Том Смит - Vaikas 44

— O ką man daryti?

— Prieš pat mane suimdami jie sustiprins sekimą. O iki tol turėtum eiti pas juos, pripasakoti ko nors apie mane, suvaidinti, kad esi man neištikima.

— Ir gultis į to vyro lovą?

— Nežinau. Ar tai viena susitarimo sąlygų?

— Tai visada susitarimo sąlyga.

— Man labai gaila, iš tiesų.

Po ilgos tylos Raisa pasuko atgal į stotį. Ir kurgi jai dar eiti? Grįžti į dvokiantį triukšmingą kambarį su suplyšusiu čiužiniu ir užkaltu langu? Ką jai dabar daryti? Sėdėti ir skaičiuoti, kada baigsis tie du mėnesiai? Gyventi kaip ant adatų laukiant, kada ateis išsivesti Levo? Ji stabtelėjo ir atsigręžė. Levas tebestovėjo ten pat.

— Levai?

— Aha.

— Aš noriu padėti.

— Ką?

— Noriu pagelbėti.

— Kodėl?

— O ką daugiau man daryti?

— Verčiau nesikišk. Tau bus sunkiau įskųsti mane, jeigu įkliūsi man padėdama.

— Nebus. Pasakysiu, kad rinkau įkalčius prieš tave. Sakysiu, kad tave šnipinėjau.

— Kažin ar tai geras sumanymas.

— Tada bėgam kartu į Vakarus. Bet tu nenori, o per tą tyrimą mes įklimpsim. Levai, šitaip mudu abu pražūsim. Užtat tu ir nenusprendi, veltis man į tą reikalą ar nesivelti. Mano gyvybė jau ir taip kabo ant plauko.

Levas svarstė. Taip, ji teisi. Raisa susikišo rankas į striukės kišenes.

— Nagi, ko mes ieškom?

Kažin ar Raisa tamsoje matė, kad Levas šypsosi. Jis neturi kitos išeities. O ji jau apsisprendusi. Tiesą sakant, jos pagalba jį nudžiugino.

— Ta mergaitė jau ne pirmoji auka.

— Iš kur žinai?

— Mergaitės skrandis išpjautas. O burna prikimšta žemių. Žudikas atsinešė, ko jam reikia, ir pasiėmė, ko norėjo. Jis turėjo turėti kokią dėžę ar maišą. Žinojo, ką darys.

— Tai ieškom dar vieno lavono?

— Jei rasim kitą auką, byla bus atnaujinta. Įkalčiai prieš Varlamą Babičių susiję tik su šia mergaite. Radus kitą žudiką kaltinimai Varlamui subliūkštų.

— Tu sakei, kad tam vaikinui, Varlamui, sunkiai sekėsi mokslai. Tokį žmogų galima apkaltinti kuo tik nori. Jiems nieko nereikš apkaltinti jį ir abiem žmogžudystėmis.

— Tai tiesa, bet antrasis lavonas būtų vienintelė galimybė atnaujinti bylą.

— Gerai. Rodyk kelią.

Ir juodu kartu nuklampojo gilyn į mišką.

Bemaž po pusvalandžio Raisa parodė: jos kelią kirto dvi lygiagrečios virtinės pėdsakų, suaugusiojo ir vaiko. Nueita į rytus. Jokių neįprastų ženklų, nieko įtartino. Vaikas nebuvo tempte tempiamas. Abiejų žingsniuota sutartinai, tarsi tėvas su dukrele išėjo pasivaikščioti. Suaugusiojo batų pėdsakai labai dideli ir gilūs, o vaiko — vos įžiūrimi. Levas ir Raisa irgi pasuko į rytus. Žingsniavo tylomis, tik sniegas girgždėjo po kojomis, kai jie vinguriavo tarp medžių stengdamiesi neužminti nė vienos pėdos.

Po kokių dvidešimties minučių Raisa stabtelėjo. Pėdsakai vedė kaip vedę nosies tiesumu.

— Jie gali taip tęstis daugybę kilometrų iki kokio nors kaimelio.

— Gali.

Raisa suprato: Levas pasiryžęs sekti jais ligi galo.

Nebetoli prireikė eiti. Priekyje jie pamatė suplūkto sniego plotelį, lyg kieno nugulėtą. Pėdsakai susipynę. Čia būta grumtynių. Atrodo, vyras pasuko šalin nuo kivirčo vietos, o mažosios pėdos veda priešinga linkme, be to, įspaudai nelygūs, padriki, lyg mergaitė būtų bėgusi. Akivaizdu, vienoj vietoj buvo parpuolusi — sniege liko rankos įspaudas. Bet ji pakilo ir bėgo toliau. Ir vėl parkrito. Tarsi grūmėsi ant žemės, tik neaišku su kuo: jokių kitų pėdsakų šalia nematyti. Lyg kažkas užvirto ant jos ir ji bandė tą naštą nusimesti. Kad ir kaip ten buvo, mergaitė įstengė vėl atsikelti. Ir vėl bėgo. Iš pėdsakų sniege aiškiai matei, kokios žūtbūtinės buvo jos pastangos. O vyriškų pėdsakų vis nėra. Ir štai keliais metrais toliau jie vėl atsiranda. Gilūs batų įspaudai išlenda iš už medžių ir artėja prie vaiko. Jis bėgo — tarpai tarp jo pėdų dideli. Vyro būta aukšto. Matyt, pradžioje jis traukėsi nuo vaiko, o paskui apsigalvojo ir tekinas grįžo. Iš pėdsakų krypties sprendžiant, jis sučiupo mergaitę anapus medžio.

