Том Смит - Vaikas 44

— Raisa, aš kaltas, aš negalvojau, ką darau. Tai buvau ne aš, o gal — ne tas žmogus, kuriuo norėčiau būti.

Beviltiška, beviltiška — turėtų pasistengti.

— Elgiausi nedovanotinai. Raisa, tu nori mane palikti. Turi tokią teisę. Galėčiau tau papasakoti, kaip sunku tau bus pačiai vienai. Kaip tave galės sulaikyti, tardyti, suimti. Kaip negausi tinkamo darbo. Turėsi bastytis. Bet tai nėra priežastis likti su manim. Žinau, tu verčiau pasinaudosi proga.

— Jei mane taip gerai pažįsti, traukis iš kelio.

Pro juos slinko stabdomas traukinys. Raisos veidas buvo bejausmis, šaltas, abejingas. Levas pasitraukė jai iš kelio. Ji nužingsniavo prie vagono. Bandydamas perrėkti traukinio ratų džeržgesį, Levas pakėlė balsą:

— Aš atsisakiau tave apkaltinti, nes tikėjau, kad tu nėščia, visai ne todėl, kad būčiau geras žmogus. Pasielgiau taip todėl, kad mano šeima — vienintelis dalykas gyvenime, kurio man ne gėda.

Levo nuostabai, Raisa atsigręžė.

— Kaip čia per naktį taip nušvito protas? Tai atrodo ir pigu, ir nepelnyta. Dabar, kai praradai uniformą, pareigas, galią, tau prisireikė manęs. Argi ne? Tai, kas pirma tau — mums — buvo nelabai svarbu, dabar parūpo, nes apsižiūrėjai, kad nieko nebeturi?

— Tu nemyli manęs, žinau. Bet mudu susituokėm, vadinasi, buvo dėl ko. Kažkas mus siejo. Dabar tie saitai nutrūko. Bet dar galėtume pamėginti.

Vagono durys atsidarė, išlipo keletas keleivių. Laikas tirpo. Raisa žiūrėjo į vagoną ir svarstė. O galimybės buvo apgailėtinos. Ji neturi draugų, pas kuriuos galėtų keliauti, neturi šeimos, kuri ją priglobtų, neturi nei pinigų, nei jokių planų, kaip toliau gyventi. Levas neklydo. Jeigu ji išvažiuos, valdžia ją tikriausiai prigriebs. Ji jau pavargo apie tai galvoti. Pažiūrėjo į sutuoktinį ir pasidėjo bagažą ant žemės. Levas nusišypsojo, matyt, laikydamas tai susitaikymo ženklu. Suirzusi dėl tokio kvailo spėjimo, ji pakėlė ranką ir užgesino jo šypseną.

— Ištekėjau už tavęs, nes buvau išsigandusi. Bijojau, kad jei atmesiu tavo pasiūlymą, būsiu suimta, gal ir ne iškart, bet po kurio laiko, kokia nors dingstimi. Buvau jauna, o tu, Levai, — galingas. Štai kodėl mudu susituokėm. Prisimeni, sakiau, kad mano vardas Lena. Tau rodėsi, kad tai juokinga, romantiška istorija. O aš pasivadinau svetimu vardu, nes bijojau, kad imsi mane sekti. Tu tai laikei vilione, o man dingojosi, kad esu sekama. Mūsų santykiai buvo pagrįsti baime. Tau gal taip neatrodė — tau nebuvo ko manęs bijoti, argi aš turėjau kokios galios? Ar apskritai kada nors turėjau kokios galios? Tu pasiūlei man tekėti už tavęs ir aš sutikau, nes visi tuokiasi. Žmonės pakenčia tokią padėtį, kitaip nebūtų sugyvenimo. Tu niekuomet manęs nemušei, nešaukei ant manęs, niekada nepareidavai girtas. Tai įvertinusi supratau, kad man pasisekė labiau nei daugumai. Kai tu, Levai, griebei man už gerklės, nubraukei vienintelį motyvą būti su tavim — mudviejų santuoką.

Traukinys sutrinksėjo. Levas žiūrėjo, kaip jis rieda, ir bandė suvokti jos žodžius. Bet ji neleido jam atsikvėpti ir vis kalbėjo, tik ramiau; žodžiai liejosi iš lūpų, tarsi daug metų būtų brendę jos galvoje. Dabar jų nebestabdė jokia užtvanka.

— Netekai galios, kai žmonės ėmė sakyti tau tiesą. Tu tuo nepasinaudojai ir toliau gyvenai pasaulyje, kurį saugojo tavo paties kurstoma baimė. Bet jei mudu liksime kartu, turėsi atsisakyti apgaulingos romantikos. Mus sieja vien aplinkybės. Aš turiu tave. Tu — mane. Daugiau ne kažin ką ir beturime. Ir jei liekame kartu, nuo šiol sakysiu tau tik tiesą, o ne patogų melą: mudu lygūs, tokie lygūs, kokie niekuomet iki šiol nebuvom. Arba sutinki su tuo, arba laukiu kito traukinio.

Levas neturėjo ko atsakyti. Buvo nepasirengęs, nuginkluotas, sugniuždytas. Jis naudojosi blatu, savo valdžia dėl patogesnio gyvenimo, dėl skanesnio šaukšto valgio. Ir nė nenutuokė, kad tuo naudodamasis gavo ir žmoną. Tai jo kaltė. Jos balsas sušvelnėjo:

— Yra šitiek dalykų, kurių reikia bijoti. Nebūk tuo, kurių bijoma.

