Том Смит - Vaikas 44

— Betgi su vyriškiu, kurį mačiau, jokio vaiko nebuvo. Tai jums jau sakiau.

Įsikišo Fiodoras:

— Prašau jus, Galina, įsileiskit mus bent valandėlei. Pasikalbėkim ne prieškambary.

Ji tik galvą papurtė.

— Negaliu jums padėti. Aš nieko nežinau.

Fiodoras ėmė jaudintis. Raisa palietė jam ranką — bandė raminti. Jie privalantys išlikti šaltakraujiški. Nevalia jos spausti. Jų ginklas — kantrybė.

— Gerai, tebūnie taip, Galina. Jūs nematėt vyriškio su vaiku. Fiodoras sako, kad matėt vyriškį su lagaminėliu. Ar taip ir buvo?

Ji linktelėjo.

— Ar galit nupasakoti, kaip Jis atrodė?

— Bet vaiko su juo nebuvo.

— Supratom. Vaiko su juo nebuvo. Jūs aiškiai matėt. Jis turėjo tik įrankių dėžę. Tačiau kaip jis atrodė?

Galina svarstė. Raisa laukė užgniaužusi kvapą, jautė, kad moteris tuoj palūš. Juk jiems nereikia rašytinio liudijimo. Reikia tik apibūdinimo, kad ir netyčia išsprūdusio, netvirto. Tam pakaktų trisdešimties sekundžių.

Ūmai Fiodoras nutraukė tylą:

— Be reikalo bijot pasakyti, kaip atrodė tasai žmogus su įrankių dėže. Kas jau čia nukentės pasakęs, kaip atrodė geležinkelio darbininkas.

Raisa dėbtelėjo į Fiodorą. Jis padarė klaidą. Žmogus gali nukentėti pasakęs, kaip atrodė geležinkelio darbininkas. Galima nukentėti net ir už daug menkesnius dalykus. Saugiausia — nedaryti nieko. Galina papurtė galvą ir pasitraukė atatupsta.

— Nežinau. Buvo tamsu. Aš jo neįžiūrėjau. Prisimenu tik tiek, kad jis turėjo įrankių dėžę.

Fiodoras įsirėmė į duris.

— Galina, prašau jus...

Galina vėl papurtė galvą.

— Eikit sau.

— Labai prašau...

— Eikit!

Stojo tyla. Net vaikų žaidžiant nebebuvo girdėti. Pasirodė Galinos vyras.

— Kas čia dedasi?

Buto kaimynai vieni po kitų atsidarinėjo duris ir žiūrėjo, stebėjo, šnibždėjosi; tai dar labiau suerzino Galiną. Jausdama, kad juodu nebevaldo situacijos, kad liudytoja slysta jiems iš rankų, Raisa žengtelėjo ir apkabino Galiną tarsi atsisveikindama:

— Kaip jis atrodė?

Priglaudusi skruostą prie skruosto, užsimerkusi, Raisa laukė. Vis dar tikėjosi. Jautė Galinos kvėpavimą. Bet Galina tylėjo.

Rostovas prie Dono Tą pačią dieną

Ant palangės tupėjo katė ir vizgino uodegą. Ramios žalios katės akys sekiojo Nadę po visą kambarį, lyg būtų taikęsi ją nutverti, lyg ji būtų viso labo didžiulė žiurkė. Katė buvo senesnė: Nadei — šešeri, o katei — aštuoneri ar devyneri metai. Gal dar ir dėl to ji taip iš aukšto žiūrėjo į mergaitę. Pasak tėčio, šiose vietose yra žiurkių, todėl būtinai reikia katės. Gal jis ir teisus: Nadė buvo mačiusi daugybę žiurkių, didelių, šlykščių, o kokios jos įžūlios! Bet niekada nematė, kad katė jas kaip nors tvarkytų. Tinginė, tėčio visai išpaikinta. Kaipgi kitaip katė išdrįstų laikyti save svarbesne už ją? Tik pabandyk ją paliesti! Sykį, kai katė bidzeno pro šalį, Nadė bakstelėjo jai į nugarą, tai toji tik apsisuko, sušnypštė ir nulindo į kampą pašiaušusi kailį, lyg mergaitė būtų padariusi ką neleistina. Tada Nadė nusileido — tikėjosi susidraugauti. Bet jei ta bjauri katė jos nekenčia, Nadė nekenčia jos antra tiek.

Nebesitverdama namie, nes katė nenuleido nuo jos akių, Nadė išmovė laukan, nors buvo jau vėlus metas ir šeima virtuvėje rengėsi vakarieniauti. Žinodama, kad jai neleistų niekur eiti, nė neklausė, tik įsispyrė į batelius ir smuko pro duris.

