Том Смит - Vaikas 44

Praėjus kelioms dienoms po teismų maratono, kai Nesterovas niekaip negalėjo užmigti, žmona pasakė, kad tik laiko klausimas, kada jis sutiks padėti Levui: pati mananti, kad nėr ko delsti — privalantis. Ar tik jos pritarimo ir laukė? Ko gero — taip. Juk ant kortos stovėjo ne tik jo likimas, bet ir šeimos. Gal jis ir nesuklydo per apklausas ir tyrimus, bet veikė savo nuožiūra. Veikti savarankiškai visada rizikinga, nes išeitų, kad valdžios aparatas blogai dirba: neva pavienis asmuo gali atlikti tai, ko neįstengia valstybė. Vis dėlto jis ryžtųsi patyliukais imtis tyrimo, neformalaus tyrimo, kuris atrodytų tarsi kolegų pašnekesiai, ir tiek. Jeigu nustatytų, kad daugiau panašių atvejų nėra buvę, daugiau vaikų nenužudyta, galėtų būti ramus, kad griežtos bausmės, paskirtos jo suimtiems asmenims, pagrįstos, teisingos ir pelnytos. Tačiau nors nepasitikėjo Levu ir piktinosi jo veiksmais, Nesterovo neapleido abejonės. Juk niekur nedingsi nuo Levo iškelto paprasto klausimo: ar jo darbas prasmingas, ar tik priemonė išgyventi? Stengtis išgyventi anaiptol nėra gėdinga — dauguma žmonių taip elgiasi. Ir vis dėlto: ar iškęsi gyvendamas dvasios skurde, jei mainais negalėsi net pasididžiuoti tuo, ką darai, jei tavęs net neguos mintis, kad tuo, ką darai, siekiama kažkokio tikslo?

Pastarąsias dešimtį savaičių Nesterovas veikė savo nuožiūra, nei tarėsi, nei bendradarbiavo su Levu. Jeigu Levas sekamas, geriau nuo jo laikytis kuo atokiau. Tik vieną dalyką padarė Nesterovas, kad palengvintų Levui melancholiją, — pakeverzojo jam trumputį raštelį su žodžiais Padėsiu tau, žinoma, reikalaudamas nedelsiant tą raštelį sunaikinti.

Gauti kriminalines bylas iš sričių buvo nelengva. Teko ir telefonu skambinti, ir laiškus rašyti. Abiem atvejais Nesterovas tik probėgom užsimindavo apie reikalą, daugiau gyrė savąją valdybą už greitą bylų sprendimą tikėdamasis, kad ir adresatas pasigirs savo darbais. Pradėjus plaukti atsakymams Nesterovui teko ne sykį ir už savo pinigus važiuoti į kitus miestus, susitikti su kolegomis, gerti su jais ir ta proga minutėlę, nieku gyvu ne ilgiau, padiskutuoti apie rezonansines bylas prieš giriant šeimininkų laimėjimus. Toks būdas rinkti informaciją buvo be galo nespartus. Tekdavo geras tris valandas gerti dėl dviejų minučių naudingo pašnekesio. Per aštuonias savaites Nesterovas nesužvejojo nė vieno neatskleisto nusikaltimo. Tada pasikvietė Levą į kabinetą.

Levas įžengė, uždarė duris ir atsisėdo. Nesterovas dusyk apžiūrėjo koridorius, o grįžęs užrakino duris. Paskui iš stalčiaus išsitraukė Sovietų Sąjungos žemėlapį, išskleidė ant rašomojo stalo ir kampus prispaudė knygomis. Pasėmęs saują smeigtukų, įsmeigė du į žemėlapį ties Priuralsku, dar du prie Permės, dabar vadinamos Molotovu, du prie Viatkos, du prie Gorkio ir du prie Kazanės. Pro tuos miestus traukiniai važiuoja į vakarus, Maskvos link. Į Maskvą Nesterovas nevažiavo tyčia, kad nesusitiktų su tenykščiais milicininkais: jie, ko gero, įtartinai žiūri į tokius kamantinėtojus. Į vakarus nuo Maskvos rinkti informaciją sekėsi prasčiau, vis dėlto Nesterovas sužinojo apie dėmesio vertą įvykį Tverės srityje. Į pietus nuo Maskvos jis įsmeigė tris smeigtukus ties Tūla, du ties Oriolu ir du ties Belgorodu. Priėjęs iki Ukrainos iškratė iš dėžutės į saują bent dvi dešimtis smeigtukų. Ir vėl smaigstė: po tris smeigtukus į Charkovą ir Gorlovką, keturis — į Zaporožę, tris — į Kramatorską ir vieną smeigtuką — į Kijevą. Toliau — vėl Rusijos Federacijos miestai: penkis smeigtukus gavo Taganrogas ir pagaliau šešis Rostovas ir jo apylinkės.

Nesterovo nenustebino Levo reakcija — bežadė tyla. Juk ir Nesterovas dažnu atveju rinko tas žinias patyliukais. Iš pradžių jis bandė nepaisyti panašumų: ko prigrūsta vaikams į burną (kai kurie pareigūnai sakė, kad žemių, kiti — kad purvo), kaip sudarkytas liemuo. Tačiau panašūs požymiai pernelyg krito į akis. Virvutė ant kulkšnies. Visi lavonai nuogi. Aptikti miške arba parke, dažnai netoliese geležinkelio stoties, bet niekuomet — name, patalpoje. Nė vienas miestas nepasidalijo baisia žinia su kitais, net jei nusikaltimų vietas skyrė mažiau kaip šimtas kilometrų. Nebuvo ieškoma jokių sąsajų, nebuvo brėžiama jokių linijų tarp tų taškų. Žmogžudystėmis būdavo apkaltinami girtuokliai, vagys, žagintojai recidyvistai arba padugnės. Bylos buvo sprendžiamos suverčiant kaltę silpniausiems ir pažeidžiamiausiems visuomenės nariams, tokius lengva apkaltinti kuo tik nori.