— Nebebūsiu, jau niekada.

— Man šalta, Levai. Stoviu perone jau trys valandos. Grįžtu namo, į mūsų kambarį. Ar eini kartu?

Ne, jis neįsivaizdavo, kad juodu grįžta namo vienas šalia kito ir abu tyli.

— Aš dar kiek pabūsiu čia. Susitiksim namie.

Raisa pasiėmusi dėžę grįžo į stoties pastatą. Levas atsisėdo perone ant suolelio ir įsmeigė žvilgsnį į mišką. Perkratė mintyse visą jųdviejų bendrą gyvenimą, išnarstė po kaulelį bandydamas kitaip jį vertinti, naujai pažvelgti į praeitį.

Net nesuvokė, kiek laiko taip sėdi, tik pajuto, kad šalia kažkas stovi. Pakėlė akis. Vyrukas iš bilietų kasos, tas pats, kurį jie susitiko vos atvažiavę.

— Drauge, šiandien traukinių nebebus.

— Gal turit cigaretę?

— Aš nerūkau. Nebent iš kontoros atneščiau. Ji čia pat, antrame aukšte.

— Ne, nereikia, ačiū.

— Aš Aleksandras Kravčenka.

— Levas Demidovas. Ar galėčiau čia pasėdėti dar valandėlę?

— Žinoma, tada ir cigaretę atnešiu.

Levui dar nespėjus atsakyti, vyrukas jau nuskubėjo aukštyn.

Levas vėl atsisėdo ir ėmė laukti. Žiūrėjo į medinę būdelę per keliolika žingsnių nuo bėgių ir po truputį prisiminė. Juk tai ta vieta, kur buvo rastas mergaitės kūnas; būdelė stovi pačioj pamiškėj. Regėjo mintyse, kas čia dėjosi po nusikaltimo: sniege trypčioja tyrėjai, fotografai, prokurorai. Levas atsikėlė. Apmąstymus nustelbė negyvos mergaitės vaizdinys, pravira burna pilna žemių.

Netikėtos minties vejamas, jis pašoko, atsargiai nulipo nuo platformos ir nužirgliojo per bėgius medžių link. Iš paskos atsivijo šūksnis:

— Ką jūs darot?

Levas atsigręžė ir išvydo Aleksandrą platformos gale su cigarete rankoj. Jaunuolis pamojo jam laikytis bėgių. Levas ėjo palei geležinkelio bėgius iki tos vietos, kur sniegas buvo sutryptas, skersai išilgai pripėduotas. Įžengė į mišką ir paėjėjo porą minučių, kol pasiekė vietą, kurioje, kaip jam rodėsi, andai turėjo gulėti kūnas. Pritūpė. Atskubėjo jau ir Aleksandras. Levas kilstelėjo galvą.

— Ar žinot, kas čia įvyko?

— Aš mačiau Iriną bėgant į stotį. Buvo smarkiai sumušta ir drebėjo, iš pradžių negalėjo žodžio pratarti. Iškviečiau miliciją.

— Kas ta Irina?

— Irina Morozovą aptiko lavoną.

Jeigu tiek galima sužinoti vaikštinėjant dviese po mišką, tai ar nebus kai kas nuslėpta ataskaitoje?

— Kodėl ji buvo primušta?

— Verčiau jau liežuvį laikyti už dantų.

— Bet man galit pasakyti.

— Ne. Labai prašau manęs daugiau neklausinėti.

— Gerai, supratau. Aš jūsų neminėsiu, pažadu.

Levas kyštelėjo plaštaką po plona sniego marška.

— Dabar paklausykit. Mergaitės burna buvo pilna žemių, palaidų žemių. Tarkim, šioje vietoje mudu grumiamės ir aš grabalioju ranka, kuo čia užkimšus jums burną, nes bijau, kad rėksit ir kas nors išgirs.

Levo pirštai atsitrenkė į gruntą. Jis buvo kietas kaip akmuo. Levas pabandė užčiuopti dirvą kitur, dar kitur, dar. Jokių birių žemių — niekur. Visur tvirtas įšalas. Kovo 18-oji

Išėjęs iš ligoninės, Levas dar sykį perskaitė skrodimo išvadą, kurią buvo paskubom nusirašęs ranka iš originalo:

Durta nenustatyto ilgio geležte, gilus pjūvis pažeidė krūtinės ląstos ir vidaus organus. Išžaginta prieš mirtį arba jau nužudyta. Nors burna buvo pilna žemių, ji neužduso, nosies ertmė švari. Žemių, prikišta kitu tikslu, gal norint ją nutildyti.

Jei dirva buvo įšalusi, žudikas turėjo atsinešti žemių iš kitur. Vadinasi, jis ketino nužudyti Larisą Borisovną. Planavo, ruošėsi. Bet kam neštis žemių? Labai jau keistas būdas nutildyti auką; kur kas lengviau užkimšti jai gerklę kokiu skuduru, drabužiu arba kad ir delnu. Nerasdamas atsakymo nė į vieną tų klausimų, Levas nutarė, kad ir pavėluotai, šįkart paklausyti Fiodoro patarimo ir pats apžiūrėti lavoną.