Том Смит - Vaikas 44

Pergalės parke stovėjo paminklas: trys bronziniai kariai, persimetę šautuvus per petį, keliantys į dangų kumščius. Oficialiai parkas nakčiai uždaromas. Bet tvoros nėra ir niekas nežiūri, ar tos tvarkos laikomasi. Aleksandras žino kelią: paeini takeliu nuo gatvės ir ilgokai žingsniuoji nematomas, pasislėpęs už medžių ir krūmų. Girdėjo greičiau plakant širdį, lyg ką nujaustų: taip esti visada, kai pamažu suka ratą aplink parką. Šį vakarą, ko gero, čia vienas, taigi dar ratas — ir namo.

Vis dėlto priekyje pamatė siluetą. Aleksandras sustojo. Vyras atsigręžė. Nervinga pauzė išdavė, kad abu atėję čionai dėl to paties. Aleksandras nesustojo, o vyras laukė, kol jis prisiartins. Susigretinę juodu pirmiausia apsidairė, ar tikrai nėra pašalinių, ir tik tada sužiuro vienas į kitą. Vyras buvo jaunesnis už Aleksandrą, gal vos dvidešimties ar net devyniolikos. Iš neryžtingų judesių Aleksandras spėjo, kad jam tai pirmas kartas. Aleksandras pertraukė tylą:

— Žinau vietą, kur galėtume nueiti.

Jaunikaitis darsyk apsidairė ir tik tada linktelėjo, bet neištarė nė žodžio. Aleksandras paliepė:

— Sek paskui, tik atsilikęs saugiai.

Taip ir ėjo. Aleksandras pirmas. Už poros šimtų žingsnių atsigręžė ir įsitikino, kad antrasis seka įkandin.

Pasukęs už stoties pastato patikrino, ar tėvai nežiūri pro buto langą. Ne, niekas nemato. Įėjo į stoties rūmus, tartum jau lauktų traukinio. Nedegdamas šviesos atsirakino bilietų kasą ir žengė vidun, bet duris paliko nerakintas. Pastūmė kėdę į šalį. Vietos ne per daugiausia, bet pakaks. Ėmė laukti, pažiūrėjo į laikrodį ir nusistebėjo, kodėl jaunikaitis vis dar nesirodo, bet prisiminė, kaip lėtai jis pėdino. Pagaliau išgirdo žingsnius: kažkas įėjo į stotį. Paskui prasivėrė kasininko būdelės durys. Jaunuolis įžengė. Tik dabar abu dorai pamatė vienas kitą. Aleksandras uždarė duris. Užrakto spragtelėjimas jį sujaudino: pagaliau juodu saugūs. Jie kone lietė vienas kitą... beveik: nė vienas nesiryžo žengti pirmo žingsnio. Aleksandrui patiko ta valandžiukė, jis sąmoningai tempė kuo ilgiau, kol galiausiai pasilenkė svečio pabučiuoti.

Kažkas pabeldė į duris. Aleksandras pamanė, kad tėvas — jis tikriausiai matė, žinojo viską nuo pat pradžių. Bet tuoj pat suprato, kad beldžia ne iš lauko. Jaunikaitis daužo duris, tarsi veržtųsi laukan. Negi būtų apsigalvojęs? Aleksandras sutriko. Anapus kasos durų suskambo balsai. Jaunuolis sakytum persikūnijo. Kur dingo jo drovumas ir nerimas? Dabar jis piktas ir įsiutęs. Spjovė Aleksandrui į veidą, visas žandas apteko skrepliais. Aleksandras nusišluostė juos ir negalvodamas, nesuvokdamas, kas čia darosi, stipriai pastūmė vyruką. Šis susvyravo ir paslikas nuvirto ant grindų.

Subraškėjo durų rankena. Balsas iš lauko šūktelėjo:

— Kravčenka, esu majoras Nesterovas. Įsakau atrakinti duris. Arba paklūsti, arba kviečiu tėvus nulipti žemyn ir stebėti, kaip tave suimu. Tavo tėvas, girdėjau, serga? Žinia apie tavo nusikaltimą jį nuvarys į kapus.

Majoras teisus — ta žinia tėvą pribaigtų. Aleksandras atrakins duris, bet patalpa buvo tokia ankšta, kad vyrukas, tysantis ant grindų, užtvėrė kelią. Teko jį nuvilkti į šoną, tik tada Aleksandras įstengė atrakinti ir atidaryti duris. Vos joms atsivėrus kažkieno rankos jį sugriebė ir ištempė iš kasos į stoties salę.

Levas žvelgė į jauną vyrą — pirmą žmogų, kurį sutiko išlipęs iš Maskvos traukinio, žmogų, kuris atnešė jam cigaretę ir padėjo apieškoti mišką. Jo padėtis beviltiška. Ir Levas niekuo negali jam padėti.

Nesterovas įdėmiai apžiūrėjo kasą ir įbedė žvilgsnį į pavaldinį, kuris vis dar tysojo ant grindų negalėdamas patikėti, kad buvo paguldytas ant menčių.

