Том Смит - Vaikas 44

Ašarų pilnomis akimis, vos atgaudama kvapą, ji šaukė sūnų vardu, blaškydamasi tarp žmonių, atėjusių pasimaudyti. O šie tik spietėsi aplink ir abejingai tylėjo. Inesa maldavo pagalbos:

— Jam tik penkeri metukai. Jį pagrobė. Padėkite jį surasti.

Rūsčios išvaizdos moteriškė sugriebusi ją tikino:

— Nusiraminkit. Jis tikriausiai kažkur čia.

— Jūs nesuprantat, jam gresia baisus pavojus.

— Iš kur ištraukėt? Nekvailiokit. Sėskitės.

Inesa atstūmė moterį ir vis blaškėsi, šaukdama sūnaus vardą. Staiga pajuto, kad jai už peties sugriebė tvirta vyriška ranka.

— Pagrobė mano berniuką. Padėkit jį surasti.

— Ko jūs blaškotės? Sėskit.

— Ne, jį nužudys. Išgelbėkit jį.

Vyriškis nusijuokė.

— Niekas nieko nesirengia žudyti. Sėskitės. Jam niekas negresia.

Ji ėmė muistytis, bet vyras neketino jos paleisti. Smalsuolių apsupta, ji stengėsi ištrūkti.

— Eikit šalin!

Bet vyriškis parvertė ją ant smėlio, užlaužė rankas ir privertė gulėti. Ji negalėjo nė krustelėti. Nebematė dangaus, tik žmonių veidus. Visi ją ramino. Ji dar labiau puolė panikon, spurdėjo ir šaukė:

— Aš turiu rasti sūnų.

Nesterovas brovėsi per minią prie žmonos. Jis rado jaunėlį žaidžiantį tarp aukštų nendrių ir dabar vedėsi abu sūnus. Tėvas pastatė ant žemės vyresnį berniuką ir padėjo žmonai atsikelti. Ji apglėbė Vadimą ir suspaudė jam galvą, atrodė, net sutraiškys. Taip jie ir stovėjo, visa šeimynėlė, apsupta nedraugiškų veidų. Kodėl jie taip elgiasi? Kas jiems pasidarė? Jefimas sušnibždėjo:

— Eime.

Jie prasibrovė pro minią, paskubom susirinko daiktus ir patraukė prie mašinos. Dar keturi — tik keturi — automobiliai stovėjo dulkinoje šalikelėje. Visi kiti poilsiautojai buvo atvažiavę tramvajumi. Nesterovas paleido variklį ir nuvažiavo.

*

Paplūdimyje rūsčioji moteriškė akimis nulydėjo tolstantį automobilį. Užsirašė mašinos numerį: reikės ta šeima pasidomėti.

Maskva Liepos 5-oji

Iki pat vakar, jei Levas būtų buvęs suimtas, niekas nebūtų tiesiogiai susiejęs Raisos su jo savavališku tyrimu. Būtų galėjusi įskųsti vyrą ir tai būtų buvusi galimybė pačiai išgyventi. O dabar jau viskas. Jie važiuoja traukiniu su padirbtais dokumentais, artėja prie Maskvos, ir jųdviejų kaltė jau nedaloma.

Kodėl Raisa įlipo į traukinį su Levu? Juk tai prieštarauja svarbiausiam jos principui — išlikti gyvai. Ji labai rizikavo, nors turėjo ir alternatyvą. Galėjo likti Priuralske ir nieko nedaryti arba, kad būtų saugesnė, tapti neištikima Levui ir tikėtis, kad ta išdavystė garantuos jai ateitį. Nemaloni strategija, veidmainiška ir niekšiška, bet ji jau ne kartą buvo pamynusi savo principus, kad išgyventų, — net ištekėjusi už Levo, už vyriškio, kuriuo netikėjo. Kas pasikeitė? Jo nebemyli, ne. Levas tapo jos partneriu, bet ne vedybų. Juodu buvo šio tyrimo partneriai. Jis ja pasitikėjo, klausė jos nuomonės — ne iš mandagumo, o kaip kolegos. Jie tapo komanda, siekiančia bendro tikslo, tokio svarbaus, kokio dar nėra turėję savo gyvenime. Užsidegusi, susijaudinusi, ji nebegeidė grįžti į ankstesnę varganą ir tuščią egzistenciją ir tik stebėjosi, kiek daug esybės buvo spėjusi atsisakyti ir parduoti už galimybę išgyventi.

Traukinys sustojo Jaroslavlio stotyje. Levas puikiai suprato, kaip svarbu grįžti čionai ir žingsniuoti tais pačiais bėgiais, ant kurių buvo rastas Arkadijaus kūnas. Prieš keturis mėnesius ištremti, juodu į Maskvą parvyko pirmąkart. Niekas jų čia nesiuntė. Jų gyvybė, jų tyrimas priklauso nuo to, ar jie nebus demaskuoti. Jeigu bus sučiupti — mirs. Jie nebūtų leidęsi į tokį pavojingą žygį, jei ne Galina Šaporina, moteris, mačiusi žudiką, liudytoja, galinti apibūdinti tą žmogų, nusakyti jo amžių, nupiešti jo portretą. Juk šiuo metu nei Levas, nei Raisa nė nenutuokia, kokio žmogaus ieškoti. Ar jis senas, ar jaunas, liesas ar apkūnus, nevalyvas ar elegantiškas. Trumpai tariant, jis gali būti bet kas.

