Том Смит - Vaikas 44

— Vadinasi, esat pareigūnas, patekęs į nemalonę?

— Taip.

— Tai kodėl ėmėtės žmogžudysčių?

— Kitaip negaliu. Žinau apie tris vaikus, kurie buvo nurengti ir nužudyti. Kaip galėčiau nieko nedaryti?

— Jūs netikit, jog Varlamas nužudė Larisą, nes esat įsitikinęs, kad Larisa buvo ne pirma to žudiko auka. Tiesa?

— Larisa nebuvo pirma auka. Negalėjo būti. Jis žudė ir anksčiau. Gal net berniukas Maskvoj nebuvo pirma auka. Turim tai išsiaiškinti.

— Užtat Larisa pirmas vaikas, nužudytas šiame mieste. Tai tiesa, galiu prisiekti.

— Žudikas gyvena ne Priuralske. Abu berniukai nužudyti šalia geležinkelio stoties. Jis važinėja.

— Važinėja? Ir žudo vaikus? Kas tai per pabaisa?

— Nežinau. Bet mano žmona pažįsta Maskvoje žmonių, kurie gali rasti straipsnių, išspausdintų Vakarų laikraščiuose, apie panašius nusikaltimus, sociologinių tyrimų. Ir mums reikėtų sužinoti apie žmogžudystes visuose didesniuosiuose miestuose nuo Sverdlovsko iki Leningrado.

— Ne taip paprasta. Centralizuotos apskaitos nėra.

— Štai todėl ir turim apsilankyti kiekviename mieste ir surinkti tų bylų dokumentus. Reikia įtikinti pareigūnus, o jeigu jie atsisakys — kalbėtis su vietos gyventojais. Išgauti informaciją iš jų.

Nesterovas tylėjo. Labai jau neįprasta mintis, nutrūktgalviška.

— Ir kodėl turėčiau jums padėti?

— Ne man. Tai jūsų darbas, nes matėt, ką jis daro tiems vaikeliams. Pasistenkit dėl žmonių, tarp kurių gyvenat. Dėl mūsų kaimynų, dėl tų, šalia kurių sėdim traukinyje, dėl vaikų, kurių nepažįstat ir niekada nepamatysit. Aš neturiu galios išreikalauti tų bylų. Milicijoj nieko nepažįstu. O jūs galit: pažįstat tuos žmones ir jie pasitikės jumis. Jūs galit gauti tas bylas. Jūs tiriat atvejus, kai buvo nužudyti vaikai. Bylos arba išsprendžiamos, arba neišsprendžiamos. Žudiko braižas žinomas: vaikams į burną prikimšta žievių ir išpjautas skrandis. Jų kūnai dažniausiai randami viešoj vietoj: miške, prie upės, gal netoli geležinkelio stoties. Ant kulkšnies jiems užveržtos kilpos.

— O jei nieko nerasiu?

— Argi jūs tuo abejojat? Manau, kad ne. Jeigu jau turim tris aukas, už kurių užkliuvau atsitiktinai, veikiausiai jų yra ir daugiau, kur kas daugiau. Esu įsitikinęs.

— Aš labai rizikuočiau.

— Žinoma. Ir turėtumėt meluoti. Niekam negalėtumėt pasakyti tikrojo motyvo. Net savo pavaldiniams. Nė vienu negalima pasitikėti. O per jūsų šaunumą šeimai kiltų pavojus atsidurti Gulage. Ir jūsų gal lauktų mirtis. Štai ką jums siūlau.

Levas ištiesė ranką per stalą.

— Tai kaip, ar man padėsit?

Nesterovas priėjo prie lango ir atsistojo šalia žmonos. Ji nežiūrėjo į vyrą, tik į savo stiklinaitę. Negi jis rizikuos šeima, savo namais, viskuo, dėl ko dirbo?

— Ne.

Pietrytinė Rostovo sritis, į vakarus nuo Gukovo Balandžio 2-oji

Artūras pabudo dar neprašvitus. Jis sėdėjo ant trobos laiptų ir vartė pašto ženklų albumą. Buvo dar tamsu ir jis vargiai įžiūrėjo ką daugiau nei ženklų apybraižas. Bet jam ir nereikėjo matyti, kas juose atvaizduota. Jis žino apie kiekvieną mintinai. Vaikinas nekantriai laukė, kada patekės saulė: tada paprašys tėvus, kad leistų eiti į miestą. Per kelis mėnesius sutaupė tiek, kad galės nusipirkti dar vieną pašto ženklą. Jo vieta paskutiniame albumo lape.

