Том Смит - Vaikas 44

Jie atvyko. Mašina sustojo. Nesterovas išlipo ir lūkuriavo Levo. Šis, nenutuokdamas, kaip ilgai sėdėjo, atsidarė dureles, išsiropštė ir nusekė paskui viršininką į milicijos valdybą. Ten buvo pristatytas personalui; žmonės spaudė jam ranką, linkčiojo, pataikavo, bet tie veiksmai nepasiekė jo sąmonės. Vardai, žodžiai — viskas plaukė pro šalį, kol pagaliau liko pats vienas persirengimo kambaryje, kuriame kabojo jo uniforma, ir pamažu grįžo į tikrovę. Jis nusiavė batus, pamažu nusitraukė kojines nuo kruvinų pirštų, pakišo pėdas po šalto vandens srove ir žiūrėjo, kaip raudonuoja vanduo. Kitų kojinių neturėjo, o paprašyti nebuvo kaip, tad teko užsimauti senąsias raukantis iš skausmo — audinys braukė per trūkusias pūsles. Jis nusirengė, civilinius drabužius sumetė ant grindų ir apsivilko naują uniformą, užsimovė šiurkščios medžiagos kelnes su raudonomis siūlėmis ir užsisagstę platų kariško kirpimo švarką. Priėjo prie veidrodžio. Paakiai pamėlę, atviras pjūvis kairiajame skruoste. Skiriamieji ženklai ant rankovės rodė, kad jis milicininkas — pažemintas iki eilinio.

Nesterovo kabineto sienas puošė įrėminti diplomai. Skaitydamas juos iš eilės Levas sužinojo, kad viršininkas buvo laimėjęs imtynių mėgėjų varžybas, keletą šaulių turnyrų ir daug sykių buvo pripažintas geriausiu mėnesio pareigūnu tiek čia, tiek ankstesnėje tarnybos vietoje Rostove. Visai suprantamas šeimininko noras pasididžiuoti atsidūrus tokiame neprestižiniame poste.

Nesterovas stebėjo naujoką, bet niekaip neįstengė jo perprasti. Kodėl tas žmogus, buvęs aukšto rango MGB pareigūnas, pasižymėjęs kare, taip apgailėtinai atrodo — purvinos panagės, kruvinas veidas, riebaluoti plaukai, dvokia alkoholiu ir aiškiai abejingas savo pažeminimui? Gal jis tikrai toks, kaip buvo pranešta, — visiškas neišmanėlis, kuriuo negalima kliautis? Išvaizda patvirtina tą charakteristiką. Bet Nesterovą vis graužė abejonė: gal ta nevalyva išorė — tik akims apdumti. Jam neramu nuo pat akimirkos, kai sužinojo apie tą perkėlimą. Šis tipas gali neapsakomai pakenkti jam ir jo vyrams. Vienas kaltinamasis raportas — ir galas. Nesterovas pasirinko geriausią, jo manymu, taktiką: stebėti tą žmogų, išmėginti jį ir nepaleisti iš akių. Gal Levas ir išsiduos.

Nesterovas įteikė Levui aplanką. Akimirką Levas bandė suprasti, ko iš jo norima. Kodėl jam davė tą aplanką? Jam vis tiek. Kad ir kas ten — jam vis tiek. Kokia prasmė? Juk visa tai juokinga. Jis atsiduso ir prisivertė pasidomėti aplanku. Ant viršelio nieko neparašyta. Atskleidė. Nespalvotos nuotraukos: aukštielninka tyso paauglė, nuoga, o aplink — juodas sniegas. Juodas sniegas... juodas dėl to, kad prisisunkęs kraujo. Atrodo, lyg mergaitė rėktų. Bet įsižiūrėjus matyti, kad nerėkia, jai į burną kažko prigrūsta.

Nesterovas paaiškino:

— Jos burna pilna žemių. Todėl negalėjo prisišaukti pagalbos.

Levo pirštai nejučia suspaudė nuotrauką. Visos jo mintys apie Raisą, apie tėvus, apie patį save — viskas išdulkėjo iš galvos įsmeigus žvilgsnį į mergaitės burną.

Arkadijaus burna buvo pilna purvo.

Pažvelgė į kitą nuotrauką. Mergaitės oda balta kaip sniegas. Jos juosmuo sumaitotas, perplėštas.

Arkadijui buvo paleistos žarnos.

Levas padėjo nuotraukas ant stalo. Kurį laiką nesakė nieko, tik žiūrėjo į diplomus ant sienos. Tą pačią dieną

Tarp tųdviejų įvykių nebuvo nieko bendro — ir negalėjo būti. Juos skyrė per tūkstantį kilometrų. Tiesa, nebeliko abejonių, kad Levas suklydo atmesdamas Fiodoro kaltinimus. Deja, dabar nebeįmanoma sužinoti, kas iš tiesų ištiko Arkadijų, nes Levas taip ir nesiteikė pats apžiūrėti berniuko kūno. Gal tai buvo nelaimingas atsitikimas, bet gal tiesa buvo ir nuslėpta. Tokio nužudymo atgarsiai būtų pasklidę toli, tai būtų buvusi ne vien šeimos nelaimė. Jeigu berniukas iš tiesų buvo nužudytas, Levas netyčia prisidėjo prie tylaus sąmokslo. Jis buvo pasiųstas į berniuko namus nuslėpus tiesą nuo jo paties, kad jo melas skambėtų įtikinamai.

