Том Смит - Vaikas 44

Priekyje stovintys agentai paleido papliūpą. Kulkos čaižė mašinos priekį, skeldamos kibirkštis iš metalo. Viena kulka pataikė į priekinį stiklą. Levas palinko prie vairaračio ir nebematė kelio. Tačiau mašina lėkė reikiama kryptimi, svarbu jos laikytis. Kulkos varpė priekinį stiklą, pažiro šukės. Svarbu ištverti — Levas pasiruošęs smogti.

Staiga automobilį sumėtė ir jis pasviro. Levas pakėlęs galvą dar bandė suvaldyti mašiną, bet ji atkakliai suko kairėn ir nebeklausė. Peršautos padangos, jis pasijuto bejėgis. Mašina pavirto ant šono, išdužo durelių stiklas. Levas užgriuvo ant durelių, nuo kelio jį teskyrė keli centimetrai, o mašina vis dar čiuožė tolyn skeldama kibirkštis, kol atsitrenkė į stovintį automobilį ir apsisuko. Nuo smūgio mašina vertėsi ant stogo ir nulėkė į kelkraštį. Levas nudribo ant lubų ir gulėjo ten susirangęs, kol mašina pagaliau sustojo.

*

Levas atsimerkė. Nežinojo, ar dar pajėgia krustelėti, bet nebandė, tik žiūrėjo į nakties dangų. Sunkiai susigaudę. Aha, jis jau ne mašinoje. Vadinasi, kažkas jį ištraukė. Virš jo veidas, jis užstojo žvaigždes ir žvelgė žemyn. Levas pasistengė susikaupti ir spoksojo į tą veidą.

Vasilijus.

Rostovas prie Dono Tą pačią dieną

Aronas klydo manydamas, kad dirbti milicijoje bus įdomu, bent jau įdomiau negu kolūkyje. Žinojo — uždarbis joje ne pats didžiausias, užtat kandidatų į milicininko vietą mažai. O jis jau patyrė nesąs stiprus pretendentas į kokias nors pareigas. Šiaip jau neturėjo jokių trūkumų, nei fizinių, nei psichinių. Ir mokykloje gerai mokėsi. Tiesa, nuo pat gimimo buvo deformuota jo viršutinė lūpa. Taip jam sakė gydytojas — deformuota, ir nieko čia nepadarysi. Atrodė, tarsi lopelis jo viršutinės lūpos būtų išpjauta, o jos kampučiai susiūti taip, kad per vidury lūpa atrodo kaip pakilusi. Iš šalies rodėsi, kad jis nesiliauja vaipytis. Ta šypsena nė kiek nemažino jo gebėjimo dirbti, vis dėlto neabejotinai mažino galimybes gauti darbo. Milicija jam rodėsi puikiausia išeitis — ten nuolat trūko darbuotojų. Be to, gal jam pasiseks panaudoti ir protinius sugebėjimus. Deja, tokių progų nepasitaikė. Štai vidury nakties tūno krūmuose uodų kandžiojamas ir stebi autobusų stotelę, nes jam pavesta neįprasta užduotis.

Aronui niekas neaiškino, kodėl jis turi čia tupėti ir ką galėtų reikšti žodžiai — neįprasta užduotis. Būdamas vienas jauniausiu skyriaus darbuotojų, vos dvidešimtmetis, jis spėliojo, gal toks įvesdinimo ritualas — paklusnumo išbandymas, tikrinimas, ar jis geba klausyti įsakymų. Aklas paklusnumas reikalingas kiekviename poste.

Vienintelis žmogus, kiek akys užmato, mergina netoli autobusų stotelės. Jauna, gal penkiolikos šešiolikos metų, bet stengiasi dėtis vyresnė. Atrodo išgėrusi. Palaidinukė atsagstyta. Čia sijoną pasitaiso, čia plaukus pasikedena. Ir ką ji veikia stotelėje? Juk ligi pat ryto nebus jokio autobuso.

Bet štai artinasi žmogus. Aukštas vyriškis su skrybėle — stori akinių rėmai, dailus lagaminėlis. Sustojo prie tvarkaraščio ir vedžioja pirštu — skaito. Pusnuogė mergaitė, tarsi voras, lūkuriuojantis voratinklyje, tučtuojau sukruto ir nudrožė prie jo, staipėsi aplinkui, lietė jo lagaminėlį, ranką, švarką. Vyras nekreipė dėmesio ir skaitė toliau, bet galiausiai nusuko akis nuo tvarkaraščio ir teikėsi į ją pažvelgti. Jie įsišneko. Aronas negirdėjo, ką juodu kalba. Mergaitė nesutikdama papurtė galvą. Paskui netikėtai gūžtelėjo pečiais. Vadinasi, sutarė. Ir tada vyriškis padarė kai ką neįprasta — apsigręžė ir nukreipė žvilgsnį tiesiai į Aroną, tikriau sakant — į krūmokšnius šalia stotelės stoginės. Ar pamatė Aroną? Vargu — juodu buvo po lempa, o Aronas — šešėlyje. Ko tas vyras į jį pažiūrėjo? Bet štai kartu su mergaite jis pasuko Arono pusėn, tiesiai ton vieton, kur šis slepiasi.

