Том Смит - Vaikas 44

Štai ir Voroncovo gatvė. Namas statytas seniai, prieš revoliuciją, o dabar sudalytas į šimtą mažų butukų, kuriuos vieną nuo kito skiria tik sukabintos ant virvių nešvarios marškos. Suprantama, jokių patogumų: nei vandentiekio, nei tualeto. Vamzdžiais, iškištais pro langus, išleidžiami dūmai iš malkomis kūrenamų krosnelių — pigiausios ir nešvariausios šildymo priemonės, prieinamos namo gyventojams. Saugiai pasislėpę, Levas su Raisa stebėjo pastatą ir laukė. Jiedviem ant sprando tupiantys uodai vertė be paliovos pliaukšėti delnais, kol šie paraudo nuo kraujo. Levui buvo aišku: kad ir kiek ilgai čia stovėsi, vis tiek nesužinosi, ar nepakliuvai į spąstus. Reikia eiti. Jis atsigręžė į Raisą, bet jam dar nespėjus išsižioti žmona tarė:

— Aš palauksiu čia.

Raisai buvo gėda. Ji pasitikėjo Ivanu vien todėl, kad jis girdavosi savo knygomis ir laikraščiais, postringaudavo apie Vakarų kultūrą, apie savo planus pagelbėti iškiliausiems rašytojams disidentams, slaptai pergabenti jų raštus į Vakarus. Koks melas! Kiek rašytojų ir režimo priešininkų jis įviliojo į pinkles? Kiek rankraščių sudegino, pradangino ir pasaulis jų jau neišvys. Kiek menininkų ir laisvamanių įdavė čekistams į rankas? Ji žavėjosi Ivanu dėl to, kad jis ne toks kaip Levas. Ir suklydo vertindama abu. Disidentas pasirodė besąs saugumietis, o saugumietis tapo kontrrevoliucionierium. Disidentas ją išdavė, o saugumietis išgelbėjo. Jai sunku būtų atsisveikinti su uošviais stovint šalia sutuoktinio, lyg būtų ištikima, mylinti žmona. Levas paėmė jai už rankos.

— Noriu, kad eitum su manim. Labai noriu.

Komunalinio namo durys atrakintos. Viduje karšta ir tvanku, juodu tuoj pat suprakaitavo, marškiniai prilipo prie nugaros.

Septynioliktas butas viršutiniam aukšte užrakintas. Levui ne naujiena laužtis į svetimą butą. Jis žinojo, kad senesnius užraktus dažniausiai įveikti sunkiau nei naujoviškus. Ivano peiliuku laiškams atplėšti (kaip tik tam paimtu) atsuko varžtus ir nuėmė apyraktę, paskui įkišo peiliuko smaigalį į užrakto mechanizmą ir pabandė atrakinti, bet spyna nepasidavė. Nusibraukė prakaituotą veidą, stabtelėjo, giliai įkvėpė ir užsimerkė. Nusišluostė rankas į kelnes, bet uodų nebegainiojo — tegu siurbia, bala jų nematė. Atsimerkė. Susikaupk. Spyna brakštelėjo ir atšoko.

Šviesos tik tiek, kiek įspindo pro langą iš lauko. Nosį rietė miegančių kūnų tvaikas, oras rodėsi tirštas kaip šilta sriuba. Levas su Raisa stovėjo tarpdury ir laukė, kol akys apsipras. Prietemoje dūlavo trys lovos: dviejose gulėjo suaugusiųjų poros, o trečiojoje, kiek įžiūrėjo, miegojo trys vaikai. Virtuvei atskirtame kampe po stalu kaip kokie šunyčiai tarp skudurų miegojo dar du mažiukai. Levas žengė prie suaugusiųjų — ne tėvai. Gal jam per klaidą davė ne tą adresą? Žioplumu čia nieko nenustebinsi. O gal jį tyčia suklaidino?

Levas įžvelgė dar vienas duris ir pasuko prie jų, girgždindamas linkstančias grindis. Raisa pirštų galiukais tipeno įkandin. Pora artimesniojoje lovoje sukrutėjo. Levas sustingo, ar nepabus. Pora tebešnarpštė. Levas vėl žengė, Raisa — paskui jį. Jis pradarė duris. Kambaryje nebuvo lango, vadinasi, ir šviesos. Levas paliko duris praviras ir prilaikė rankeną, kad bent šį tą įžiūrėtų. Dvi lovos, jas skiria tik siauras tarpelis — tarp jų nekaba nė jokio skarmalo. Vienoj lovoj — du vaikai, kitoj — pora suaugusių. Jis priėjo arčiau. Taip, susiglaudę siauroj viengulėj lovelėj miega tėvai. Levas kiek pasitraukė, atsigręžė į Raisą ir sušnibždėjo:

— Uždaryk duris.

Visiško) tamsoj Levas apčiuopom nuropojo grindimis iki tėvų lovos. Klausėsi jų alsavimo džiaugdamasis, kad tamsu. Vyras apsiašarojo. Patalpėlė, į kurią tėvai įgrūsti, mažesnė už buvusio jų buto vonios kambarį. Jokio atskiro kampelio ir jokios galimybės atsitverti nuo kaimynų. Juos įstūmė čia nusibaigti, pažemino kaip ir sūnų, nutremtą iki gyvos galvos.