— Ištraukit jį.

Du milicininkai žengė vidun ir padėjo sužeistam kolegai nusigauti į mašiną. Sitkinas, pamatęs, kaip Aleksandras sudirbo vieną jo vyrų, vožė kasininkui į veidą. Užsimojo trenkti dar sykį, bet Nesterovas jį sustabdė:

— Užteks. — Apėjo suimtąjį ir tarė apgalvodamas kiekvieną žodį: — Nusivyliau, kad taip elgiesi ir įkliuvai. Niekad nebūčiau pamanęs.

Aleksandras nusispjovė krauju ant grindų, bet neatsakė. Nesterovas kalbėjo:

— Pasakyk kodėl?

— Ir pats nežinau.

— Tai labai sunkus nusikaltimas. Teisėjas duos mažiausiai penkerius metus, kad ir kaip gailėtumeis. Kas bus, jei visi apie tai sužinos? Būsi pažemintas, žmonės badys tave pirštais. Net atsėdėjęs penkerius metus kalėjime negalėsi čia nei gyventi, nei dirbti.

Įsikišo Levas:

— Paklauskit jį.

— Turi tik vieną išeitį išvengti negarbės. Mums reikia žinoti, kurie šio miesto vyrai lytiškai santykiauja su kitais vyrais, su jaunesniais, su berniukais. Privalai padėti mums sudaryti jų visų sąrašą.

— Nepažįstu nė vieno. Aš pirmą sykį...

— Jei mums nepadėsi, tave areštuosim, perduosim teismui ir pakviesim tavo tėvus į teismo salę. Dabar tikriausiai rengiasi gulti? Galiu pasiųsti kurį savo vyrų jų atvesdinti...

— Ne!

— Dirbk mums, tada gal ir nereikės nieko pranešti tėvams. Dirbk mums, tada galbūt apsieisim ir be teismo. Gal tavo negarbė taip ir liks paslaptis.

— O kas atsitiko?

— Nužudytas vaikas, berniukas. Privalai pasitarnauti visuomenei ir taip atsilyginti už savo nusikaltimą. Tai kaip, ar padėsi sudaryti sąrašą?

Aleksandras palietė kraujo srovelę, tekančią iš burnos.

— O kas bus vyrams, kurie pateks į sąrašą? Kovo 29-oji

Levas sėdėjo ant lovos krašto ir svarstė, kaip čia atsitiko, kad jo mėginimas atnaujinti bylos tyrimą paskatino pogromą visame mieste. Per savaitę milicija susėmė šimtą penkiasdešimt homoseksualų. Vien šiandien Levas suėmė šešis, o iš viso — jau trisdešimt. Kai kurie buvo paimti tiesiai iš darbo, bendradarbių akivaizdoje surakinti antrankiais, gausios palydos nuvesti iki mašinos ir į ją įgrūsti. Kiti suimti namie, matant šeimai — jų žmonos maldavo, tikino, kad bus įvykusi klaida, nesuprasdamos, kuo kaltinami jų vyrai. Išgirdusios, kad jie įtariami miegoję su kitais vyrais, sutrikusios puldavo į ašaras.

Nesterovui buvo dėl ko džiaugtis. Gan atsitiktinai jis rado progą nusičiupti dar vieną požymį, būdingą įtariamajam, žmogui, kurį galima pavadinti žudiku neprieštaraujant socialinei teorijai. Žmogžudys — iškrypėlis. Šie vyrai — irgi iškrypėliai. Viskas gražiausiai atitinka. Dabar gali pranešti, kad jie pradėjo didžiausią žmogžudžio medžioklę per visą Priuralsko milicijos gyvavimo laiką; tas pareiškimas būtų galėjęs sužlugdyti jam karjerą, jei nebūtų nukreiptas prieš tokias šlykščias visuomenės padugnes. Dėl vietos stokos kabinetai buvo verčiami laikinomis kameromis ir tardymo patalpomis. Net ir šios priemonės nepadėjo — teko susodinti vyrus po kelis į vieną kamerą, o sargybinius prigrasinti, kad nė minutės neišleistų jų iš akių. Reikėjo sekti, ar tie iškrypėliai neužsimanys santykiauti. Ką gali žinoti, kaip jie pratę elgtis! Aišku, tokie lytiniai santykiai milicijos būstinėje pakenktų jos prestižui. Tai būtų akibrokštas teisingumo principams. Sustiprintas budrumas — dar ne viskas: kiekvienas pareigūnas privalėjo atidirbti dvylikos valandų pamainą, kad įtartiniausi sulaikytieji (tarkim, karo veteranai buvo laikomi ne tokiais įtartinais) būtų kvočiami be pertraukos, dvidešimt keturias valandas per parą. Levas buvo įpareigotas vis klausinėti to paties ir registruoti net menkiausius neatitikimus. Vykdė jis tą nuobodžią pareigą kaip automatas, nes dar prieš suimant pirmąjį vyriškį buvo įsitikinęs, kad nė vienas jų nekaltas. Tik kas iš to jo įsitikinimo.