Том Смит - Vaikas 44

Baigėsi paskutinė pamoka. Moksleiviai išsivaikščiojo ligi rytojaus. Direktorius Kapleris įėjo į klasę ir paprašė Raisą užeiti į jo kabinetą. Ji susirinko daiktus ir juodu nužingsniavo koridorium maloniai šnekučiuodamiesi. Ar ji buvusi Stalino laidotuvėse? Kokį įspūdį jai padarė? Gaila, kad jam netekę. Vis dėlto, užsidegęs pabrėžė jis, miestas parengė savą minėjimo programą. Raisa tik linkčiojo: matyt, tas žmogus nė nenutuokia, kad Maskvoje buvo mirtinai sutrypta keli šimtai žmonių. Be abejo, tokių naujienų čia niekas neskelbė.

Juodu priėjo direktoriaus kabinetą, šeimininkas atidarė jai duris ir Raisa įžengė, bet Kapleris uždarė duris ir liko už jų. Jis nė neketino su ja kalbėtis. Prie rašomojo stalo tarsi savo kabinete sėdėjo maždaug Levo metų vyriškis, kiek vyresnis nei trisdešimties, Raisai nematytas. Bet ji iš pirmo žvilgsnio suprato — slaptas agentas, ir niekas kitas. Tokio tipo žmones ji permatė kiaurai, žinojo, kad jie atsidavę, ambicingi, pasitikintys savim, nesileidžiantys į diskusijas, fanatiški — patys pavojingiausi. Ji nusišypsojo, lyg įvertintų pokštą, žinodama, kad privalo veikti be galo atsargiai.

— Susipažinkime: aš Piotras Aleksandrovičius Simonovas. Bet norėčiau, kad vadintumėt mane tiesiog Petia.

Ji nesuklydo. Suktas žmogus. Bet ji vadins jį Petia, jeigu jam taip norisi.

— Su manim susisiekė oficialūs asmenys iš Maskvos. Jūsų vyras, galimas daiktas, disidentas. Man liepta jį stebėti. Apie jus nepasakyta nieko. Mums persiųsta jūsų asmens byla švari. Mes pasiryžę jums netrukdyti, net parūpinti geresnį butą, jeigu mums padėsit.

Raisa sėdėjo ant kėdės priešais Simonovą. Jautė nuovargį. Tai dar ne grasinimas, bet ir ne juokinga situacija, blaškymasis nuo vieno įskundimo prie kito. Tie jausmai keistai susipynę: absurdiškas pavojus, mirtinas ir kartu komiškas. Negi šioj plačioj šaly nerastum vietelės, kur nebūtų prilindę vyriausybės padlaižių? Ne pasipiktinimas užliejo Raisą ir net ne adrenalino banga. Tenorėjo padėti galvą ant stalo ir užmigti. Pagaliau įveikdama nuovargį ji atsakė:

— Petia, mano vyras kariavo už šią šalį. Jis buvo apdovanotas ordinu už narsą ir didvyriškumą. Paskui stojo dirbti į MGB ir daug metų jai ištikimai tarnavo. Dabar jis dirba milicijoj. Pasakykit man, kokį nusikaltimą jis padarė? Koks tikslas suimti žmogų, kuris niekuo nenusikalto, tik tarnavo tėvynei, ir nesirengia daryti nieko kito, tik tarnauti tėvynei, jeigu jam bus leista?

— Nepažįstu jūsų vyro. Ir jūsų nepažįstu. Bet žinau, kad jūsų vyras turi įtakingų priešų ir, ko gero, neturi įtakingų draugų. Kol kas man liepta tik akių nuo jo nenuleisti. Vis dėlto supraskit, jeigu aš jį stebėsiu ilgiau kaip šešis mėnesius ir vis dar nieko nebūsiu radęs, tai bus laikoma ne tiek jūsų vyro nekaltumo įrodymu, kiek mano klaida.

Ji puikiausiai suprato. Atvykimas į šį miestą nebuvo antra galimybė. Tai lėta egzekucija, ilgas kankinimas, užmaskuotas pareigų pažeminimu. Niekur juodu nepaspruko. Jų nugaros paženklintos kryžiumi — taip ženklinami pasmerktieji. Jie niekada nebus palikti ramybėj.

Simonovas palinko priekin ir kalbėjo tyliau, lyg su artimu draugu:

— Aš noriu suteikti jums progą išsigelbėti. Galit gerai čia įsitaisyti. Jūs neturit vaikų nuo sutuoktinio. Judviejų, kiek suprantu, niekas iš tiesų nesieja. Jis nesuteiks jums prašmatnaus gyvenimo. Jūs, kaip mokytoja, uždirbat daugiau už jį. Kas jus verčia likti su vyru, kuris nesuteikia jums nieko, išskyrus kančias?

