Том Смит - Vaikas 44

— Aleksandro nebėra. Nusižudė.

Nesterovas nuleido galvą.

— Puolė po traukiniu.

— Liūdna žinia. Jis turėjo bėdų. Bet aš suteikiau jam galimybę išsinarplioti. Matyt, neįstengė. Gal per daug sunkiai sirgo.

— Mes atsakingi už jo mirtį.

— Ne, jis buvo ligonis.

— Jam buvo dvidešimt dveji metai. Jis turėjo tėvą ir motiną, mėgo lankytis kino teatre. Pardavinėjo traukinio bilietus. Pasisiūlė atnešti man cigaretę. O dabar jo nebėra. Štai ką pasiekėm. Tik tiek.

— Ketinau suteikti jam dar vieną šansą.

— Jeigu rasim dar vieną lavonėlį, galėsim suversti kaltę Aleksandrui ir būsim pasiekę rekordą — nepaprastai greitai atskleidę nusikaltimą.

— Jūs užsimirštat.

— Gerai būtų.

— Grįžkit namo, pakalbėsim rytoj.

— Kam tai darot, jei nemanot, kad darot gera? Juk ne dėl pinigų. Ir ne dėl kokių lengvatų.

— Tiapkinas nusižudė, nes buvo kaltas ir mes jį pričiupom. Jis prisipažino turėjęs lytinių santykių su prieglaudos berniukais...

— Bet nenužudė nė vieno.

— Moisejevas paliudys. Vaikai paliudys...

— Vos pradėjom suiminėti tuos vyrus, jis jau žinojo, kad iškvotę paauglius jį suseksim ir kad jam nebėra išeities. Jis žinojo, kaip milicija randa įtariamuosius. Vargu ar bent vienas tai žino, kol prie jo pavardės nepažymėta varnelė.

— Jis buvo chirurgas ir mokėjo išpjauti vaikui skrandį. Jis melagingai liudijo jums apie mergaitės žudiką norėdamas mus suklaidinti. Jis buvo suktas ir klastingas.

— Jis sakė man tiesą. Mergaitės skrandis buvo išpjautas, o į burną prigrūsta žievių. Lygiai taip pat ir berniuko skrandis buvo išpjautas, taip pat į burną prigrūsta žievių. Ir jai, ir jam ant kulkšnies buvo pririšta virvelė. Juos nužudė tas pats žmogus. Bet tai nebuvo nei daktaras Tiapkinas, nei vargšas paauglys Varlamas Babičius.

— Eikit namo.

— Vienas toks lavonėlis buvo rastas Maskvoje. Mažas berniukas, vardu Arkadijus, einantis dar tik penktus metus. Nemačiau jo, bet man sakė, kad buvo aptiktas nuogas, išdraskytais viduriais, į burną prikimšta purvo. Spėju — ne purvo, o žievių. Kiek dar yra tokių vaikų? Kiek dar tokių nusikaltimų nuslėpta? Mes negalim sužinoti, negalim ištirti. Mūsų sistema puikiausiai leidžia tam žmogui nužudyti tiek vaikų, kiek jam patinka. Ir jis vis žudys, o mes suiminėsim ne tuos žmones, nekaltus žmones, tuos, kurie mums nepatinka arba kuriems mes nepritariam, o jis toliau žudys, žudys.

— Staiga prakalbot apie vaiką, nužudytą Maskvoje, lyg tai būtų visai šalia. Netikiu tuo, Levai.

— Ir aš netikėjau. Stovėjau su gedinčia šeima, man tvirtinančia, kad jų sūnelis nužudytas, ir taip pat aiškinau tuo netikįs. Sakiau jiems, kad tai netiesa.

— Eikit namo ir apsiraminkit. O apie tai pakalbėsim rytoj.

Nesterovas netikėjo tuo žmogumi. Niekada juo nepasitikėjo ir tikrai nesileis išprovokuojamas kritikuoti valdžią. Jis nusigręžė nuo Levo ir pasuko prie durų.

Levas čiupo jam už peties ir atgręžė. Ketino pareikšti nuomonę, pagrįsti savo teiginius logiškais argumentais, bet pristigęs žodžių tik vožė jam į pasmakrę. Geras smūgis, atsakantis. Nesterovo galva pakrypo į šoną. Taip ir stovėjo persikreipęs. Tada pamažu, lėtai lėtai, vėl atsigręžė į pavaldinį. Levas pasistengė nekelti balso:

— Mes nieko neišsiaiškinom.

Nesterovo smūgis kilstelėjo Levą nuo žemės ir jis drebėsi paslikas. Levui neskaudėjo, bent kol kas. Jis beveik nepajuto.

Nesterovas žvelgė į jį iš viršaus, čiupinėdamas žandą.

— Eikit namo.

Levas atsikėlė.

— Mes neišsiaiškinom.

