Том Смит - Vaikas 44

Levas paėmė laišką, ir visi keturi patamsy apsikabino paskutinį kartą. Liepos 6-oji

Levas priėjo prie traukinio, kartu su juo ir Raisa. Ar perone daugiau pareigūnų nei paprastai? Ar juos jau seka? Raisa žingsniavo per greitai; Levas spustelėjo jai už rankos, ir ji sulėtino žingsnį. Tėvų laišką jis buvo paslėpęs prie krūtinės kartu su dokumentais apie nusikaltimus. O štai ir jų vagonas.

Juodu įlipo į sausakimšą traukinį. Levas pašnibždėjo Raisai:

— Stovėk čia.

Ji linktelėjo. Levas įėjo į ankštą tualetą, užsirakino ir užvožė klozeto dangtį, kad ne taip smirdėtų. Paskui nusivilko švarką, atsisagstė marškinius ir atardė prie jų prisiūtą ploną medžiaginį maišelį, kuriame laikė popierius apie žmogžudystes. Jis buvo šlapias nuo prakaito ir ant odos atsispaudė mašinraščio raidės, krūtinė atrodė kaip aprašinėta.

Susirado laišką ir pavartė. Vokas be adreso, suglamžytas, nešvarus. Levas nusistebėjo, kaip tėvai įsigudrino jį nuslėpti nuo kaimynų, juk tie turėjo raustis po jų daiktus. Vienam tėvų reikėjo visą laiką, dieną naktį, laikyti jį prie savęs. Gal slaptoj kišenėlėj, prisiūtoj iš vidaus prie marškinių, kaip ir Levui.

Traukinys pajudėjo. Jau tinkamas metas tesėti pažadą. Galima skaityti laišką. Palaukė, kol traukinys išvažiavo iš stoties, tada atplėšė voką ir išskleidė laišką, rašytą tėvo ranka.

Levai, nei mama, nei aš neturime tau jokių priekaištų. Mes tave mylime. Visada tikėjomės, kad ateis diena, kai galėsime apie tai pakalbėti su tavim. Deja, tos dienos taip ir nesulaukėme. Manėme, kad duosi mums ženklą, kai būsi pasirengęs. Bet taip ir nedavei, elgeisi taip, tarsi nieko neįvykę. Prisimink, Levai, kas tave ištiko. Bet gal lengviau išmokti pamiršti? Todėl nieko ir nesakėme. Manėme, taip atsiriboji nuo praeities. Bijojome, kad gal viską išbraukei iš atminties, o mes primindami tau tik įžeisime ir įskaudinsime. Trumpai tariant, džiaugiamės, kad esame kartu, ir nenorime to džiaugsmo prarasti. Mes elgėmės kaip bailiai. Turėjome pasikalbėti su tavim.

Dar sykį patvirtinu, kad mudu, tavo mama ir aš, labai tave mylime ir nė vienas neturime tau jokių priekaištų.

Levai...

Levas liovėsi skaitęs ir nusisuko. Taip, jis prisiminė, kas buvo įvykę. Žinojo, kas tuo laišku norėta pasakyti. Ir tikrai, visą gyvenimą jis stengėsi tai pamiršti. Levas sulankstė laišką ir kruopščiai sudraskė į smulkius skutelius. Paskui atsikėlė, atidarė langelį ir paleido skutelius pavėjui. Nelygios popieriaus skiautelės pakilo į orą ir dingo iš akių.

Rusijos pietryčiai, šešiolika kilometrų į šiaurę nuo Rostovo Tą pačią dieną

Nesterovas visą dieną praleido Gukove ir dabar elektriniu priemiestiniu traukiniu važiavo atgal į Rostovą. Nors laikraščiai apie nusikaltimus nerašė, gandai apie žudomus vaikus sklido iš lūpų į lūpas. Aukų kūnai rasti didokame plote, bet tų vietų milicija ir toliau manė, kad kiekviena žmogžudystė — pavienių iškrypėlių darbas. Tačiau paprasti žmonės, nedirbantys milicijoje ir neprisiskaitę mokslingų teorijų apie nusikaltimo prigimtį, patys ieškojo tų mirčių sąsajų. Ėmė rastis ir neoficialių aiškinimų. Nesterovas girdėjo tvirtinimų, kad miškuose aplink Šachtus siaučia žvėris, tas laukinis ir žudantis vaikus. Buvo kalbama apie vis kitą pabaisą, po visą sritį plito įvairios fantastiškos versijos. Persigandusi motina šnekėjo, kad ta pabaisa esanti pusžmogis, kadaise lokių pagrobtas kūdikis, dabar nekenčiantis vaikų ir mintantis jais. Vieno kaimo gyventojai buvo įsitikinę, kad tai kerštinga miško dvasia, ir bandė įmantriomis apeigomis permaldauti demoną.

