Том Смит - Vaikas 44

Aleksandro sąrašas buvo tikrinamas nuo pradžios iki galo, nepraleidžiant nė vienos pavardės. Sudarydamas sąrašą Aleksandras aiškino paminėjęs tuos žmones ne dėl to, kad būtų baisus paleistuvis, bent jau tikrai neturėjęs lytinių santykių su gera šimtine tų vyriškių. Iš tiesų daugelio įrašytų vyrų jis net nepažinojo, tik buvo girdėjęs apie juos iš tų poros dešimčių, su kuriais santykiavo. Šie minėjo ryšius dar su kitais, tad sudėjus visus krūvon pavyko nustatyti jų tinklą ir kiekvieno vietą jame. Levas susipažino su tuo tinklu ir prieš jo akis atsivėrė slaptas pasaulis, perdėm uždara struktūra, gyvuojanti visuomenėje. Sistemos uždarumas buvo neįtikimas. Aleksandras papasakojo, kiek to sąrašo vyrų buvo susitikęs atsitiktinai, kasdieniškose situacijose, stovėdamas eilėje duonos, pietaudamas prie vieno stalo gamyklos valgykloje. Toj įprastinėj aplinkoj nevalia buvo užmegzti pokalbio, daugių daugiausia galėjai pasikeisti žvilgsniais, bet ir tai tik vogčia. Tos taisyklės nebuvo kieno nors nustatytos, kur nors surašytos, nė vienam nereikėjo jų aiškinti: tai buvo savigynos priemonė.

Prasidėjus pirmajai suėmimų bangai, žinia apie valymą bematant pasklido tarp tų žmonių. Jie liovėsi lankytis slaptose (dabar jau demaskuotose) susitikimų vietose. Bet per vėlu. Milicija jau turėjo sąrašą. Uždanga, slėpusi juos nuo pasaulio, praplyšo. Nesterovui nebereikėjo jų pavieniui gaudyti seksualinio akto vietoje. Matydami savo ir pažįstamų vardus sąraše, supratę, kad jų paslaptis atskleista, dauguma vyrų palūžo nuo tokios išdavystės naštos. Jie ilgai gyveno tarsi povandeniniame laive, plaukiojo gelmėse nematomi ir staiga sužinojo, kad viskas iškilo aikštėn. Vienas po kito išvilkti į dienos šviesą, jie galėjo rinktis (tiesa, pasirinkimas nedidelis, bet vis dėlto): atmesti kaltinimus sodomija ir išvengti viešo teismo, garantuoto kaltinamojo nuosprendžio, kalėjimo ir taip toliau arba pripažinti, kad vienas jų, kažkuris homoseksualas, atsakingas už siaubingą nusikaltimą — paauglio nužudymą.

Levui pavyko išsiaiškinti Nesterovo nuomonę — visi tie vyrai esą ligoniai. Tik vieni serga lengva forma, jaučia palankumą kitiems vyrams kaip žmonėms apskritai ir daugių daugiausia padūsauja dėl jų, o kitų liga kelia pavojų aplinkiniams, nes jie geidžia berniukų. Tai jau kraštutinis homoseksualizmas. Žudikas vienas tokių.

Kai Levas rodė įtariamiesiems berniuko perpjautu pilvu nuotraukas, visi į nusikaltimą reagavo lygiai taip pat — baisėjosi arba bent apsimetė pašiurpę. Kas galėjo šitaip pasielgti? Tikrai ne vienas jų, tokio jie nepažįsta. Nė vienas jų nejaučiąs potraukio į berniukus. Vieni gynėsi tuo, kad patys turi vaikų, kiti rado kitokių argumentų. Visi kalbėjo ryžtingai: tikrai žinantys, kad tarp jų žudiko nėra, o jei atsirastų, jie jo negintų. Nesterovas tikėjosi prigriebti pagrindinį įtariamąjį per savaitę. Bet po savaitės jo vyrai nieko neturėjo, tik dar ilgesnį sąrašą. Jame buvo prirašyta naujų vardų, kai kurie — iš piktumo. Tas sąrašas virto šlykščiai veiksmingu ginklu. Milicininkai patys įrašinėjo į jį savo priešus, atseit tą vardą paminėjęs kažkuris suimtųjų. O jeigu tavo vardas įtrauktas į sąrašą, neišsiteisinsi. Taip suimtųjų skaičius padidėjo nuo šimto iki beveik pusantro šimto. Dar savaitė — ir jis tikriausiai pasieks du šimtus.

Nusivylę, kad tyrimas nejuda, perimti kvotą pasisiūlė vietiniai MGB veikėjai: milicijos rankos trumpos, o jie kankinimais išgausią tiesą. Levo nusivylimui, Nesterovas sutiko. Nors grindys buvo aptaškytos krauju, tiesa neišaiškėjo. Kas beliko Nesterovui? Nebent pateikti kaltinimą visiems šimtui penkiasdešimčiai vyrų tikintis, kad kuris prabils. Ir neužtektų juos pažeminti, suteršti jų vardą ar kankinti: jie turėtų suprasti, kad gali ir galvą padėti. Jei tik teisėjas gautų tokį nurodymą, jie visus dvidešimt penkerius metus kalėtų už politinę ardomąją veiklą (jų seksualumas vertinamas kaip pasikėsinimas į liaudies gyvenimo pamatus), o ne kokius penkerius metelius už sodomiją. Išvydę prieš akis tokią grėsmę, trys vyrai palūžo ir ėmė baksnoti sąrašą. Tačiau kiekvienas — vis kitą pavardę. Nenorėdamas pripažinti, kad ir ši kampanija žlugo, Nesterovas nusitaikė į iškreiptą nusikaltėlių solidarumą — iškrypėlių garbės jausmą.