Levas vienu metu abiem uždengė burną delnais. Pajuto, kaip juodu pabudo, išsigando ir įsitempė. Neleisdamas jiems šūktelėti sušnibždėjo:

— Tai aš, Levas. Tik ramiai!

Kūnų įtampa atlėgo. Levas atitraukė rankas nuo burnų. Girdėjo, kaip jie sėdasi. Pajuto ranką ant veido. Motina lietė jį aklinoj tamsoj. Pirštai stabtelėjo pajutę ašaras. Sūnus išgirdo šnabždesį:

— Levuk...

O štai ir tėvo rankos. Levas glaudė jųdviejų rankas sau prie veido. Juk žadėjo pasirūpinti jais ir netesėjo pažado. Ką jis dabar gali? Tik sumurmėti:

— Dovanokit man.

Tėvas atsiliepė:

— Tau nėra ko teisintis. Būtume šitaip nugyvenę visą amželį, jei ne tu.

Įsiterpė mama, juk tiek klausimų sukosi jos galvoje:

— Mes jau manėm, kad tavęs nebėra gyvo. Mums sakė, kad abudu esate suimti.

— Jie melavo. Mus perkėlė į Priuralską, į vakarinę Uralo papėdę. Pažemino pareigas, bet nesuėmė. Dabar dirbu milicijoj. Aš daug sykių jums rašiau, prašiau, kad laiškus persiųstų jums nauju adresu, bet, matyt, buvo perimti ir sunaikinti.

Vaikai gretimoj lovoj sukruto, sugirgždėjo lovos rėmas. Visi nutilo. Levas palaukė, kol vaikai vėl ėmė ramiai alsuoti.

— Raisa irgi čia.

Jis suvedė jų rankas. Visi keturi susiėmė. Mama paklausė:

— O kaip vaikelis?

— Nėra.

Kad neapkartintų susitikimo, Levas pridūrė:

— Persileidimas.

Raisa pasiaiškino drebančiu iš susijaudinimo balsu:

— Tai mano kaltė.

— Ką tu, vaikeli! — Ir motina nusuko kalbą: — Ar ilgam atvažiavot į Maskvą? Gal galėtume susitikti rytoj?

— Ne, mums iš viso nevalia čia būti. Jeigu įkliūtume, suimtų ir mus, ir jus. Iš pat ryto išvažiuojam.

— Tai gal išeikim laukan ir pasikalbėsim?

Levas galvojo apie tai. Bet kaipgi jiems visiems išeiti nepažadinus kaimynų?

— Per daug rizikinga. Dar kuris pabus. Kalbėkimės čia.

Kurį laiką niekas netarė nė žodžio, tik visi keturi tamsoje laikėsi susiėmę už rankų.

Pagaliau Levas tarė:

— Turiu surasti jums geresnį būstą.

— Ne, Levai. Paklausyk. Tu dažnai elgdavaisi taip, tarsi mūsų meilė priklausytų nuo to, ką dėl mūsų gali padaryti. Visai kaip vaikas. Tai neteisinga. Rūpinkitės savimi. Mes jau seni. Nesvarbu, kur nugyvensim paskutines savo dienas. Vienintelis dalykas, kuris mus dar laiko šiam pasauly, — viltis sulaukti žinių iš tavęs. Turim susitaikyti su mintim, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Nekurkim planų. Atsisveikinkim, kol dar ne vėlu. Aš myliu tave, Levai, ir didžiuojuosi tavim. Linkėčiau tau, kad valdžia, kuriai tarnauji, būtų geresnė. Bet ir džiaugiuosi, kad dabar dirbi milicijoje. Manau, pažeminimas išeis tau į naudą.

Anos balsas, tikriau — šnabždesys, dabar jau buvo visai ramus:

— Judu turit vienas kitą, mylit vienas kitą. Jūs dar sulauksit geresnių laikų, tuo aš tikiu. Ir gyvensite kitaip, ir jūsų vaikai. Pasikeis visa Rusija. Labai to tikiuosi.

Gal tai tik svajonė, bet ji džiaugėsi, kad ja tiki, o Levas neprieštarauja.

Stepanas susirado voką ir įbruko Levui į ranką.

— Čia laiškas, kurį parašiau tau prieš kelis mėnesius, bet taip ir nespėjau įduoti, nes tave ištrėmė, o paštu siųsti nenorėjau. Paskaityk, kai važiuosi traukiniu ir jausies saugus. Pažadėk, kad iki tol neskaitysi. Pažadėk.

— Kas jame?

— Tavo mama ir aš kuo rūpestingiausiai apgalvojom kiekvieną to laiško žodį. Jame surašyta viskas, ką norėjom tau pasakyti, bet vis atsirasdavo priežasčių, kurios sutrukdydavo. Čia visa, apie ką jau seniai norėjom pakalbėti.

— Tėti...

— Imk jį, Levai, dėl mūsų.