O majoras Nesterovas atvirai kalbėjo apie žmogžudystę savo mieste, neslėpė nužudytosios vardo ir nebandė įteigti, jog tai nebuvęs nusikaltimas. Larisa Borisovna Petrovą buvusi aptikta prieš keturias dienas, išgulėjusi sniege kelis mėnesius. Moksleivė, keturiolikos metų. Milicijai žinoma. Garsėjusi atsitiktiniais lytiniais santykiais ne tik su bendraamžiais, bet ir su vyrais. Ją buvę galima gauti už litrą degtinės. Jos kūną radusi porelė, vaikštinėdama netoli geležinkelio stoties. Tą dieną, kai Larisa dingo, ji esą pykosi su motina ir pagrasino pabėgsianti iš namų. Niekas neabejoja, kad taip ir padariusi: tesėjusi pažadą. Niekas jos nepasigedęs ir neieškojęs.

Mergaitės tėvai, pasak Nesterovo, gerbiami bendruomenės nariai. Tėvas — volgų surinkimo įmonės buhalteris. Jie gėdijosi dukters ir atsiribojo nuo tyrimo, tyrimas buvo laikomas paslapty. Tėvai nepanoro laidoti dukters ir tebetvirtino, kad ji tik dingusi. Miestiečiams ir nebuvę reikalo visko žinoti. Išskyrus miliciją, tik saujelė žmonių žino, kad jos kūnas rastas. Kiti buvę nutildyti: pakako paaiškinti, kas jų laukia, jei per daug pliurps. Byla išnagrinėta per keletą dienų. Jie jau suėmę kaltininką ir šis prisipažinęs.

Nors Levas prastai nusimanė apie milicijos veiksmus, žinojo, kad kvota — ne jos kompetencija. Įsivaizdavo, kad milicija renka įrodymus, gaudo įtariamuosius. O protinis nusikaltimų tyrimo darbas, įkalčių pateikimas, apklausos ir pagaliau patraukimas baudžiamojon atsakomybėn buvo valstybinės prokuratūros kompetencija, tuo užsiėmė teisininkai — tyrėjai ir prokurorai. Vis dėlto akivaizdu, kad norint nustatyti įtariamąjį reikia jį apklausti. Tad nebuvo ko stebėtis, kad įtariamasis atsidūrė sulaikymo kameroje.

Kamera pasirodė besanti maža, be jokių išradingų patobulinimų, būdingų Lubiankai. Betono sienos, betono grindys. Įtariamasis sėdėjo surakintomis už nugaros rankomis. Buvo jaunas, ko gero, ne vyresnis kaip šešiolikos septyniolikos metų. Sudėjimas kaip vyro, bet veidas — vaiko. Žvilgsnis tarsi klaidžioja be aiškaus tikslo. Neatrodė išsigandęs. Neatrodė, kad nutuoktų, kas darosi. Buvo romus, bet veikiau dėl nesveiko proto. Neatrodė ir fiziškai kankintas. Žinoma, yra būdų sukelti žmogui skausmą nepaliekant žymių, bet Levas instinktyviai jautė, kad vaikinas nieko blogo nėra patyręs. Sulaikytajam už nugaros stovėjo du pareigūnai. Kameroje buvo ankšta ir Nesterovas paliko duris atviras. Levas tebemindžikavo tarpdury. Nesterovas mostelėjo į pareigūnus.

— Nikolajus Jakovlevičius Titovas, Jurijus Jegorovičius Sitkinas. Susipažinkite, čia Levas Stepanovičius Demidovas.

Nikolajus ir Jurijus, šiaip jau vadinamas Žora, žengtelėjo iš už įtariamojo ir paspaudė Levui ranką. Nesterovas pristatė įtariamąjį:

— O čia Varlamas Babičius.

Išgirdęs savo vardą, sulaikytasis pažvelgė į Nesterovą kaip šuo į šeimininką. Nesterovas kalbėjo toliau:

— Mes radom pas jį Larisos garbaną. Jis persekiojo Larisą — šlaistėsi apie jos namus, užkabinėjo gatvėje. Larisos mama prisimena mačiusi jį dažnai. Prisimena, kad duktė skųsdavosi juo. Jis stengdavosi paliesti jos plaukus. Papasakok mums, Varlamai, kaip ten buvo, kaip mergaitės garbana atsidūrė tavo rankose.

— Aš ją nupjoviau. Tai mano kaltė.

— Pasakyk pareigūnui, kodėl ją nužudei.

— Man patiko jos plaukai. Aš jų norėjau. Aš turiu geltoną knygą, geltonus marškinėlius, geltoną skardinę ir šiek tiek geltonų plaukų. Todėl ir nupjoviau. Atsiprašau. Man nereikėjo to daryti. Kada aš atgausiu apklotą?