Neapsikentęs Levas pareiškė viršininkui:

— Tie vyrai nekalti.

Nesterovas dėbtelėjo į jį nuoširdžiai suglumęs.

— Visi tie vyrai kalti. Klausimas tik tas, kuris jų dar ir žudikas.

*

Raisa žiūrėjo, kaip Levas sudaužia batų kulnais. Ant grindų nukrito po siaurą juostelę sniego. Levas spoksojo į jas kaip užhipnotizuotas, lyg netikėtų atsidūręs kambaryje. Raisa matė, koks nepakeliamas jo nusivylimas. Juk nuoširdžiai tikėjosi, kad tas tyrimas duos vaisių. Jo širdį buvo užvaldžiusi mintis apie išpirkimą — baigiamąjį teisingumo aktą, kol paties dar nesuėmė. Aną vakarą miške Raisa pasišaipė iš jo vilčių. Bet kur kas žiauriau iš jų pasišaipė įvykių eiga. Siekdamas teisingumo, jis atrišo rankas terorui. Ieškant žudiko šimtas penkiasdešimt vyrų praras jei ne gyvybę, tai normalų gyvenimą — šeimas, namus. Žiūrėdama į nusvirusius vyro pečius ir sukritusį veidą, Raisa suprato, kad jis visada darė tai, kuo tikėjo. Nesivadovavo politika ir nesielgė ciniškai. O jeigu taip, vadinasi, turėjo tikėti ir jųdviejų santuoka: turėjo tikėti, kad ji pagrįsta meile. Kaskart sudūžta jo svajonės — apie valstybę, apie jųdviejų santykius. Ir vis dėlto Raisa jam pavydėjo, kad ir sielvarto graužiamam. Net ir dabar, net po viso to, kas įvyko, jis vis dar įstengė svajoti, viltis. Jis vis dar norėjo tikėti. Ji priėjo ir atsisėdo šalia ant lovos. Nedrąsiai paėmė jam už rankos. Levas nustebęs pažvelgė jai į akis, bet nieko nepasakė, tik spustelėjo jai ranką. Taip abu ir žiūrėjo, kaip tirpsta sniegas, nukritęs nuo batų. Kovo 30-oji

Našlaičių prieglauda, oficialiai — 80-ieji vaikų namai, buvo įsikūrę plytiniame penkiaaukštyje. Išblukęs baltų raidžių užrašas ant namo šono skelbė: SUNKIAI DIRBSI — ILGAI GYVENSI. Stogą puošė ilga eilė kaminų. Kitados čia, matyt, būta kažkokio fabrikėlio. Dabar kaminai nebedūmijo, ir tai buvo bene vienintelis ženklas, kad fabriko čia jau nėra. Grotuotus langus dengė purvini skudurai; per juos nematei, kas viduje.

Levas pabeldė į duris. Tyla. Paklebeno rankeną. Užrakinta. Pasilenkė prie lango, įkišo ranką pro grotas ir pabarbeno į stiklą. Kažkieno ranka praskleidė skarmalus. Akimirką lange sudūlavo mergaitės veidas, tarsi kokia šmėkla, paskui skarmalai vėl susiglaudė. Levas ilgokai laukė ir buvo beketinąs vėl barbenti į langą, bet durys atsidarė. Į abu pareigūnus žvelgė senyvas vyras su didžiuliu ryšuliu žalvarinių raktų. Vos išvydus uniformas, irzlus jo veidas pagarbiai nušvito. Vyras linktelėjo.

— Kuo galėčiau būti naudingas?

— Atėjom dėl nužudyto berniuko.

Žmogus pasitraukė ir įleido Levą su jo kolega leitenantu Moisejevu.

Vestibiulyje kadaise būta cecho. Stakles išpardavus, cechas paverstas valgykla; tiesa, čia neatsirado stalų ir kėdžių. Vaikai buvo aptūpę grindis; visi sėdėjo sukryžiavę kojas, susispaudę ir šiaip ne taip valgė. Kiekvienas laikė po medinį dubenėlį vandeningos kopūstienės. Bet šaukštus, regis, turėjo tik vyriausieji. Kiti sėdėjo ir laukė laisvo šaukšto arba srėbė tiesiai iš dubenėlio. Baigęs valgyti, vaikas nulaižo šaukštą iki pat koto galiuko ir atiduoda jį laukiančiam draugui.

Štai ką pirmiausia Levas pamatė prieglaudoje. Jis žengė arčiau ir apsidairė. Vaikų amžius — nuo ketverių ligi keturiolikos metų. Kažin kiek čia jų — du šimtai, trys šimtai? Niekas nekreipė į Levą nė mažiausio dėmesio: vieni skubėjo valgyti, kiti nekantriai laukė kaimyno šaukšto. Ir jokių šnekų. Vieninteliai garsai — dubenėlio grandymas ir šlerpimas. Levas kreipėsi į pusamžį vyriškį: