Том Смит - Vaikas 44

Raisa žiūrėjo į tą vyrą, į dailų jo veidą, ir svarstė, kodėl ji visus tuos mėnesius nuo pat susitikimo stotyje juo bjaurėjosi. Jo akys vangios, ne kvailos ar be gyvybės, bet šaltos.

— Aš pasakysiu jums viską.

— Neabejoju. Bet ar to pakaks?

*

Levas taupė jėgas, kad progai pasitaikius galėtų veikti. Dar ne metas. Jis matęs daugybę kalinių, kurie veltui alino save — daužė duris kumščiais, rėkė, atkakliai be perstojo žingsniavo po mažytę kamerą. Ir visąlaik stebėdavosi: negi jie nesupranta, kaip tai beprasmiška? Dabar jis atsidūrė tokioje pačioje padėtyje ir savo kailiu patyrė, ką jie jautė. Visas kūnas tarsi alergiškas įkalinimui. Žmogus jau nesivadovauja nei logika, nei sveiku protu. Jis tiesiog nebegali sėdėti ir lyg niekur nieko laukti. Užtat ir veržiasi į laisvę plikomis rankomis, kol susikruvina krumplius. Ir Levui tarpais rodėsi, kad pajėgtų sutraukyti tuos pančius, nors buvo matęs šimtus tokių žmonių ir ne vieną pats palaužęs. Pasidavė svajonėms ištrūkti, nors žinojo, kad tokios viltys pavojingesnės už jo laukiančius kankinimus.

Įėjo Vasilijus ir pamojo sargybiniui pasistatyti kėdę priešais Levą. Sargybinis taip ir padarė — atsisėdo arčiau Levo, bet pakankamai toli, kad būtų nepasiekiamas. Vasilijus irgi prisislinko su kėde artyn, jo ir Levo keliai vos nesilietė. Jis tarsi mėgavosi matydamas, kaip Levas visu kūnu veržiasi ištrūkti.

— Nurimk, tavo žmonelė sveika ir gyva. Ji gretimoj kameroj.

Vasilijus mostelėjo sargybiniui į groteles, šis jas pravėrė ir Vasilijus šūktelėjo:

— Raisa, pasakykit ką nors vyrui. Jis sielojasi dėl jūsų.

Raisa atsiliepė tolimu aidu:

— Levai!

Levas atšlijo, atsipalaidavo.

— Raisa!

Sargybinis užtrenkė groteles. Levas pažvelgė į Vasilijų.

— Aš pasakysiu tau viską. Kam mudviem kankinti vienas kitą! Juk žinai, kiek tokių kvotų esu matęs. Suprantu, nėra prasmės priešintis. Klausk ko nori, atsakysiu.

— Bet aš jau ir taip viską žinau. Skaičiau tavo surinktą medžiagą. Kalbėjau su majoru Nesterovu. Jis labai stengėsi, kad jo vaikams netektų augti našlaičių prieglaudoj. Smulkiai nupasakojo visus jūsų žygius. Ir Raisa viską patvirtino. Vienintelis klausimas: kodėl?

Levas nesuprato. Bet kova pralaimėta. Jis nieko nebenori, tik patenkinti tą žmogų, sakyti jam tai, ką jis nori išgirsti. Ir Levas sumurmėjo tarsi mokinukas mokytojui:

— Aš kaltas. Neįsižeisk, bet aš nesuprantu. Tu klausi kodėl?

— Kam rizikavai tuo trupučiu, kurį dar turėjai, tuo šiaudu, kurį mes tau buvom palikę, dėl kažkokios fantazijos?

— Tu kalbi apie žmogžudystes?

— Jos visos atskleistos.

Levas nutylėjo.

— Netiki? Vis dar manai, kad kažkoks žmogus ar gauja nesirinkdami žudo Rusijos berniukus ir mergaites visoje šalyje be jokios priežasties?

— Aš klydau. Turėjau versiją. Bet suklydau. Atsižadu jos visiškai. Galiu pasirašyti atsižadėjimą, prisipažinimą, atgailą.

— Suprask, esi kaltinamas labai pavojinga antitarybine agitacija. Tu, Levai, pasidavei Vakarų propagandai. Štai kaip aš tai suprantu. Jeigu dirbai Vakarams, vadinasi, esi išdavikas. Gal jie siūlė tau pinigų, valdžią, tai, ką praradai. Tada jau suprasčiau. Ar taip ir buvo?

— Ne.

— Tai mane ir liūdina. Vadinasi, nuoširdžiai tiki, kad tos žmogžudystės susijusios, kad vaikus žudė ne iškrypėliai ir valkatos, girtuokliai ir visuomenės atmatos. Atleisk man, bet tai nesąmonė. Aš juk dirbau su tavim. Vertinau tavo sumanumą. Ir, neslėpsiu, net gėrėjausi tavim. Iki tol, kol pametei galvą dėl žmonos. Todėl kai sužinojau apie naujus tavo nuotykius, man jie įspūdžio nepadarė, tai greičiau avantiūra.

— Aš turėjau versiją. Ji buvo klaidinga. Nežinau, ką dar galėčiau pridurti.

