Том Смит - Vaikas 44

O Nadė nenuleido akių nuo katės. Aiškiai pavyduliaudama pasitraukė nuo tėčio, mat katė nušoko nuo palangės, nutipeno prie namiškių ir ėmė glaustytis tėčiui apie kojas. Kai Andrejus pastatė Nadę ant grindų, ji netyčia užmynė katei leteną, toji tik suspiegė ir nukūrė šalin. Dar nespėjus mergaitei pasidžiaugti kerštu, tėtis pagriebė jai už riešo, pritūpė, sužaibavo akimis pro storus keturkampius akinių stiklus ir drebančiu iš pykčio balsu iškošė:

— Nedrįsk liesti katės.

Nadė vos neapsiverkė, bet tik lūpą prikando. Jau žinojo, kad ašaros nedaro tėčiui jokio įspūdžio.

Andrejus paleido dukrelės riešą ir atsistojo. Jautėsi sutrikęs ir suirzęs. Pažiūrėjo į žmoną. Ši nepajudėjo iš vietos, tik šyptelėjo vyrui.

— Ar pavalgęs?

— Man reikia pasidėti daiktus. Neturiu apetito.

Žmona net nepabandė apkabinti jo ar pabučiuoti vaikams matant. Tokius dalykus jis draudė kuo griežčiausiai. Ji pakluso.

— Kaip sekėsi darbe?

— Jie nori mane po poros dienų vėl siųsti į komandiruotę. Dar nežinau, ar ilgam.

Nelaukdamas atsakymo (jį jau vargino klaustrofobija) vyras patraukė prie durų į rūsį. Katė, džiūgaudama, užrietusi aukštyn uodegą, nusekė iš paskos.

Šeimininkas uždarė duris ir nulipo laiptais. Atsidūręs savo valdose, iš karto pasijuto geriau. Patalpoje po laiptais anksčiau buvo įsikūrusi pagyvenusi pora, bet moteris mirė, o jos vyras persikraustė pas sūnų. Namų valdyba neįkėlė kitų nuomininkų. Būstas nebuvo jaukus. Pamatai įleisti į paupio gruntą. Plytos visą laiką šlapios. Žiemą rūsys įšąla, o prikūrenti sunku. Tiesa, stovėjo buržuika — malkomis kūrenama geležinė krosnelė, ankstesni gyventojai būdavo priversti ją pleškinti aštuonis mėnesius per metus. Nors ir su daugybe trūkumų, rūsys turėjo ir pranašumą. Tai buvo jo rūsys. Niekas daugiau čia nevaikščiojo. Kampe stovėjo kėdė ir senukų lovelė. Kartais, kai aplinkybės leidžia, Andrejus čia pamiega. Dabar jis užžiebė žibalinę lempą. Netrukus pro sienos spragą, kur buržuikos dūmtraukis išeina laukan, įlindo dar viena katė.

Andrejus atvožė lagaminėlį. Tarp popierių ir pietų likučių (džiovintos dešros) kyšojo stiklainis su užsukamu dangteliu. Atsuko jį. Suvyniotas į seną laikraštį Pravda stiklainyje gulėjo mergaitės skrandukas — mergaitės, kurią jis nužudė prieš kelias valandas. Laikraštis buvo prisisunkęs kraujo. Vyras rūpestingai nušluostė skrandį, net menkiausius popieriaus gabalėlius, ir padėjo ant skardos lakšto. Suraikė jį juostelėmis, o paskui tas juosteles supjaustė kubeliais. Baigęs užkūrė krosnelę. Kol ji įkaito, kad jau galėjai kepti mėsą, susirinko net šešetas kačių. Pakepinęs iki rudumo, vėl suvertė mėsą ant skardos. Andrejus stovėjo ir žiūrėjo į kates, tupinčias prie kojų, mėgaudamasis alkanų gyvulėlių nekantrumu, erzindamas ir neleisdamas prie mėsos, klausydamasis, kaip jie kniaukčioja. Atrodė, stimpa badu, taip juos varė iš proto keptos mėsos kvapas.

Sočiai pasimėgavęs padarėlių kančiomis, jis padėjo ėdalą ant žemės. Katės susispietė apie skardą ir puolė ėsti, murkdamos iš pasitenkinimo.

*

Viršuje Nadė žvelgė į rūsio duris ir svarstė, kas čia per tėvas, kates mylintis labiau nei vaikus. Parsiranda namo vos porai dienų. Ne, ji negali pykti ant tėčio. Ne jį reikėtų kaltinti, o kates. Ir štai kas jai šovė į galvą: juk visai nesunku būtų nudėti kokią katę. Gal tada ir tas jo griežtumas išgaruotų.

Maskva Tą pačią dieną

Vorovskio gatvėje Levas su Raisa stojo į eilę prie bakalėjos parduotuvės. Išstovėjęs eilėje kelias valandas patekdavai vidun. Parduotuvėje pirkėjas pasako, ką nori pirkti, tada stoja į antrą eilę užmokėti už prekes. Paskui dar pastovėsi trečioj eilėj — ir gausi savo pirkinius. Taip be niekur nieko galėjai praleisti eilėse bent keturias valandas ir niekam nekrisdamas į akis sulaukti, kada Ivanas pareis namo.