Ir vėl smogė. Nesterovas atmušė smūgį ir davė grąžos. Levas pasilenkė. Buvo geras mušeika: treniruotas, sumanus ir stiprus. Bet Nesterovas didesnis ir vikrus, nors ir stambus. Juodu susigrūmė — lyg profesionalūs imtynininkai, lyg karštakošiai peštukai. Smūgis į paširdžius privertė Levą susiriesti. Tada Nesterovas smogė vėl, šįsyk į žandą, kurį Levas buvo jam atsukęs, paklupdė varžovą ir perskėlė jam skruostą. Levui sumirguliavo akyse, jis pasviro, parpuolė kniūbsčias, atvirto ant nugaros ir gaudė orą. Nesterovas stovėjo virš jo.

— Eikit namo.

Užuot atsakęs, Levas smogė jam tiesiai į tarpkojį. Majoras tik susirietė ir atsitraukė. Levas keturpėsčias nušliaužė prie jo kojų.

— Mes nieko... neišsiaiškinom.

Nesterovas puolė Levą, patiesė jį, užšoko ant jo ir ėmė daužyti: į paširdžius, į veidą, į paširdžius, į veidą. Levas gulėjo talžomas, nepajėgdamas nei atsikirsti, nei išsilaisvinti. Nesterovo krumpliai buvo kruvini ir jis vos beatgavo kvapą — tik tada liovėsi. Levas nebejudėjo, gulėjo užsimerkęs — į dešinę akį priplūdo kraujo iš prakirsto antakio. Nesterovas jį pakėlė.

— Eikit namo.

Šeimininkas pasuko prie durų, šluostydamasis kraują į kelnes. Paėmęs už rankenos išgirdo už nugaros garsus.

Raukydamasis iš skausmo, pramerkęs akį, Levas atsistojo. Nors ir netvirtai laikydamasis ant kojų, karingai kėlė rankas. Vyras siūbavo, tarsi stovėtų per audrą laivo denyje. Galvoje kirbėjo vienintelė mintis — kurgi Nesterovas.

— Mes nieko neišsiaiškinom.

Nesterovas žiūrėjo į linguojantį Levą. Kas jis toks? Ko jis nori? Ir žengė priekin suspaudęs kumščius, pasirengęs patiesti priešininką ant menčių. Levas bakstelėjo — beviltiškas, apgailėtinas smūgis. Nesterovas be vargo išsisuko ir sugriebė Levą už pažastų kaip tik tada, kai ano kojos ėmė linkti.

*

Levas sėdėjo virtuvėj prie stalo. Inesa užkaitė vandens ant viryklės, paskui supylė jį į dubenį ir pastatė ant stalo. Nesterovas pamerkė pašluostę į šiltą vandenį ir padavė Levui, kad nusivalytų veidą — juk ir lūpa praskelta, ir antakis kraujuoja. Skrandžio skausmas kiek atlėgo. Apčiupinėjo šonkaulius — lyg ir visi sveiki. Tik dešinė akis užtinusi, neatsimerkia. Ne taip jau ir brangiai sumokėta už Nesterovo dėmesį. Levas svarstė, ar šis įvykis įtikins Nesterovą, ar pačiam reikės laukti nemalonumų iš valdiškų namų. Ar Nesterovas galės taip lengvai nuleisti muštynes juokais žmonos akivaizdoje, kai jų vaikai miega gretimame kambaryje?

— Ar jūsų vaikai į mokyklą vaikšto per mišką?

Inesa atsiliepė:

— Taip, jie mėgo per jį eiti.

— O dabar jau ne?

— Liepėm jiems eiti per miestą. Ilgesnis kelias, ir jie buvo nepatenkinti. Teko pusę kelio kulniuoti kartu ir įsitikinti, kad nepasuks per mišką. O grįžtančių nesužiūrėsi, bet mes jais pasitikim. Tuo metu abu dirbam.

— Ar rytoj jie eis per mišką? Dabar, kai žudikas jau sugautas?

Nesterovas atsikėlė, įpylė arbatos ir pastatė stiklinę priešais Levą.

— O gal norėtumėt ko nors stipresnio?

— Jeigu turit.

Nesterovas surado artipilnį butelį ir pripylė tris stiklinaites degtinės: sau, žmonai ir Levui.

Alkoholis nudegino žaizdą Levo burnoj. Gal ir į gera. Nesterovas atsisėdo ir papildė Levo stiklinę.

— Ko atvažiavot į Priuralską?

Levas įmetė kruviną pašluostę į dubenį, paskalavo ir pridėjo prie akies.

— Man pavesta ištirti tų vaikų nužudymą. Tokia žmogžudystė buvo ir Maskvoj.

— Melas.

Levui reikia pelnyti šio žmogaus pasitikėjimą. Be jo pagalbos Levas bejėgis.

— Taip, jūs teisus. Aš pamelavau, nors ir ne viską. Maskvoje buvo nužudytas vaikas. Man buvo pavesta nuslėpti tą nusikaltimą. Tą pareigą įvykdžiau. Bet neįvykdžiau kito įsakymo — atsisakiau įskųsti žmoną dėl šnipinėjimo. Aš nesutikau daryti kompromisų. Likau gyvas tik dėl susiklosčiusių aplinkybių. Gavau lengvesnę nuobaudą — buvau atsiųstas čionai.