— Kodėl kokiam nors vienam žmogui kiltų noras žudyti vaikus?

Levas žiūrėjo į pašnekovą, tą patį, kuris kėsinosi sušaudyti du vaikus už tai, kad jų tėvai bendravo su veterinaru. Jis būtų be jokių skrupulų nušovęs juos į pakaušį. Bet Vasilijus klausė kuo rimčiausiai.

Kodėl kas nors panorėtų, žudyti tuos vaikus?

Jis ir pats ne menkesnis žudikas už tą, kurį medžiojo Levas, o gal dar didesnis. Bet ir Vasilijui nesuvokiama tų nusikaltimų logika. Vasilijus negali suprasti, kodėl tas, kuris trokšta žudyti, paprasčiausiai neina dirbti į MGB arba netampa Gulago sargybiniu? Užtat Levas supranta Vasilijų, jei jo toks požiūris — juk šitiek teisėtų galimybių duoti laisvę savo žiaurumui ir žudyti, kam gi rinktis neteisėtą? Bet tai ne Levo požiūris.

Tuos vaikus.

Vasilijų trikdo tai, kad neaiškus tų nusikaltimų motyvas. Ne pats vaikų žudymas kaip veiksmas nesuprantamas, o žudymas be jokios racionalios priedangos. Ką žudikas laimi? Kur čia kabliukas? Nebuvo jokio formalaus reikalo galabyti tų vaikų: nei dingsties, kad to reikia bendram labui, nei materialinės naudos. Štai kur neįveikiama kliūtis.

Levas pakartojo:

— Aš turėjau versiją. Ji buvo klaidinga.

— Turbūt kai ta galybė, kuriai ištikimai tarnavai tiek metų, tave ištrėmė iš Maskvos, patyrei didesnį sukrėtimą, negu tikėjaisi. Juk vis dėlto esi išmintingas. Bet tavo sveikas protas sušlubavo. Štai kodėl, Levai, noriu tau pagelbėti.

Vasilijus atsistojo ir gromuliavo situaciją. Po Stalino mirties Valstybės saugumas įsakė liautis smurtavus prieš suimtuosius. Prisitaikėlis Vasilijus kaipmat ir pakluso. O dabar jam į nagus pakliuvo Levas. Negi Vasilijus galėtų lyg niekur nieko pasitraukti, atseit tegu išdavikas gauna ko nusipelnęs? Ar Vasilijų tai tenkintų? Jis pasuko prie durų suvokdamas, kad jo potraukis prie Levo kelia jam didesnį pavojų už tą, kuris gresia Levui. Jautė, kad įprastinis jo atsargumas užleidžia kelią asmeninei, vos ne liguistai aistrai. Ir kaip tu, žmogau, jai atsispirsi! Vasilijus mostelėjo sargybiniui.

— Kviesk daktarą Chvostovą.

Nors jau buvo vėlyvas metas, Chvostovas nenustebo dėl netikėto iškvietimo. Tik susidomėjo: kas jau čia tokio svarbaus? Jis paspaudė ranką Vasilijui ir išklausė jo aiškinimus, pastebėjo, kad Vasilijus Levą vadina ligoniu, o ne kaliniu. Aišku kodėl: kad nebūtų apkaltintas fiziniu sužalojimu. Vasilijui trumpai apibūdinus painius paciento kliedesius apie vaikų žudiką, daktaras liepė sargybiniui nuvesti Levą į procedūrų kabinetą. Jam buvo smalsu išsiaiškinti, kas sukėlė tokias keistas mintis.

Kabinetas buvo mažas ir švarus: raudonos odos krėslas, varžtais pritvirtintas prie grindų, išklotų baltomis plytelėmis, stiklinės spintelės, pilnos buteliukų, miltelių ir tablečių, tvarkingos baltos etiketės, dailiai užrašytos juodu tušu, plieninių chirurgo instrumentų rinkinys, dezinfekavimo priemonių kvapas. Viskas Levui gerai pažįstama, niekas nepasikeitę. Kaip tas veterinaras, Anatolijus Brodskis, kurio suimti važiavo už pusantro šimto kilometrų, tada nesipriešino, taip dabar nesipriešino ir Levas. Jis buvo pasodintas į tą patį krėslą, jo riešai, kulkšnys ir kaklas buvo prisegti tais pačiais odiniais diržais.

Daktaras Chvostovas pritraukė į švirkštą tiršto geltono skysčio — kamparo. Padėjęs švirkštą ant plieninio padėklo, tvarkingai nukirpo Levo marškinių rankovę ir užveržė jam ranką guminiu varžčiu, kad iššoktų venos. Romanas pažvelgė Levui į akis.

— Jūs gi prisimenat. Tai mums padės nustatyti tiesą.

Levas išsižiojo — guminio kamšalo eilė.

Chvostovas patikrino švirkštą ir įsitikino, kad adatos smaigaly kabo skaidrus geltonas lašelis. Tada įbedė adatą Levui į veną, paspaudė stūmoklį ir geltonas sirupo tirštumo aliejus iš švirkšto ėmė keliauti į Levo ranką.