Том Смит - Vaikas 44

Štai ir naujo rajono kiemas. Skersai išilgai pridžiaustyta skalbinių. Kabo ir jo drabužių. Priėjo, pačiupinėjo. Jau sausi. Nardydamas tarp skalbinių nuėjo ligi motinos buto durų ir įžengė virtuvėn.

Inesa sėdėjo ant medinės taburetės. Veidas kruvinas, rankos žaizdotos. Už jos stovėjo nepažįstamas vyras. Nesiaiškindamas, kas atsitiko ar kas tasai žmogus, Nesterovas žengė į priekį, apakintas pykčio ir geismo žudyti. Nesvarbu, kad tas vyras uniformuotas: vis tiek jį nudės, kad ir kas jis būtų. Užsimojo kumščiu. Bet smogti nespėjo — skausmas nutvilkė plaštaką. Tarsi krumpliai būtų susprogę. Pažvelgęs į šoną pamatė moterį, kokių keturiasdešimties metų. Veidas lyg ir matytas. Aha, prisiminė — paplūdimy. Ji atsainiai laikė pistoletą: jos kovinė pozicija geresnė. Moteris pamojo pareigūnui. Šis žengtelėjo ir sviedė ant grindų pluoštą popierių. Aplink kojas pabiro informacija, jo sukaupta per pastaruosius du mėnesius: nuotraukos, aprašymai, žemėlapiai, medžiaga apie nužudytus vaikus.

— Majore Nesterovai, jūs suimtas.

Priuralskas Liepos 7-oji

Levas ir Raisa išlipo iš traukinio ir lūkuriavo perone, nenorėdami krautis daiktų, kol keleiviai nesugužėję į stoties pastatą. Buvo jau vėlus metas, bet dar šviesu, tad, jausdamiesi per daug gerai matomi, juodu nulipo nuo platformos ir nuskubėjo miško link.

Pasiekęs tą vietą, kur buvo paslėpti jų daiktai, Levas sustojo, kad atgautų kvapą. Žiūrėjo į medžius ir svarstė, ar gerai pasielgė sunaikindamas laišką. Ar nepadarė tėvams meškos paslaugos? Aišku, kodėl jie geidė surašyti savo mintis ir jausmus: troško sielos ramybės. Bet Raisa buvo teisi klausdama: — „Lyg niekur nieko išbrauki praeitį iš atminties ir jau gali ramiai miegoti, ar tai taip lengva?“

Nė pati neįtaria, kokia ji teisi. Jis taip ilgai vengė atsakomybės, kad nepajėgia jos prisiimti ir dabar, tik ne šiomis jiems nepalankiomis aplinkybėmis.

Raisa palietė ranką.

— Kas tau?

Ji klausė vyrą, kas buvo tame laiške. Jis ketino sumeluoti, kad ten buvę kalbama apie jo šeimą, apie šį bei tą — žodis žodin jis neprisimenantis. Bet ji būtų supratusi, kad tai melas. Todėl Levas nutarė atskleisti jai tiesą. Jis sunaikinęs laišką, sudraskęs į šimtus skutelių ir išsviedęs juos pro langą. Jis nenorėjęs jo skaityti. Tėvai galintys jaustis ramūs tikėdami, kad nusimetė naštą. O dabar palengvėjo ir Levui, nes Raisa nesvarstė jo poelgio ir apie tai nė karto nebeužsiminė.

Juodu rankomis nužėrė nukritusius lapus, žemes ir išsikasė paslėptą mantą. Nusivilko išeiginius drabužius, ketindami vėl apsirengti turistiniais — būtina priedanga. Valandžiukę taip ir stovėjo vieni du, be drabužių, žiūrėdami vienas į kitą. Abu nuogutėliai. Gal pavojus paveikė, gal aplinkybės, bet Levas jos užsigeidė. Nežinodamas, ką Raisa jam jaučia, tik stovėjo ir lūkuriavo, bijojo žengti pirmą žingsnį, tarsi juodu niekada iki tol nebūtų mylėjęsi, tarsi abiem tai būtų pirmas kartas, kai nedrąsu peržengti ribą, kai dar neaišku, kas dera, kas ne. Raisa palietė jam ranką. To pakako. Levas prisitraukė Raisą ir puolė jos bučiuoti. Atsigulė aukštielninkas, o ji — ant viršaus. Jie drauge žudė, apgaudinėjo, rezgė intrigas, planavo ir melavo drauge. Juodu nusikaltėliai — dviese prieš visą pasaulį. Metas įtvirtinti naujus santykius. Ir kaip apmaudu, kad jie negali čia likti, gyventi šia akimirka, pasislėpę miške, ir amžinai jausti tai, ką jaučia dabar.

*

Juodu nužingsniavo miško takučiu į miestą. Bazarovo restorane įslinko į salę. Levas užgniaužęs kvapą laukė, ar kas negriebs už peties. Bet niekas jų nelaukė, jokių agentų, jokių pareigūnų. Jie buvo saugūs, bent jau lig rytojaus. Bazarovas triūsė virtuvėje ir išgirdęs juos pareinant net neatsigręžė.

Užlipę viršun jie atsirakino duris. Po durimis rado pakištą laiškelį. Levas numetė maišus ant lovos ir jį pakėlė. Rašytas Nesterovo. Data — šios dienos.