Jeigu ji, kaip sakė stotyje, nemyli Levo, tai ar tie žodžiai nėra teisingi? Ji ištekėjo iš baimės: tai buvo strateginė sąjunga. Dabar jai nebėra pagrindo vyro bijoti, nebeliko ir jų sąjungos pamato. Ar nereikėtų jai pakoreguoti ir savo strategijos — pritaikyti prie aplinkybių? Ji, šiaip ar taip, vienintelė iš šeimos išgyveno, pati išsimokslino, sugebėjo prie nieko neprisirišti, išvengti saitų, kurie iš esmės tik trukdo. Sentimentai, romantika — tie dalykai seniai iš jos atimti, jie išbraukti iš jos gyvenimo tą dieną, kai savo akimis matė, kaip griaunamas jų namas. Kai išgirdo sprogstant pirmuosius sviedinius, buvo miške, ten grybavo, uogavo, ką radusi dėjosi į kišenes. Ji įlipo į artimiausią medį jausdama, kaip virpa jo kamienas, tupėjo kaip paukštelis ant aukštos šakos ir laukė, o jos namai už keleto kilometrų tuo metu virto griuvėsiais, dulkėmis ir dūmais; visas miestelis išlėkė į orą. Horizontą paslėpė nepermatoma migla, tik šįkart pakelta nuo žemės žmonių. Griūtis buvo pernelyg staigi, pernelyg visuotinė, kad paliktų bent kibirkštėlę vilties. Pasibaigus apšaudymui, ji išlipo iš medžio ir patraukė per mišką tenai, kur būta jos namų, akis jai graužė ne ašaros, o dulkės. Kosėdama šalia savo namo griuvėsių ir to, kas liko iš šeimos, ji nustatė (nes mąstė visai blaiviai), kad artilerijos sviediniai lėkė ne iš vokiečių pusės — jie švilpė virš galvos iš rusų pozicijų. Paskui, jau pabėgėlė, ji girdėjo tvirtinant, kad Raudonajai armijai buvo įsakyta griauti miestus ir kaimus, galinčius patekti į rankas vokiečiams. Naikinimo akcija, kuri pavertė ją našlaite ir nušlavė nuo žemės paviršiaus gimtuosius namus, pasirodo, buvo prevencijos priemonė.

Tais žodžiais buvo galima pateisinti tūkstančius mirčių, kalnus griuvėsių. Buvo užginta abejoti, aiškintis ir klausinėti. Kas smerkė tas žudynes, buvo laikomas išdaviku. Meilė ir švelnumas, kuriuos Raisai skiepijo tėvai (tokias pamokas vaikas gauna gyvendamas šalia dviejų žmonių, kurie myli vienas kitą, juos stebėdamas ir jų klausydamas), — visa tai buvo išstumta iš jos sąmonės. Tai liko kitame laike, kitame pasaulyje.

Vyriškį, sėdintį priešais ją, daugeliu atžvilgių galėtum laikyti jos veidrodiniu atvaizdu. Tikrų tikriausias našlaitis. Jis, be abejonės, netikėjo niekuo, išskyrus savo darbą. Nejausdamas nei kaltės, nei sąžinės priekaištų, jis galėjo prisitaikyti lengviau už kitus, nes neturėjo ko prarasti, jo nevaržė jokie įsitikinimai ar moralės nuostatos. Jis sakydavo viską, ką reikėjo sakyti, darė viską, ką reikėjo daryti, net jeigu tai prieštaravo tam, ką jis kalbėjo išvakarėse. Jei reikia išduoti ką nors, ką vakar mylėjai, vadinasi, taip reikia, rytoj rasi kitą meilės objektą. Kitados ji manė, kad toks yra ir Levas. Bet jis buvo kitoks. Levas tikėjo, kad jo darbo reikia konkrečiam tikslui. Liovęsis tuo tikėti, liovėsi ir paklusti. O šis žmogus netikėjo niekuo, išskyrus savo paties sėkmę. Kovodamas dėl išlikimo, jis pasirinko prityrusį sąjungininką.

Agentas Simonovas vėl palinko.

— Jūs galėsit susirasti kitą vyrą. Su kitu sutuoktiniu jums tikriausiai būtų geriau.

Jis išsitraukė aplanką ir padavė. Raisa atskleidė. Nespalvotos Levo nuotraukos. Visos padarytos ką tik, jau šiame mieste. Štai Levas kalbasi su jauna moterim, apsimuturiavusia skara kaip kokia senutė. Juodu žengia į daugiabutį namą.

— Tai prostitutė, vardu Irina Morozovą. Vakar vakare Levas lankėsi pas ją ir praleido su ja beveik dvi valandas. Jis jums neištikimas. Gal dabar bus lengviau apsispręsti?

Raisa kartais svarstydavo, ar tik Levas nesilanko pas prostitutes. Juodu mylėjosi retai, o kai mylėdavosi, ji būdavo pasyvi ir abejinga. Bet jis niekuomet nesiskundė. Iki pokalbio traukiny jis niekada apie tai nešnekėjo. Tuo atžvilgiu elgėsi taktiškai. Todėl ir spėjo, kad jis pasitenkina kitur.

Simonovas laukė Raisos atsakymo laižydamas sukepusias lūpas. Vos pasiskaitęs jos asmens bylą (žinoma, jis melavo, ne viskas tenai buvo švaru), jis jau surezgė planą. Byloje buvo daktaro Zarubino pastaba apie Raisos grožį, įspėjimas, kad reikia būti apdairiems.