Aronas sutriko ir dar sykį pasitikrino — taip, jis pasislėpęs patikimai. Jie negali jo matyti. O jei net pamatytų, ko jiems eiti prie jo? Nėra jokios prasmės. Iki jų vos keli metrai, net girdi juos kalbant. Aronas laukė susigūžęs krūmuose, bet įsitikino, kad juodu eina pro šalį miško link.

Aronas atsikėlė.

— Stok!

Vyras taip ir sustingo, net susikūprino. Jis atsisuko.

— Ką judu čia veikiat?

Mergaitė, nė kiek neišsigandusi ir nesutrikusi, atšovė:

— Einam pasivaikščioti. Kas per įžūlumas, kaip jums ne gėda!

Aronas sutrikęs išraudo. Mergaitė žiūrėjo į jį akivaizdžiai šlykštėdamasi.

— Judu einat sanguliauti viešoje vietoje. O tu — prostitutė.

— Ne, mes einam pasivaikščioti.

Vyriškis pridūrė vos girdimu gailiu balsu:

— Mes nepadarėm nieko blogo. Pasišnekėjom, ir tiek.

— Rodykit dokumentus.

Vyras žengė į priekį rausdamasis švarko kišenėse. Mergaitė abejinga sustojo: be abejo, sulaikoma nebe pirmą sykį ir per daug nesijaudina. Aronas patikrino vyriškio dokumentus. Andrejus, Rostselmašo gamyklos ragintojas.

— Atidarykite lagaminėlį.

Andrejus svyravo. Jį išpylė prakaitas. „Įkliuvau”, — pamanė. Niekada neįsivaizdavo, kad gali taip įvykti, kad jo planas galėtų žlugti. Andrejus pakėlė lagaminėlį ir atsegė spynelę. Jaunasis milicininkas įdėmiai pažvelgė vidun ir atsargiai pasirausė. Andrejus laukė įbedęs akis į batus, o kilstelėjęs galvą pamatė, kad milicininkas laiko jo peilį — ilgą peilį dantytais ašmenimis. Andrejus vos neapsiverkė.

— Kam jį nešiojatės?

— Aš daug keliauju. Dažnai ir valgau traukiny. Raikau tuo peiliu rūkytą dešrą. Pigią kietą dešrą, žmona kitokios neperka.

Tai buvo tiesa: Andrejus tuo peiliu naudojosi ir pietaudamas, ir vakarieniaudamas. Lagaminėlyje gulėjo ir gabalas pigios sausos dešros. Pjūvis šerpetotas — pjauta tuo pačiu peiliu.

Aronas ištraukė stiklainį užsukamu dangteliu. Stiklainis buvo švarus ir tuščias.

— O kam šitas?

— Matot, esu Rostselmašo gamyklos ragintojas. Kai kurios detalės, kurias vežuosi kaip pavyzdį, būna trapios, kai kurios dar ir tepaluotos. Stiklainio man reikia darbui. Klausykit, viršininke, žinau, man nedera vaikštinėti su ta panele. Nesuprantu, kas šovė į galvą. Aš žiūrėjau, kada važiuoja rytinis autobusas, o jinai ir priėjo. Žinot, kaip būna — užeina toks noras. Taip ir man. Bet pažiūrėkit į lagaminėlio kišenaitę — ten mano partijos nario bilietas.

Aronas pažiūrėjo ir rado ne tik bilietą, bet dar ir žmonos bei trijų dukterų nuotrauką.

— Mano dukrelės. Gal jau nebereikia manęs trukdyti, viršininke? Juk nusižengė tik mergiotė. Jei ne ji, būčiau traukęs namo.

Lyg ir nėra prie ko prikibti: padorų pilietį atsitiktinai suviliojo girta mergina, paleistuvė. Pilietis elgėsi mandagiai: nei įžūliai žiūrėjo į Aroną, nei bandė atsikirsti. Kalbėjo su pareigūnu kaip lygus su lygiu, nors vyresnis, turi geresnį darbą, dar ir partijos narys. Jis — auka, ji — nusikaltėlė.

Ką tik kilpa veržėsi apie Andrejaus kaklą, ir štai — jis beveik laisvas. Šeimos nuotrauka jau tiek sykių pravertė. Kartais ja net besispyriojantį vaiką įtikindavo, kad šiuo dėde galima pasitikėti. Juk pats yra tėvas! Jis jautė šiurkščią virvę kelnių kišenėje. Šiąnakt nepasisekė, reikės pakentėti. Nebegalima žudyti mieste, kuriame gyveni. Gal šis įspėjimas — pačiu laiku: jau ir taip šiame rajone prisėjo lavonų daugiau negu reikia.

Aronas grąžino vyriškiui partinį bilietą, nuotrauką ir jau ketino jį paleisti, bet kas gi ten lagamino dugne? Sulenktas laikraščio puslapis. Pareigūnas ištraukė ir praskleidė. Pamatęs, kad Aronas jį čiupinėja, Andrejus tarė persimainiusiu balsu: