Том Смит - Vaikas 44

— Ar jūs šios įstaigos direktorius?

Direktoriaus kabinetas buvo antrame aukšte; iš jo matei buvusį cechą, pilnutėlį vaikų, tarsi masiškai čia gaminamų. Kabinete sėdėjo keletas paauglių, vyresnių už tuos, kurie apačioj. Jie lošė kortomis ant direktoriaus rašomojo stalo. Direktorius suplojo rankomis.

— Malonėkit persikelti į savo kambarį.

Paaugliai spoksojo į Levą ir Moisejevą. Jie atrodė sutrikę, Levo manymu, dėl to, kad jiems nurodyta, ką daryti. Žvelgia protingomis akimis; atrodo ne pagal metus prityrę. Netarę nė žodelio, visi kartu pakilo tarsi vilkų ruja, susirinko kortas, degtukus (mat lošė iš degtukų) ir išbidzeno vorele.

Vaikėzams išsikrausčius, direktorius pasiūlė Levui su Moisejevu sėstis ir įsipylė išgerti. Moisejevas atsisėdo, o Levas liko stovėti ir apžvelgė patalpą. Jo dėmesį atkreipė metalinė kartotekos spintelė. Apatinis jos stalčius įlenktas, lyg nuo smūgio. Viršutinis stalčius praviras, iš jo kyšojo suglamžyti dokumentai.

— Miške buvo nužudytas berniukas. Ar girdėjot apie tai?

— Čia jau lankėsi keli pareigūnai, rodė man to vaiko nuotraukas ir klausė, kas jis toks. Deja, nežinau.

— Bet ar galit užtikrinti, kad nepasigedot nė vieno?

Direktorius pasikrapštė ausį.

— Mes keturiese prižiūrim tris šimtus vaikų. Vieni ateina, kiti išeina. Nuolat atvyksta naujų. Nespėjam net dokumentų tvarkyti.

— Ar tarp jūsų globotinių nėra tokių, kurie užsiimtų prostitucija?

— Vyresnieji daro ką panorėję. Juk neprikabinsi kiekvienam etiketės. Ar jie ir geria? Taip. Ar parsidavinėja? Visai galimas daiktas, nors draudžiu, nesiveliu į tuos reikalus ir tikrai iš to nesipelnau. Mano pareiga — pasirūpinti, kad jie gautų pavalgyti ir turėtų kur miegoti. Ir, turint omeny išteklius, atlieku tai, nesigiriu, labai gerai.

— Norėčiau pasišnekėti su vyresniais vaikinais.

Direktorius palydėjo juos į viršų, kur buvo vaikų miegamieji. Jiems einant pro dušus dėstė:

— Gal manot, kad man nerūpi vaikų gerovė? Rūpi, ir darau visa, ką galiu. Žiūriu, kad kas savaitė išsimaudytų. Kad kartą per mėnesį nusiskustų galvą ir išnaikintų utėles. Virinu jų drabužius. Nenoriu, kad mano vaikų namuose būtų utėlių. Nueikit į bet kurią kitą prieglaudą ir pamatysit, kad vaikų galvose jų knibždėte knibžda, ir antakiuose pilna. Net šlykštu. O čia jų nėra. Ir manot, kad jie už tai dėkingi? Kad kas nors tai įvertina?

— Ar galėtume pasikalbėti su vaikais patys vieni? Gal jie jūsų varžosi.

Direktorius šyptelėjo.

— Jie manęs tikrai nesivaržo. Bet jeigu taip norit...

Ir mostelėjo į laiptus.

— Vyresnieji gyvena viršutiniam aukšte. Ten jau jų karalystė.

Viršutiniuose miegamuosiuose, pakištuose po stogu, lovų nebuvo, tik ploni palaikiai čiužiniai ant grindų. Vyresnieji vaikai, žinoma, pietavo kada tinkami; dabar jie, be abejo, jau pavalgę ir, žinoma, išsirinkę geriausius kąsnelius.

Levas įžengė į pirmą kambarį nuo laiptų aikštelės. Jame išvydo mergaitę slepiantis už durų; jos rankoje blykstelėjo peilis. Pamačiusi uniformą, ji paleido peilį ir šis dingo sijono klostėse.

— Mes manėm, kad ateina bernai. Jiems čia negalima.

Gal dvi dešimtys mergaičių akmeniniais veidais, maždaug penkiolikos šešiolikos metų, mačiusios ir šalto, ir karšto, sužiuro į Levą. Levas prisiminė, ką buvo žadėjęs Anatolijui Brodskiui: jo draugo dukrelėms būsią saugu Maskvos prieglaudoje. Dabar jis suprato, kad Brodskis buvo teisus. Tos sesutės jau geriau būtų likusios beglobės: jos jau būtų sugebėjusios pasirūpinti viena kita.

— O kur miega vaikinai?

Vyresnieji berniukai, tarp jų ir matytieji direktoriaus kabinete, spietėsi savo kambario gilumoj — laukė milicininkų. Levas įėjo ir priklaupė pasišnekėti. Pirmiausia padėjo jiems prieš akis ant grindų nuotraukų albumą.

