgauti.

Raisa pamatė ateinantį Vasilijų, jis vedėsi nebejauną pakumpusį žmogų. Kai liko vos penki metrai, pažino — jos vyras. Ji žiūrėjo į Levą suglumusi, koks jis pasikeitęs — silpnas, susenęs dešimčia metų. Ką jie jam padarė? Vasilijaus paleistas Levas vos neparpuolė. Raisa jį sučiupo ir pažvelgė į akis. Vyras ją pažino. Ji uždėjo ranką jam ant veido, palietė antakį.

— Levai...

Jam prireikė nemenkų pastangų atsakyti, lūpos drebėjo, kai jis šiaip ne taip ištarė:

— Raisa...

Ji atsigręžė į Vasilijų, įdėmiai juos stebintį, ir pyko, kad ašaros tvenkiasi jai akyse. Tik to jis ir trokšta, jos skausmas jam malonus. Raisa nusišluostė akis, bet kas iš to: ašaros tebeplūdo.

Vasilijus jautėsi nusivylęs. Ne todėl, kad nebūtų įvykdęs senų savo planų. Įvykdė, ir net su kaupu. Jis laukė triumfo valandos, ir dabar buvo to triumfo viršūnė, bet jis tikėjosi didesnio malonumo. Jis kreipėsi į Raisą (kalbėti su Levu vargu ar beverta):

— Paprastai vyrai atskiriami nuo žmonų. Bet, manau, judviem bus malonu keliauti kartu. Tebūnie tai mažas mano kilniaširdiškumo aktas.

Žinoma, pasakė tai su ironija, pagiežingai, bet tie žodžiai strigo jam gerklėj ir nesuteikė pasitenkinimo. Netikėtai suprato, kad jo veiksmai apgailėtini — nėra kas jam prieštarautų. Žmogus, taip ilgai buvęs jo taikiniu, dabar silpnas, sudaužytas ir palaužtas. Užuot pasijutęs stipresnis pasiekęs pergalę, Vasilijus jautėsi tarsi dalelę savęs praradęs. Jis taip ir nebaigė kalbos, kurią buvo ketinęs pasakyti žiūrėdamas į Levą. Koks jausmas jį užvaldė? Ar jis keistai prisirišęs prie to žmogaus? Nesąmonė: jis nekenčia Levo.

Raisa jau buvo mačiusi tokį Vasilijaus veidą. Tai anaiptol ne profesionalo neapykanta; tai manija, įkyri būsena, kaip kad meilė be atsako — be saiko įsiliepsnojusi, ji virsta kažkuo šlykščių. Nors ir nejausdama jam gailesčio, pamanė, kad, ko gero, kitados jis turėjo ir žmoniškumo. Vasilijus davė ženklą sargybiniui, ir šis stumtelėjo juos prie traukinio.

Levas nesipriešino, kai Raisa padėjo jam įlipti į vagoną. Paskui įšoko ir pati. Juodu buvo paskutiniai kaliniai, įlaipinami į traukinį. Čiūžtelėjo užsklendžiamos durys ir jie atsidūrė tamsoj. Raisa juto šimtus stebeilijančių akių.

Vasilijus stovėjo perone užkišęs rankas už nugaros.

— Ar viskas suderinta?

Sargybinis linktelėjo.

— Nė katras gyvas nepasieks kelionės galo.

Šimtas kilometrų į rytus nuo Maskvos Liepos 12-oji

Raisa ir Levas gūžėsi vagono gale, jame tūno nuo pat ryto. Įlipę paskutiniai, vėliau už kitus kalinius, turėjo tenkintis gavę ir tiek erčios. Geidžiamiausios vietos — trys aukštai neobliuotų lentų suolų palei sienas — jau buvo užimtos. Ant tų suolų, siauresnių kaip pusmetrio pločio, susispaudę glaudžiai nelyginant meilužiai, gulėjo po tris žmones. Tačiau tai bejausmis artimumas, priverstinis, siaubingas artimumas. Levui ir Raisai gal būtų išvis neatsiradę vietos, jei ne kumščio didumo skylė, išpjauta lentų grindyse. Išvietė — viena visam vagonui. Vyrai ir moterys, jauni ir seni, kur dingę — turės šlapintis ir tuštintis visų akivaizdoje. Nuo Levo ir Raisos iki tos skylės mažiau nei trisdešimt centimetrų.

Iš pradžių šitoj dvokiančioj tamsoj Raisa jautė nenumaldomą baimę. Jų žeminimas buvo ne tik nedoras, pasibaisėtinas, bet ir įmantrus, pagiežingas, apgalvotas. Jeigu jie vežami į lagerį dirbti, tai kodėl gabenami lyg į egzekuciją? Bet verčiau mesti iš galvos mintis, kad pasipiktinimo kurstomi juodu neištvers, palūš. Ji jau perdegė. Teks prisitaikyti. Nepamiršk — kitas pasaulis, kitos taisyklės. Ir nėr ko lyginti savo dabartinės būklės su ankstesne. Negalvok apie prigimtines žmogaus teises. Nuo tokių minčių lengva ir palūžti. Kaliniai neturi teisių, o jų lūkesčiai — tušti.

Nors nei matė, nei girdėjo, kas dedasi lauke, Raisa numanė, kad veikiausiai jau po vidurdienio. Geležinis stogas įkaito nuo saulės, tarsi orai būtų ėję išvien su sargyba ir tuos šimtus žmonių baudę nepaliaujama kančia, svilinę nepakeliamu karščiu. Traukinys slinko taip vangiai, kad per medinių vagono sienų plyšius nepūtė nė menkiausias vėjelis. Net jei koks varganas dvelktelėtų, jį sugertų kaliniai, kuriems pasisekė įsitaisyti ant suolų.

Prisivertus nusikratyti pykčio, lengviau susitaikyti ir su nepakenčiama kaitra, ir su nepakenčiamu dvoku. Juk pasirinkimas tik toks: prisitaikyti ar mirti. Vienas kalinys ryžosi atmesti naująsias taisykles. Pusamžis vyriškis. Kada jis mirė, Raisa taip ir nesužinojo. Jis ne triukšmavo, nesiblaškė, nešaukė — niekas nieko ir nepastebėjo, niekas neištarė nė žodžio. Tik kai traukinys stabtelėjo ir visi nuskubėjo puodelio vandens, kaliniai pamatė, kad jis nebegyvas. Eidama laukan pro lavoną, Raisa pamanė žmogų nusprendus, jog naujasis pasaulis — ne jam. Tiesiog išsijungė tarsi mašina, užgeso variklis. Mirties priežastis — neviltis, abejingumas gyvenimui, jei išlikęs tik tiek ir turėsi. Lavoną išmetė lauk, nurideno nuo pylimo, toliau nuo akių.