Levai, jei grįši, kaip planavai, devintą valandą vakaro susitikim mano kabinete. Ateik vienas. Atsinešk visus dokumentus dėl to dalyko, apie kurį kalbėjom. Atsinešk ir tai, ką radai Maskvoje. Labai svarbu, Levai, kad nevėluotum.

Levas žvilgtelėjo į laikrodį. Jam liko pusė valandos. Tą pačią dieną

Levas pas Nesterovą nešėsi visą bylos medžiagą. Net ir darbovietėje jis nerizikavo — sukaišiojo popierius tarp valdiškų dokumentų. Nesterovo kabineto langai uždangstyti, kas viduje — nematyti. Žvilgt į laikrodį — mažumėlę vėluoja. Pabeldė į duris ir jos tučtuojau atsivėrė, tarsi Nesterovas būtų laukęs čia pat už jų. Šeimininkas įsitraukė Levą keistai skubėdamas ir uždarė duris.

Nesterovo judesiai neįprasti, kažkokie nekantrūs. Stalas apkrautas bylos dokumentais. Majoras uždėjo ranką Levui ant pečių ir karštligiškai prabilo prislopintu balsu:

— Klausykis dėmesingai ir nepertraukinėk. Rostove mane suėmė. Buvau priverstas prisipažinti. Neturėjau kur dingti. Mano šeima buvo jų rankose. Papasakojau jiems viską. Maniau, gal kaip nors įtikinsiu juos padėti, gal įkalbėsiu oficialiai imtis tos bylos. Jie pranešė Maskvai. Ten sureagavo labai piktai. Mus apkaltino antitarybine agitacija. Atseit tai tavo asmeninis kerštas valstybei, bandymas atsirevanšuoti. Jiems nusispjaut į mūsų surinktą medžiagą, neva tai Vakarų propagandos produktas: jie įsitikinę, kad tu ir tavo žmona esate šnipai. Ir žinai, ką man pasiūlė: jie pasirengę palikti ramybėj mano šeimą, jei perduosiu jiems tave ir visą mūsų surinktą informaciją.

Levui žemė ėmė sprūsti iš po kojų. Net ir žinodamas, kad pavojus arti, nemanė jau priėjęs kelio galą.

— Kada?

— Tuoj pat. Pastatas apsuptas. Agentai įeis į šią patalpą po penkiolikos minučių, suims tave šiame kabinete ir susirinks visus įkalčius, kuriuos mudu sukaupėm. Turiu per tas minutes gauti iš tavęs informaciją, kurią parsivežei iš Maskvos.

Levas žengtelėjo atgal ir pažiūrėjo į laikrodį. Penkios po devynių.

— Levai, klausyk. Tu dar gali pasprukti. Bet kad tai padarytum, turi nepertraukinėti manęs ir nieko neklausinėti. Aš sugalvojau planą. Tu man trenki mano paties ginklu, kad prarasčiau sąmonę. Tada eini iš kabineto, nulipi vieną laiptatakį ir pasislepi kabinete į dešinę. Ar girdi, Levai? Susikaupk! Durys atrakintos. Įeik, tik nedek šviesos ir užsirakink.

Bet Levas pertraukė viršininką:

— O Raisa?

— Ją suėmė mudviem kalbantis. Gaila, bet niekuo negali jai padėti. Susikaupk, Levai, arba viskas bus baigta.

— Ir taip baigta. Jau nuo tada, kai jiems papasakojai.

— Levai, jie turi viską. Mano darbą, mano popierius. Tu pyksti ant manęs, bet ką galėjau padaryti? Leisti jiems išžudyti savo šeimą? Ir kas iš to? Jie vis tiek būtų tave suėmę. Pyk nepykęs ant manęs, Levai. Bet tu dar gali pabėgti.

Levas nusipurtė Nesterovo ranką ir ėmė vaikščioti po kabinetą — stengėsi surikiuoti mintis. Raisa suimta. Abu žinojo ateisiant tokią valandą, bet jam tai tebuvo spėjimas, nuovoka, o kaip viskas klostysis iš tiesų — nenutuokė. Duso vien nuo minties, kad niekada nebepamatys Raisos (dabar tai buvo labiau nei tikėtina). Vis dar juto jos kvapą, bent jam taip rodėsi. Jų artumas, atgimęs jųdviejų artumas, vos prieš dvi valandas išgyventas miške, nutrūko.

— Levai!

Ko ji norėtų? Tik jau kad neišskystų. Kad jam pavyktų pasiekti tikslą, kad jis ištrūktų, klausytų šio žmogaus.

— Levai!

Jis linktelėjo.

— Tai koks tas tavo planas?

Nesterovas aiškino vėl nuo pat pradžios:

— Tu trenki man mano paties ginklu, kad prarasčiau sąmonę. Tada išeini iš kabineto, nulipi laiptatakį ir pasislepi kabinete į dešinę nuo laiptų. Tūnok ten ir lauk, kol agentai įeis į pastatą. Jie praeis pro tave ir užlips čionai. Kai tik jie nutols, nusileisk į apačią ir pro kurį nors langą išlįsk į kiemą. Ten stovi mašina. Štai jos rakteliai, tu neva pavogei juos iš manęs. Mauk iš miesto, nieko neieškok ir niekur nesustok, tik važiuok. Turėsi šiokį tokį pranašumą. Jie manys, kad esi pėsčias, kad tu mieste. Kol jie susigriebs, kad paėmei mašiną, būsi laisvas.