— Peržiūrėkit šias nuotraukas ir pasakykit, ar kuris tų vyriškių bandė jus kada kabinti, ar siūlė pinigų už seksualines paslaugas.

Nė vienas nepriėjo ir niekuo neparodė, kad Levo įtarimas taiklus.

— Jūs nieko blogo nepadarėt. Mums tereikia jūsų pagalbos.

Levas atskleidė albumą ir lėtai vertė lapą po lapo iki pat galo. Paaugliai žiūrėjo į nuotraukas, bet niekaip nereagavo.

Levas dar sykį pervertė beveik dviejų šimtų vyrų nuotraukas, šįsyk nuo galo iki pradžios. Ir vėl jokios reakcijos. Jau buvo beužverčiąs albumą, bet vaikinukas iš būrelio gilumos žengtelėjo priekin ir bakstelėjo į vieną nuotraukų.

— Tas vyriškis siūlė tau?

— Sumokėk man.

— Jis tau sumokėjo?

— Ne, tu man sumokėk, tada pasakysiu.

Levas ir Moisejevas susimetė ir davė vaikinui tris rublius. Vaikinas pasklaidė albumą ir atvertęs reikiamą lapą bakstelėjo į nuotrauką.

— Tas vyras atrodė kaip šitas.

— Bet tai ne tas vyras?

— Ne, tik panašus.

— Ar žinai jo vardą?

— Nežinau.

— Ar gali ką apie jį pasakyti?

— Sumokėk.

Moisejevas papurtė galvą: daugiau nemokėsiąs. Turbūt manė, kad jį mulkina. Levas išsitraukė paskutinius pinigus ir padavė vaikinui.

— Daugiau neturiu.

— Jis dirba ligoninėj. Tą pačią dieną

Levas išsitraukė pistoletą. Jie buvo 7 daugiabučio namo viršutiniame aukšte. Keturioliktas butas — koridoriaus gale. Adresą jie gavo iš ligoninės personalo. Įtariamasis nedirbo dėl ligos. Jis sirgo jau savaitę, ir jei tuo metu visi MGB agentai nebūtų užsiėmę tardymu, jis veikiausiai būtų buvęs kvočiamas. Jam tiesiog pasisekė, kad jo ligos pradžia sutapo su pirmąja areštų banga, užgriuvusia miesto homoseksualus.

Levas pabeldė į duris. Nė garso. Jis sušuko:

— Čia leitenantas Moisejevas ir milicininkas Demidovas. Niekas neatsiliepė. Moisejevas užsimojo — spirs į spyną.

Netikėtai durys atsidarė.

Matydamas į save nukreiptus ginklus, daktaras Tiapkinas pakėlė rankas ir žengtelėjo atatupstas. Levas jį vos bepažino. Juk tai tas pats gydytojas, kuris padėjo jam apžiūrėti mergaitės lavonėlį, įžymusis daktaras, atsiųstas iš Maskvos. Plaukai susitaršę, žvilgsnis paklaikęs. Sulysęs, drabužiai suglamžyti. Levui buvo tekę matyti nerimo palaužtų žmonių — subliūškę ir praradę jėgą raumenys, patys sugniužę iš baimės.

Levas koja plačiai pravėrė duris ir apžvelgė butą.

— Ar vienas namie?

— Yra dar jaunesnysis sūnus. Bet jis miega.

— Kiek jam metų?

— Keturi mėnesiai.

Moisejevas įžengė ir vožė metaline ginklo rankena Tiapkinui į nosį. Tiapkino keliai sulinko, į rieškučias paplūdo kraujas. Moisejevas, kaip vyresnio laipsnio pareigūnas, įsakė Levui:

— Apieškokit jį, o aš apžiūrėsiu butą.

Levas pritūpė ir padėjo Tiapkinui atsikelti, nuvedė į virtuvę ir pasodino ant kėdės.

— Kur jūsų žmona?

— Išėjo apsipirkti... greitai grįš.

— Ligoninėj sakė, kad jūs sergat.

— Galima ir taip sakyti. Girdėjau apie suėmimus. Žinojau, kad tik laiko klausimas, kada ateisit.

— Papasakokit, kas atsitiko.

— Aš buvau išprotėjęs, kitaip nepasakysi. Nežinojau, kiek jam metų. Jaunas toks. Gal penkiolikos ar šešiolikos. Nenorėjau, kad kas nors kalbintų mane arba ką nors pasakytų apie mane. Nebenorėjau su juo susitikti. Nė jo matyti. Nė užkalbinti. Norėjau anonimiškumo. Maniau, našlaičio niekas neklausys. Kad jo žodžiai nieko nereikš. Būčiau davęs jam šiek tiek pinigų, ir viskas. Norėjau nematomo partnerio, suprantat?

Moisejevas grįžo į kambarį ir įsikišo pistoletą į dėklą. Griebė Tiapkinui už sulaužytos nosies, palankstė ją dešinėn kairėn — daktaras suriko iš skausmo. Gretimam kambary pabudo ir pravirko kūdikis.