Raisa sustojo ir įbedė žvilgsnį ten, kur, jos nuomone, turėjo susieiti anųdviejų pėdsakai. Levas palietė jai petį.

— Stovėk čia.

O pats nužingsniavo, apėjo aplink medį. Pirmiausia pamatė kruviną sniegą. Paskui — basas kojas, sudarkytą liemenį. Tai ne mergaitė, o berniukas, kokių trylikos keturiolikos metų. Mažas, gležnas. Jis, kaip ir ana mergaitė, gulėjo ant nugaros ir žvelgė į dangų. O kas jo burnoj? Akies krašteliu Levas suvokė kažką judant. Atsigręžęs pamatė Raisą, palei medį žiūrinčią į berniuką.

— Kaip jautiesi?

Ar ji ištvers? Raisa linktelėjo. Jos mintys buvo kuo aiškiausios, lyg jie būtų begrįžtantys į savo skurdų būstą pasivaikščioję. Ji suprato (numanė, kad ir Levas suprato, jeigu matė ligoninėje mergaitės lavoną) — tą žudiką būtina sustabdyti. Jiems nekilo jokios minties, kad rizikuoja, nesiekė ko ir nubausti, pasididžiuoti ar ką nors pataisyti. Apskritai nekilo jokio klausimo. Tas nusikaltimas buvo akibrokštas, kiekvienas, pamatęs tą vaizdą, negalėtų nepriimti iššūkio.

Levas priklaupė šalia berniuko. Jam ant kulkšnies buvo užrišta virvelė. Ji nupjauta, sniege gulėjo tik trumpas galiukas. Ten, kur oda virvelės nutrinta ir nuplėšta, kulkšnis buvo paraudusi. Levas prisivertė pažiūrėti ir į berniuko veidą. Burna prikimšta purvo. Atrodo, jis šaukė iš skausmo ir tuo pat metu vėmė. Bet jo kūnas, ne taip kaip Larisos, neapsnigtas. Aišku, jis nužudytas vėliau, gal prieš porą savaičių. Levas palinko prie berniuko burnos, ištraukė iš jos žiupsnį tamsaus purvo ir patrynė tarp smiliaus ir nykščio. Šiurkštus ir sausas, pačiupinėti nepanašus į žemes. Gabaliukai stambūs ir nelygūs. Suspausti jie lūžinėjo. Ne, tai ne žemės. Tai medžio žievė. Kovo 22-oji

Praėjo jau pusantros paros nuo to laiko, kai juodu rado berniuko lavoną, o Levas vis dar nebuvo įteikęs apie jį raporto. Raisa teisi: ir antroji žmogžudystė, užuot paskatinusi atnaujinti bylą, galėjo būti priskirta Varlamui Babičiui. Vaikinas nemokėjo gintis, jam galėjai įteigti ką tinkamas — pašnibždėjai į ausį, ir jis jau tiki. Argi nepatogu ant jo suversti kaltę dėl dviejų šiurpių nusikaltimų! Kam ieškoti kito įtariamojo, kai vienas jau sėdi už grotų? Jei Babičius neturės alibi (o kur jis turės, juk žinoma, kokie žmonės dirba internate: nei jį prisimins, nei norės už jį laiduoti), kaltinimai garantuotai jam bus pareikšti ne dėl vienos, o dėl dviejų žmogžudysčių.

Dėl to Levas ir negalėjo lyg niekur nieko pranešti radęs berniuko lavoną. Pirmiau reikėjo įrodyti, kad Varlamas Babičius nieko apie jį nežino. Vienintelė galimybė jį išgelbėti — sustabdyti jo, kaip pirmo milicijos rasto įtariamojo, kol kas vienintelio, bylą ir iš naujo imtis tyrimo. Tiesa, kaip tik to nedaryti Nesterovas ir buvo įspėjęs Levą. Didžiausias keblumas buvo, kad Babičius jau spėjo prisipažinti. MGB vietos operatyvininkai, išgirdę, kad milicija suniekino prisipažinimą, tikriausiai imtųsi priemonių. Prisipažinimas — visos teisinės sistemos pamatas, jo šventumą reikia apginti bet kokia kaina. Jei kas sužinos apie netoliese įvykdytą antrąją žmogžudystę, Levui dar nespėjus įrodyti, kad Babičius nieko apie ją nežino, MGB veikiausiai nuspręs, jog kur kas lengviau, paprasčiau ir saugiau visiems, turintiems reikalų su šia byla, tiesiog pataisyti prisipažinimą ir pašnibždėti įtariamajam reikiamas detales (kad prieš kelias savaites miške anapus geležinkelio buvo nudurtas penkiolikametis berniukas). Toks sprendimas būtų puikus, veiksmingas ir nieko nepapiktintų, net ir paties Babičiaus, nes jis greičiausiai nė nesusigaudytų, kas čia vyksta. Vienintelė išeitis garantuoti, kad naujiena apie antrą lavoną nepasklistų: Levui reikia tylėti. Grįžęs į geležinkelio stotį, jis nesukėlė aliarmo ir nesikreipė į viršininkus. Neraportavo apie žmogžudystę ir nelietė nusikaltimo vietos. Išvis nieko nedarė. Raisa nustebo ir sutriko, kai ir jai liepė niekam nieko nesakyti, paaiškino ligi ryto negalėsiantis susitikti su Babičium, vadinasi, lavonas turėsiąs likti miške per naktį. Jam dėl to esą baisiai neramu, bet jei jis nori suteikti Babičiui galimybę išsiteisinti, kitaip pasielgti esą neįmanoma.