Rostovo srities gyventojai nė nenutuokė, kad panašių nusikaltimų būta ir už tūkstančio kilometrų. Jie tikėjo, kad tik juos užklupo baisi neganda. Tam tikru požiūriu jie teisūs, manė Nesterovas. Jis neabejojo atsidūręs pačiame nusikaltimų židinyje. Čia tokių žmogžudysčių kur kas tankiau. Netikėdamas antgamtiniais aiškinimais, įtikimiausia jis laikė plačiai paplitusią hipotezę, kad veikia nacistų kareivių dalinys, kurį Hitleris palikęs kaip paskutinį keršto įrankį: jis įsakęs tiems kareiviams žudyti rusų vaikus. Hitlerininkai gerai pažįstantys rusų būdą, jie įsimaišę tarp vietinių ir nuosekliai žudantys vaikus pagal nustatytą ritualą. Tai paaiškintų ir nusikaltimų gausą, ir teritorinį paplitimą, jų žiaurumą ir faktą, kad žudomi tiek berniukai, tiek mergaitės. Žudikas esąs ne vienas, jų daug, gal kokia dešimtis ar dvylika; jie veikiantys savarankiškai, keliaujantys iš vienos vietos į kitą ir žudantys be atrankos. Hipotezė tiek įsišaknijo, kad vieno miesto milicija (kad ir kaip būtų keista, nenuslėpusi tokio pobūdžio nusikaltimų) puolė tikrinti visų vyrų, mokančių vokiškai.

Nesterovas atsistojo ir pasirąžė. Tris valandas važiavo priemiestiniu traukiniu, lėtu ir nepatogiu, nebuvo pratęs taip ilgai sėdėti nejudėdamas. Majoras pavaikščiojo išilgai vagono, atsidarė langą ir žiūrėjo į artėjančio miesto žiburius. Išgirdęs apie nužudytą berniuką, gyvenusį kolūkyje netoli Gukovo, iš pat ryto į jį ir nuvažiavo. Nesunkiai rado berniuko tėvus. Pasivadinęs svetimu vardu, Nesterovas smulkiai išdėstė, kad tiria panašias žmogžudystes, kad jų daug. Vaiko tėvai atkakliai gynė nacistų versiją, aiškino, kad vokiečiai visada rasdavo pagalbininkų — išdavikų ukrainiečių, šie padėję jiems integruotis į visuomenę ir imtis keršto. Berniuko tėvas parodė Nesterovui nužudyto sūnaus Artūro pašto ženklų rinkinį, jį laiką medinėje dėžutėje po lova — tai nužudyto sūnelio šventenybė. Nė vienas negalėjo be ašarų vartyti tos kolekcijos. Tėvai atsisakė vykti pažiūrėti į vaikelio kūną. Bet jie buvo girdėję, kas jam padaryta. Jis buvęs žvėriškai sumaitotas, į burną prigrūsta purvo, lyg norint išlieti pagiežą. Tėvas, kariavęs per Didįjį tėvynės karą, buvo girdėjęs, kad nacių kareiviams būdavo duodama narkotikų, jie sužiaurėdavo, tapdavo negailestingi ir pamiršdavo dorą. Jis neabejojo, kad dabartiniai žudikai tebevartoja nacių sukurtus narkotikus. Gal jie sužvėrėja nuo vaikų kraujo, o jų aukos nukraujavusios miršta. Ar dar ilgai tie pabaisos darys nusikaltimus? Nesterovas neturėjo kuo jų paguosti, tik prižadėjo, kad jų sūnaus žudikas bus sučiuptas.

Elektrinis traukinys atvyko į Rostovą. Nesterovas išlipo būdamas įsitikinęs, kad aptiko nusikaltimų židinį. Jis dirbo milicininku Rostove ir tik prieš ketverius metus buvo perkeltas į Priuralską, todėl jam nebuvo sunku rinkti informaciją. Naujausiais jo skaičiavimais, panašiomis aplinkybėmis nužudyta jau penkiasdešimt septyni vaikai. Diduma žmogžudysčių įvykdyta Rostovo srityje. Ar galimas daiktas, kad naciai tų piktadarių būtų palikę visuose šalies vakaruose? Vermachtas buvo okupavęs didžiulius šalies plotus. Nesterovas pats buvo kovęsis Ukrainoje ir savo akimis matęs, kaip traukdamasi kariuomenė prievartauja ir žudo (žudė, prievartavo ir jo paties armija). Nusprendęs aklai nesikliauti nė viena versija, jis atmetė tokius aiškinimus. Galgi Levo misija Maskvoje padės profesionaliau nuspręsti, kokio žudiko derėtų ieškoti. Nesterovo darbas — kaupti faktus. O jie nepatvirtino nė vienos teorijos, su kuriomis jis susidūrė.

Jo šeima apsistojo motinos bute naujame mikrorajone, pastatytame pagal pokario būsto statybos programą. Svarbiausias programos tikslas — įvykdyti planą, o ne gerus namus statyti. Dar nebaigti įrengti, jie jau pradėdavo griūti. Mediniai namai be vandentiekio, be kanalizacijos buvo ne ką geresni už Nesterovo butą Priuralske. Ir jis, ir Inesa buvo sutarę meluoti motinai, tvirtinti, kad jie dabar gyvenantys naujame bute. Motina džiaugėsi tuo melu, lyg ir pati tokiame būtų įsikūrusi. Eidamas namo jis pažiūrėjo į laikrodį. Į darbą išėjo šeštą valandą ryto, o pareina devintą vakaro. Penkiolika valandų ieškota informacijos — ir nieko apčiuopiamo. Gana, užteks. Rytoj važiuoja namo.