Том Смит - Vaikas 44

— Paskaitysit jam šiuos dokumentus, paaiškinsit, kas matyti nuotraukose. Gal jis šį tą ir pasakys apie žmogų, kuris taip elgiasi, — kiek jam metų, kuo ypatinga jo biografija, — žodžiu, kai kuriuos požymius.

— Kur jis gyvena?

— Į namus jis jūsų neįsileis. Baisiai jau atsargus. Nebent ateitų čia, jeigu išvis sutiks. Kaip mokėdamas pasistengsiu jį įtikinti, bet garantuoti negaliu.

Raisa nusišypsojo.

— Ačiū.

Levas džiaugėsi: specialistas, žinoma, geriau už keletą žurnalisto rašinių. Ivanas atsikėlė, padėjo pypkę ir pasuko prie spintelės palei sieną — prie telefono.

Telefonas.

Šis žmogus turi telefoną — savo bute, tvarkingame, su gerais baldais. Levo akys perbėgo kambarį. Kažkas čia ne taip. Tai ne šeimos butas. Kodėl tas vyriškis gyvena palyginti taip prabangiai? Ir kaip jam pavyksta išvengti suėmimo? Ištrėmus Raisą ir Levą, MGB turėjo juo susidomėti. Juk jie turi ir jo asmens bylą — Vasilijus rodė Levui nuotraukas. Kaip jis išsisuka iš valdžios nagų?

Telefono ryšys buvo — sujungė. Ivanas kalbėjo į ragelį:

— Profesorius Zuzajevas? Čia Ivanas Žukovas. Profesoriau, turiu įdomų uždavinuką ir norėčiau jūsų pagalbos. Telefonu negaliu paaiškinti. Ar dabar turite laiko? Gal galėtumėt užsukti pas mane? Taip, dabar pat, jei tik galite.

Levas įsitempė. Kodėl jis kreipiasi į jį profesoriau, jeigu jie artimi? Kodėl reikėjo jam skambinti, negi vien jųdviejų labui? Kažkas čia ne taip. Viskas netikra.

Staigus Levo šuolis, kėdė nuvirto. Levas perlėkė kambarį Ivanui nespėjus sureaguoti, griebė telefoną ir jo laidu suveržė Ivanui kaklą. Dabar Levas atsidūrė jam už nugaros, įspraudė jį į kambario kampą ir smaugė laidu. Ivano kojos čiuožė blizgančiomis grindimis, jis žiopčiojo ir negalėjo išlementi.

Raisa apstulbusi pašoko nuo kėdės ir puolusi prie jų čiupo Ivanui už kaklo.

— Levai! Ką tu...

Levas pakėlė du pirštus — liepė tylėti. Vis dar verždamas Ivanui kaklą laidu pakėlė telefono ragelį prie ausies.

— Profesorius Zuzajevas?

Tyla. Vadinasi, ragelis jau padėtas, o jie jau važiuoja.

— Levai, paleisk jį!

Tačiau Levas tik dar pikčiau smaugė Ivaną. Šis išraudo kaip vėžys.

— Jis operatyvininkas, slaptasis agentas.

— Ką tu šneki!

— Pažiūrėk, kaip jis gyvena. Koks jo butas. Nebuvo ten jokio profesoriaus Zuzajevo. Jis skambino į Valstybės saugumą ir operatyvininkai jau važiuoja mūsų suimti.

— Levai, tu klysti. Aš pažįstu tą žmogų.

— Jis tik apsimeta disidentu, jis infiltruotas į pogrindį ir padeda susemti valdžios priešininkus, rinkdamas įkalčius prieš juos.

— Levai, tu apsirinki.

— O kodėl profesorius išgirdęs mano balsą turėtų padėti ragelį?

— Gali būti šimtai priežasčių!

— Nebuvo jokio profesoriaus. Jie jau važiuoja. Raisa, mums reikia skubėti!

Ivano pirštai mėšlungiškai kabinosi už laido. Raisa purtė galvą ir kišo pirštus po laidu, kad Ivanui nesmaugtų kaklo.

— Levai, paleisk jį ir pakalbėsim. Tegul jis pats pasako.

— Raisa, jei jį paleisiu, mes mirsim; jei dar delsim, mirsim. Pagalvok. Argi nebuvo suimti visi tavo draugai? Kodėl tavo draugai dingo, visi iki vieno, išskyrus jį? O Zoja — kaip manai, iš kur MGB sužinojo jos vardą? Su kuo apie ją kalbėjaisi? Jie suėmė ją ne už jos maldas, ne už jos mintis. Jie tik taip aiškino. Manai, kad aš ją įskundžiau? Betgi tu niekada nepasakojai man apie savo draugus. Niekada manim nepasitikėjai. Kuo tu klioveisi? Pagalvok!

Raisa pažvelgė į Levą, paskui — į Ivaną. Jos pirštai vis dar buvo po laidu ir tempė priešinga kryptimi nei jos vyras. Bet juk iš tiesų visi jie žuvo arba buvo suimti — visi, išskyrus Ivaną.

— Kodėl mano viršininkai staiga nusiteikė prieš tave? Kodėl jie įrašė tavo vardą į aną prisipažinimą? Kodėl panoro, kad tave įskųsčiau? Kodėl pasirinko tave, norėdami mane išmėginti? Jie viską žinojo apie tave, viską, ką tu kalbėjai su tuo žmogum. Jis viską jiems perpasakodavo.

Raisa žiūrėjo į krauju pasruvusias Ivano akis ir negalėjo patikėti. Tai tik šios dienos paranoja, valstybės sukelta paranoja, kad kiekvieno pareiškimo, vis tiek kaip išgauto, pakanka žmogui nužudyti. Bet kas čia: ji mato, kad Ivano ranka siekia spintelės stalčiaus. Raisa paleido telefono laidą.