Raisa siūlė pasišnekėti ne tik su Galina, bet ir su mokytoju Ivanu, buvusiu savo bendradarbiu. Jis skaitąs daug necenzūruotos medžiagos iš Vakarų, prieinąs prie slaptų publikacijų, žurnalų straipsnių, laikraščių ir nelegalių vertimų. Gal jis turi duomenų iš panašių nusikaltimų bylų užsienyje — atsitiktinių, maniakų žmogžudžių, ritualinių žmogžudysčių. Pati Raisa žinojo apie tokius nusikaltimus tik bendriausiais bruožais. Buvo girdėjusi apie amerikietį Albertą Fišą, žudžiusį vaikus ir juos valgiusį. Apie prancūzą daktarą Petjo, kuris per Antrąjį pasaulinį karą įviliodavo žydus į savo namo rūsį žadėdamas išgelbėti, o paskui juos žudė ir degino jų palaikus. Ji nenutuokė, ar tai buvo vien sovietinė propaganda apie supuvusią Vakarų civilizaciją, propaganda, vaizduojanti žmogžudžius kaip sugedusios visuomenės ir ydingos politikos vaisių. Jų tyrimo požiūriu tokia deterministinė teorija buvo bevertė. Jos laikantis įtariamasis galįs būti tik užsienietis, jo charakterį nulėmęs gyvenimas kapitalistinėje visuomenėje. Betgi aišku, kad žudikas nekliudomas važinėja po šalį, kalba rusiškai ir pakeri vaikus. Tas žudikas — jų šalies produktas. Visa, ką jie žinojo ar buvo girdėję apie tokio pobūdžio nusikaltimus, buvo arba netiesa, arba ne tai, kas jiems rūpi. Jiems reikėjo pamiršti visas prielaidas ir pradėti nuo nulio. Ir Raisa tikėjo, kad Ivano priėjimas prie slaptos informacijos padėtų jiems apčiuopti paieškų kryptį.

Levas sutiko: tokia medžiaga galėtų būti vertinga, bet kartu norėjo, kad į jų akciją būtų įtraukta kuo mažiau žmonių. Svarbiausias jų tikslas — pašnekėti su Galina Šaporina, o Ivaną verčiau palikti atsargai. Levas abejojo, ar verta rizikuoti atskleidžiant jam kortas. Žinoma, jis suprato turįs ir asmeninių nepalankumo priežasčių. Ar jis pavyduliauja Ivanui savo žmonos? Taip. Ar patikėtų savo planus Ivanui? Anaiptol.

Levas žiūrėjo pro vagono langą ir stebėjo visus išlipančius. Geležinkelio stotyse patruliuoja daugybė slaptų ir uniformuotų agentų. Valdžios nuomone, visos transporto arterijos pažeidžiamos. Keliuose įrengti kontrolės punktai. Uostai stebimi nuolat. O jau su daugialaipsne Maskvos apsauga niekas negali susilyginti. Jie bando prasmukti į miestą, kuris kaip nė vienas kitas kontroliuojamas. Pasiguosti gali nebent tuo, kad Vasilijus vargu bau tiki, jog jiems netrūks įžūlumo leistis į tokį rizikingą žygį. Prieš pat lipdamas iš traukinio, Levas kreipėsi į Raisą:

— Jeigu į akį kris sargybinis ar kas kitas, nesvarbu, kad ir panašus į civilį, neskubėk nusukti žvilgsnio. Luktelėk sekundę kitą. Nesišypsok, nedaryk jokių netikėtų judesių. Tik atlaikyk žvilgsnį, o paskui nusuk akis.

Jie išlipo iš traukinio. Bagažo turėjo mažai. Dideli lagaminai labiau traukia dėmesį. Užsimoję sparčiai žingsniuoti susigriebė, kad reikėtų eiti lėčiau. Levas džiaugėsi, kad stotyje daug žmonių. Ir vis tiek jautė, kad marškinių apykaklė drėksta nuo prakaito. Bandė įsikalbėti, kad vargu ar koks agentas juos seka. Jie pasistengė nusikratyti sekliais dar Priuralske. Apsimetė susiruošę į savaitgalio žygį po kalnus ir išėjo į miškus, ten kelias dienas suko ratu — tyrė, ar niekas jų neseka. Įsitikinę esantys vieni, parkulniavo į mišką šalia geležinkelio stoties. Tenai persirengė, užkasė purvinus drabužius, turistų reikmenis ir sėdo laukti traukinio į Maskvą. Į vagoną įlipo paskutinę minutę. Jei viskas vyks kaip suplanuota, jie susitiks su Ivanu, gaus jo turimą informaciją, parvažiuos į Priuralską, prasmuks į mišką, susiras savo daiktus, vėl persivilks purvinais drabužiais ir parpėdins į miestą kuriuo nors šiauriniu miško taku.