Levas suskaičiavo smeigtukus. Iš viso — keturiasdešimt trys. Jis pasilenkė per stalą, paėmė iš dėžutės dar vieną smeigtuką ir įbedė Maskvoje. Taip Arkadijus tapo vaiku Nr. 44.

*

Pabudęs Nesterovas apsižiūrėjo, kad žandas įsispaudęs į smėlį, o burna pravira. Jis atsisėdo, nusibraukė smėlį ir apsidairė. Saulė pasislėpė už debesų. Ką veikia vaikai? Apžvelgė paplūdimį, pramogaujančius žmones. Vyresnėlis sūnus Jefimas besėdįs prie pat vandens. Bet jaunėlio, kuriam vos penkeri metukai, niekur nematyti. Nesterovas atsigręžė į žmoną: ji pjaustė džiovintą mėsą priešpiečiams.

— Kur Vadimas?

Inesa apsidairė, žvilgsnis kaipmat užkliuvo už vyresniojo sūnaus, o kur mažasis? Vis dar su peiliu rankoje pasikėlė, apsižvalgė. Niekur nematydama vaiko numetė peilį. Abu tėvai nubėgo prie Jefimo ir sutūpė abipus.

— Kur broliukas?

— Sakė, kad grįžta prie jūsų.

— Kada?

— Nežinau.

— Prisimink.

— Neseniai. Negaliu pasakyti.

— Liepėm žaisti drauge.

— Bet jis sakė, kad eina pas jus!

— Ar nenubrido į vandenį?

— Jis ėjo va šituo taku, jūsų link.

Nesterovas atsistojo ir įsmeigė žvilgsnį į vandenį. Vadimas nebus nuėjęs į jūrą, jis nemėgsta maudytis. Jis kažkur ant kranto, tarp tų šimtų žmonių. Į galvą lindo mintys apie mįslingąsias bylas. Viena mergytė nužudyta šalia paupio tako, kuriuo vis vaikšto žmonės. Kita nugalabyta parke už paminklo, šimtas metrų nuo namų. Tėvas pritūpė šalia Jefimo.

— Grįžk prie daiktų. Ir būk ten, kad ir kas tave kalbintų, kad ir ką sakytų. Supratai?

— Supratau.

— Jei ką nors sakys tau apie mamą ar apie mane, netikėk. Net jeigu tai bus vyresnis žmogus ir atrodys patikimas, nesitrauk nuo drabužių.

Nesterovas prisiminė, kiek daug vaikų buvo įkalbėta mesti žaidimus ir sekti paskui žudiką, kiek nuviliota į mišką ir ten pražuvo. Jis apsigalvojo ir paėmė sūnui už rankos.

— Eime. Abu ieškosim broliuko.

Žmona nuėjo paplūdimiu aukštyn, į priešingą pusę, o Nesterovas pasuko arčiau vandens ir brovėsi pro žmones spėriu žingsniu; pamatęs, kad Jefimas nespėja, paėmė jį ant rankų ir nešėsi. Štai ir paplūdimio galas, toliau tik aukštos žolės ir nendrynai. O Vadimo niekur nematyti.

Jefimas mažai ką težinojo apie tėčio darbą. Žinojo apie du vaikus, nužudytus gimtajame mieste, ir matė susirūpinusius tėvus. Žinojo, kad jo broliukui gresia pavojus, bet nenumanė koks ir kodėl. „Gal ką ne taip padariau? Tikriausiai”, — pamanė jis ir apsižliumbė.

Kitam gale paplūdimio Inesa šaukė sūnelį. Ji buvo skaičiusi sutuoktinio tirtas bylas, visas siaubingas jų detales. Puikiai žinojo, kas ištiko pražuvusius vaikelius, ir puolė į paniką. Tai jos kaltė. Juk pati įkalbėjo vyrą padėti Levui. Drąsino jį ir patarė saugotis, kad tyrimas neiškiltų aikštėn. Vyras iš prigimimo ne per daug nuovokus, o šitam darbui reikia atsargumo. Skaitė jo laiškus, parengtus išsiųsti, ir siūlė įrašyti porą sakinių tam atvejui, jei laiškas pakliūtų į rankas ne adresatui. Kai jis parodė smeigtukais nusmaigstytą žemėlapį, ji palietė kiekvieną smeigtuką. Jų buvo baisiai daug, ir tą naktį ji miegojo vienoj lovoj su vaikais. Ir suderinti atostogas su tyrimu buvo jos sumanymas. Kadangi daugiausia nužudymų užfiksuota šalies pietuose, tai geriausias būdas vyrui ištirti tuos atvejus neatkreipiant niekieno dėmesio — pasinaudoti šeimos atostogomis kaip priedanga. Atrodė, tai išmintingas planas. Ir tik dabar ji suvokė pati sukėlusi pavojų vaikams. Atvežė juos į pragarą, į pačią irštvą. Ji neįvertino, koks pavojingas dalykas, kurį jie tiria. Nė vienas vaikas nėra saugus. Matyt, jie nuviliojami įvairiausiu metu, pagrobiami iš bet kur, nužudomi vos už šimto metrų nuo namų. Dabar atėjo eilė jos jaunyliui.