Per penktąjį gimtadienį tėvelis padovanojo Artūrui pašto ženklų rinkinį. Sūnelis jo neprašė, ir tėtis supyko, kad vaikui nepatinka dovana. Bet pašto ženklai tapo jo pomėgiu: iš pradžių žiūrėjo į juos atsainiai, paskui įsitraukė ir pagaliau tapo azartišku filatelistu. Pastaruosius dvejus metus jis kaulijo ženklų iš kitų šeimų, dirbančių kolūkyje — 12-ajame, prie šio kolūkio buvo priskirta tėvų sodyba. Jis net kvaršino galvas atsitiktiniams pažįstamiems artimiausiame Gukovo mieste, tikėdamasis išvilioti ženklų. Rinkiniui padidėjus, vaikinas nusipirko pigų popierinį albumą ir į jį sudėjo ženklus, suklijavo lygiomis eilėmis. Laikė albumą medinėje dėžutėje, kurią specialiai jam padirbo tėtis, kad tik pašto ženklams nieko nenutiktų. Dėžutės prireikė, kai Artūras nebegalėjo ramiai miegoti — vis baiminosi, kad tik vanduo neimtų sunktis pro stogą arba kad žiurkės nesugraužtų jo lobio. Iš visų pašto ženklų labiausiai vertino naujus, nenaudotus. O iš naujų ženklų labiausiai mėgo tuos pirmus keturis, kuriuos buvo gavęs iš tėvelio.

Tėvai įvairiomis progomis duodavo jam kapeikų (ne atliekamų, nes patys tokių neturėjo). Taupyti tekdavo labai ilgai, mėnesių mėnesius, o per juos belikdavo svarstyti, kokius ženklus pirks. Vakar vakare jis gavo dar kapeikėlių, nors motina manė, jog ne laiku: ne dėl to, kad nepritartų vaiko norui pirkti pašto ženklų, bet todėl, kad jis dabar kiaurą naktį nemiegos. Taip ir atsitiko.

Vos tik saulės kraštelis pasirodė danguje, Artūras įlėkė į kambarį. Mama liepė jam prieš išeinant suvalgyti dubenėlį avižinės košės. Jis spyriojosi — tikėjosi pasinaudoti proga ir išsisukti nuo pusryčių. Įsitikinęs, kad neišeis, vaikas pakeitė taktiką ir ėmė kimšti košę paskubom, ryte rijo šaukštą po šaukšto nepaisydamas mamos įspėjimų, kad skaudės pilvą. Baigęs išlėkė iš namų į kelią, vingiuojantį per laukus miesto link, ir tik tada sulėtino žingsnį: prisiminė, kad parduotuvės dar uždarytos. Teks nusiteikti palaukti.

Gukove spaudos kioskas, kuriame pardavinėjami pašto ženklai ir laikraščiai, dar nedirba. Artūras neturėjo laikrodžio. Jis tiksliai nežinojo, kada kioskas bus atidarytas, bet laukti neketino. Džiaugėsi atsidūręs mieste, džiaugėsi turįs pinigų naujam pašto ženklui ir nutarė pavaikštinėti gatvėmis be tikslo. Sustojo ties priemiestinių traukinių stotimi, nes žinojo, kad joje yra laikrodis. Jis rodo be dešimties aštuonias. Netrukus turi išeiti traukinys, ir vaikas nutarė palaukti — pasivaikščioti po peroną, pasėdėti. Artūras jau buvo keliavęs elektriniu traukiniu: traukinukas į Rostovą važiuoja lėtai, stabčiodamas kiekvienoje stotelėje. Berniukas tik sykį keliavo juo su tėvais į Rostovą, bet ir jis, ir klasės draugai progai pasitaikius elektriniu traukiniu pasivažinėdavo už dyką, nes bilietai buvo tikrinami retai.

Artūras jau ketino grįžti prie kiosko pirkti pašto ženklo, bet prie jo prisėdo kažkoks vyras. Buvo elegantiškai apsirengęs ir turėjo juodą lagaminėlį, jį pasistatė ant žemės tarp kojų, lyg bijodamas, kad kas pagriebęs nepaspruktų. Artūras dėbtelėjo į vyrą. Stori kampuoti akiniai, dailūs juodi plaukai. Vilki kostiumą. Kažin kiek jam metų? Ne koks žilaplaukis senis. Bet ir ne jaunuolis. Dėmesį nukreipęs į traukinį, o Artūro lyg ir nepastebi. Artūras jau buvo besistojąs, bet vyriškis netikėtai atsigręžė ir nusišypsojo.

— Tai kur šiandien keliauji?

— Niekur.

— Ir nesirengi į jokią kelionę?

— Ne, dėde, tik šiaip sėdžiu. Jau eisiu.

Artūrą mokė su vyresniais žmonėmis elgtis mandagiai ir pagarbiai. Jis baiminosi, kad gal ką ne taip pasakė, ir ketino traukti savais keliais, bet vyriškis nesiliovė jo kalbinęs:

— Ne pati tinkamiausia vieta sėdėti be tikslo.

— Ketinu pirkti keletą pašto ženklų, bet kioskas dar uždarytas. Eisiu pažiūrėti, gal jau atidarė.

Vyras jau visu kūnu atsisuko į Artūrą.

— Tu renki pašto ženklus?

— Taip.

— Aš irgi rinkau, kai buvau tavo metų.

Artūras susidomėjęs vėl atsisėdo — jis nepažinojo jokio filatelisto.

— Rinkot naujus ženklus ar naudotus? Aš renku ir vienus, ir kitus.

— Maniškiai visi buvo nauji. Pirkdavau kioske, kaip ir tu.