— Levai, pala.

— Mes neturim laiko!

— Luktelėk!

Ji atidarė stalčių ir pasirausė. Jame gulėjo peiliukas laiškams atplėšti, aštrus — jo Ivanas ir siekė, kad apsigintų. Negi jį už tai kaltinsi? Tolėliau gulėjo knygos „Kam skambina varpai” vertimas. Kodėl nepaslėptas? Raisa paėmė knygą. Tarp lapų — baltas popierius. O jame — ilgas sąrašas vardų: žmonės, kurie tą knygą skolinosi. Kai kurie vardai išbraukti. Ir jos vardas išbrauktas. Kitoje lapo pusėje surašyti žmonės, norintys tą knygą pasiskolinti.

Ji atsigręžė į Ivaną ir drebančia ranka pakišo popieriaus lapą jam po nosim. Ar įmanoma sugalvoti nekaltą pasiaiškinimą? Raisa jau žino — ne. Joks disidentas nebus toks kvailas, kad rašytų vardus. Jis skolindavo knygą kaip įkaltį.

Levas iš visų jėgų laikė Ivaną.

— Raisa, nusisuk.

Ji pakluso, nuėjo į kitą kambario kampą, vis dar laikydama knygą, ir tik išgirdo, kaip Ivano kojos dunkstelėjo į artimiausią baldą. Tą pačią dieną

Valstybės saugumo darbuotojo Ivano mirtis iš karto bus pripažinta kaip nužudymas. Šis šiurkštus įstatymo pažeidimas bus priskirtas sistemos priešui, antitarybiniam elementui, nes įvykis prieštarauja teorijai, skelbiančiai, kad nusikalstamumas šalyje išnykęs. Kaltininkas — svetimas žmogus, kitamanis. Galima bus legaliai ir išsamiai tirti žmogžudystę, tyrimo nebereikės įslaptinti. Levo ir Raisos laimei, Ivano priešų turėjo būti daug. Juk jis gyveno regzdamas pinkles piliečiams, masindamas juos pažadais duoti cenzūros draudžiamų raštų, kaip grobuonis vilioja patiklias aukas skaniu kąsneliu. Draudžiamų raštų jam parūpindavo valdžia.

Eidama iš Ivano buto, Raisa pavardžių sąrašą susigrūdo į kišenę. O Levas paskubom susirinko kaltinamuosius dokumentus. Gal būtų radę ir daugiau svarbių įkalčių, bet neturėjo laiko butui apieškoti. Juk negali žinoti, kaip greitai saugumiečiai sureaguos į Ivano skambutį. Juodu atidarė duris į laiptinę, nudundėjo žemyn ir tik lauke kiek apsiramino. Nuskubėję iki gatvės kampo atsigręžė pažiūrėti. Agentai jau ėjo į namą.

Niekas Maskvoje nė neįtarė, kad Levas su Raisa parvažiavo. Ant jų, bent jau kol kas, negalėjo kristi įtarimas. Pareigūnai, kuriems paves tyrimą, susisieks su Priuralsko MGB ir išsiaiškins, kad juodu patraukę į pėsčiųjų žygį. Tai juos turėtų išgelbėti, nebent atsirastų liudytojų, mačiusių, kaip į daugiabutį namą įėjo vyras ir moteris. Jei tokių atsirastų, jų alibi būtų kruopščiai patikrintas. Bet Levui buvo aišku, kad tie faktai vargu ar ką pakeistų. Net ir nesant įkalčių, net jeigu jie iš tiesų būtų vaikštinėję po miškus, ta žmogžudystė galėjo tapti dingstimi juodu suimti. Įrodymų pagrįstumas jokios svarbos neturėtų.

Tokiomis aplinkybėmis bandyti pasimatyti su tėvais būtų neregėtai įžūlu. Tačiau artimiausias traukinys Uralo link eina tik penktą valandą ryto, svarbiausia — Levas suprato, kad tai paskutinė proga su jais susitikti. Nebepalaikė ryšio su tėvais nuo pat išvykimo iš Maskvos ir nežinojo, kur juos rasti, bet prieš kelias savaites gavo jų adresą. Žinodamas, kad valstybinės įstaigos — tarp jų ir adresų biuras — linkusios veikti savarankiškai, jis tikėjosi, kad paklausimas, kur gyvena Stepanas ir Ana, kaip keliantis įtarimą, automatiškai nebus perduotas į MGB rankas. Levas kliovėsi biurokratų nerangumu. Atsargumo dėlei pasivadino pramanytu vardu ir užklausą pateikė neva tarnybos reikalais, be to, teiravosi išsyk kelių žmonių (kiti buvo išgalvoti) adreso. Vasilijus, ko gero, tikėjosi tokio Levo žingsnio. Jis numanė, kad tremtyje Levas jaudinsis dėl tėvų. Jei norėtų sugauti jį pažeidžiant tvarką, tėvai būtų geriausias jaukas. Tačiau vargu ar tėvai nepaliaujamai sekami visus tuos keturis mėnesius. Veikiausiai antroji šeima, gyvenanti tame pačiame bute, yra dar ir informatoriai. Vadinasi, reikia pasistengti, kad kaimynai jų nepamatytų, nieko apie susitikimą su tėvais neišgirstų ir nesužinotų. Nuo to, kaip pavyks išlaikyti paslaptį, priklausys ir tėvų, ir jo paties saugumas. Jeigu juodu bus sučiupti Maskvoje, jiems prikergs Ivano nužudymą ir visa Levo šeima mirs, gal net ir ryto nesulaukusi. Levas buvo pasirengęs rizikuoti. Jam reikėjo atsisveikinti.