Raisa negalėjo pasiųsti Ivanui žinutės. Nei laišką parašysi, nei telefonu paskambinsi. Žinojo rizikuojanti nerasti jo mieste. Taip pat žinojo, kad jis retai išvyksta iš Maskvos, juoba ilgesniam laikui. Jis neatostogauja, neturi ir giminių kaime. Vadinasi, nerastų jo namie nebent tuo atveju, jeigu jis suimtas. Nors ir ketino su juo pasimatyti, Raisa žinojo, kad susitikimas nebus malonus. Ji atvyko su Levu, žmogumi, kurio Ivanas nekenčia, kaip nekenčia visų MGB darbuotojų — visų be išimties. Gerų, saugumiečių nebūna. Vis dėlto ne jo antipatija Levui labiausiai jaudino Raisą, o veikiau jos simpatija Ivanui. Nors niekuomet nelaužė santuokinės ištikimybės, buvo Levui neištikima beveik visais kitais atžvilgiais: intelektiniu, emociniu, peikdama jį už akių, niekindama už tai, kad jos nesupranta. Ji susidraugavo su vyriškiu, priešišku viskam, kas brangu Levui. Stačiai pavojinga suvesti krūvon tuodu vyrus. Jai knietėjo kuo greičiau pasakyti Ivanui, kad Levas tapo kitu žmogumi, kad jis pasikeitė, kad aklas jo tikėjimas valstybe išblėso, sugriuvo. Ji norėjo paaiškinti, kad buvo neteisinga sutuoktiniui. Norėjo abu juos įtikinti, kad skirtumai tarp jų mažesni, nei jie kada manė. Bet mažai teturėjo vilties, kad jai pavyks.

Levas nesidžiaugė būsimu susitikimu su žmogumi, dvasiškai taip artimu Raisai. Abejojo, ar ištvers tarp jų tvyrančią įtampą, kai teks žvelgti į akis vyriškiui, už kurio Raisa būtų ištekėjusi, jei būtų galėjusi laisvai rinktis. Ta mintis jį vis dar žeidė, skaudino labiau nei prarasta visuomeninė padėtis ir žlugęs tikėjimas valstybe. Jis aklai tikėjo meile. Gal tai sentimentalus siekis rasti atsvarą darbui? Gal jis nesąmoningai troško tikėti meile ir taip išsaugoti žmoniškumą? Tai paaiškintų, kodėl jis taip atkakliai stengėsi pateisinti žmonos šaltumą. Neįmanomas dalykas, kad jinai jo nekęstų. Jau verčiau nieko nematyti ir džiaugtis, kad turi bent šį tą. Jis sakydavo tėvams, kad gavo savo svajonių žmoną. Levas fantazavo, o ji įžvalgiai leidosi į tą žaidimą, visą laiką baimindamasi dėl savo saugumo ir tikruosius jausmus atverdama tik Ivanui.

Prieš kelis mėnesius Levo fantazijos žlugo. Tačiau kodėl tos žaizdos negyja? Kodėl jis negali atsidėti kam nors kitam, jeigu jau atsisakė ištikimybės Valstybės saugumui? Galėtų atsidavimą MGB išmainyti į atsidavimą šiam tyrimui. Bet jis negali pasirinkti kitos meilės, nes niekad nieko daugiau neturėjo. Iš tiesų jis nepajėgė atsisakyti mažytės vilties, fantastiškos minties, kad galbūt Raisa jį iš tiesų pamils. Nuo to laiko, kai taip skaudžiai nusivylė, Levas jau nebuvo linkęs pasitikėti savo nuojautomis, vis dėlto jautė, kad dabar juodu su Raisa kur kas artimesni. Ar vien dėl to, kad ėmė kartu dirbti? Juk jie jau nesibučiuoja ir nesimyli. Nuo tada, kai Raisa išpažino jam savo praeitį, kitaip elgtis ir nederėjo. Jam teko pripažinti, kad ji visą laiką buvo abejinga lytiniams santykiams, maža to, galbūt jais net bjaurėjosi. Nors tokiomis aplinkybėmis juos siejo vienintelis dalykas — tu turi mane, aš turiu tave, Levas bandė įsiteigti, kad kaip tik tos aplinkybės juos ir nutolino. Levas tada atstovavo valstybei, kurios Raisa nekenčia. Bet dabar jis atstovauja nebent sau, yra praradęs valdžią ir išmestas iš sistemos, kurią ji taip niekina.

Juodu buvo jau beveik pasiekę parduotuvės duris, kai pamatė Ivaną ateinant gatve. Jie nešaukė, nedarė nieko, į ką galėtų atkreipti dėmesį aplinkiniai, nesitraukė iš eilės — laukė, kol jis įeis į namą, kuriame gyvena, perstatytą iš arklidžių. Raisa buvo jau besitraukianti iš eilės, bet Levas palietė jai ranką ir sulaikė. Juk ketina bendrauti su disidentu, o jis, ko gero, stebimas. Levas nužvelgė gatvę, bet nematė nė vieno agento, lūkuriuojančio prie namo. Tiesa, buvo keletas patogių vietelių — kino teatro vestibiulis, toji pati eilė prie parduotuvės, vienas kitas tarpduris. Kad ir koks įgudęs būtų agentas, stebėti pastatą jam būtų buvę sunku, būtų atrodęs nenatūraliai: stovi vis toj pačioj vietoj pats vienas ir ničnieko neveikia. Po kelių minučių Levui jau buvo aišku, kad Ivano niekas neseka. Nesistengdami ieškoti dingsties ar apsimesti, kad pamiršo piniginę, jie išėjo iš eilės kaip tik tada, kai jau būtų galėję žengti vidun. Tai atrodė įtartinai, bet Levas manė, jog daugumai žmonių kur kas labiau rūpi savi reikalai.