Ji gyveno su tėvais ir dviem jaunesnėmis sesutėmis prie Dono upės, negrįstų gatvelių ir aptrupėjusių plytinių namukų priemiestyje. Kiek aukščiau į upę plūdo miesto nuotekos ir gamyklų atliekos, ir kartais Nadė sėdėdama ant upės kranto matydavo, kaip vandens paviršiuje raibuliuoja naftos, teršalų ir chemikalų dėmės. Paupiu žmonių išmintas takas vingiavo į miestą ir iš jo. Nadė pasuko žemupio link pro kitus namus, tolyn nuo miesto į laukus. Nors buvo tamsoka, ji drąsiai žingsniavo pažįstamu keliu. Ji gerai orientuojasi ir, kiek prisimena, niekuomet nebuvo paklydusi, nė vieno kartelio. Nadė svarstė, kiek visokių gerų darbų užaugusi susirastų mergaitė, gerai jaučianti kryptį. Gal ji būtų naikintuvo pilotė. Taptų traukinio mašiniste — ne, jokio įdomumo, nes niekada nereikėtų galvoti, kur važiuoti: traukinio ir norėdamas nepaklaidinsi. Tėtis jai buvo pasakojęs apie lakūnes, kurios per karą valdė bombonešius. Toks darbas jai patiktų, norėtų tokia būti: pirmame laikraščio puslapyje būtų išspausdinta jos nuotrauka su Lenino ordinu ant krūtinės. Net ir tėtis susidomėtų, didžiuotųsi tokia dukterim. Gal tada jis nepopintų tos kvailos katės.

Ji jau buvo nuėjusi gabalą kelio niūniuodama sau po nosim, džiaugdamasi, kad ištrūko iš namų, toliau nuo tos katės, bet ūmai stabtelėjo. Priekyje išvydo vyro siluetą, ir tas žmogus artėjo. Aukšto ūgio, bet prieblandoje sunku ką nors įžiūrėti. Jis nešėsi kažkokį lagaminėlį. Šiaip jau pamačiusi svetimą žmogų, ji nė kiek nesutrikdavo. Ir ko jai bijoti? Bet neseniai mama pasielgė labai neįprastai: pasisodino Nadę ir sesutes ir įspėjo nesileisti į kalbas su jokiais nepažįstamais žmonėmis. Ji net pasakė visoms trims, kad verčiau pasielgti nemandagiai, negu paklusti prašalaičiui. Nadė atsigręžė į namus. Namučiai ne taip jau ir toli, prireikus galėtų greitai parbėgti, netruktų nė dešimties minučių. Iš tiesų ji ketino eiti prie savo mėgstamo medžio kiek toliau pasroviui. Labai gera įlipti į jį, atsisėsti ant šakos ir svajoti. O to nepadarius, nenuėjus ligi to medžio, tarsi ir visas pasivaikščiojimas nieko vertas. Fantazavo, kad tokia jos karinė užduotis — pasiekti medį, ir būtinai ją įvykdys. Ir ryžtingai nutarė: su tuo žmogum nešnekėsiu, tik prasilenksiu, o jeigu jis užkalbins, pasakysiu tik labą vakarą ir nesileisiu į kalbas.

Nadė toliau mynė taku. Vyras jau arčiau. Ar tik jis nepagreitino žingsnio? Lyg ir taip. Per tamsu, kad matytų jo veidą. Ant galvos — tarsi kokia skrybėlė. Ji eina tako pakraščiu, palikdama jam pakankamai vietos prasilenkti. Jis jau vos už kelių metrų. Nadę apėmė baimė, nepaaiškinamas noras kuo greičiau pro jį pratursinti. Pati nesuvokia kodėl. Turbūt mama kalta. Bombonešių pilotai niekada nebijo. Ir ji pasileido bėgti. Bijodama, kad nepažįstamasis neįsižeistų, ji šūktelėjo:

— Labą vakarą.

Laisvąja ranka Andrejus čiupo jai už juosmens, pakėlė nuo žemės smulkų jos kūnelį, prisikišo prie veiduko ir įsmeigė žvilgsnį. Mergaitė persigando, jai užgniaužė kvapą, kūnelis įsitempė.

Ir staiga Nadė nusikvatojo. Atsipeikėjusi iš nuostabos, apsivijo rankutėmis tėčiui kaklą ir prisiglaudė.

— Tu mane išgąsdinai.

— Kodėl ne namie? Jau vėlu.

— Norėjau pasivaikščioti.

— Ar mama žino, kad išėjai?

— Žino.

— Meluoji.

— Ne, tikrai. Kodėl grįžti šiuo taku? Niekada nepareini iš tos pusės. Kur buvai?

— Dirbau. Turėjau reikalų kaime čia pat už miesto. Ir grįžti galėjau tik pėsčiomis. Ėjau vos porą valandų.

— Ir pavargai.

— Taip, pavargau.

— Gal panėšėti tavo lagaminėlį?

— Bet juk jau nešu tave, jeigu duosiu tau lagaminėlį, vis tiek jo svoris teks man.

— Galiu eiti pati ir nešti tavo lagaminėlį. Ar tau nebūtų lengviau?

— Nieko, man nesunku.

— Džiaugiuosi, kad tu jau namie.

Vis dar dukrele nešinas, lagaminėlio kampu jis pastūmė duris ir įžengė virtuvėn. Apsidžiaugusios taip netikėtai parėjusiu tėčiu, pasisveikinti pribėgo ir kitos dvi dukrelės. Bet pats jis nejautė džiaugsmo.