Том Смит - Vaikas 44

Turint tai omeny, Levo atvykimas buvo pribloškiama naujiena. Pareigos MGB sistemoje buvo garbingesnės, įtakingesnės, net materialiai naudingesnės už bemaž kiekvieną kitą darbą ir kur kas pranašesnės už pareigas milicijoje. Savo noru pareigūnas posto toje sistemoje neatsisakytų. O jeigu prarado pasitikėjimą, kodėl jo paprasčiausiai nesuėmė? Net ir pašalintą iš MGB žmogų gaubia čekisto aura ir jis suvokia galįs ja pasinaudoti.

Nesterovas nunešė jų dėžes į mašiną lengvai, lyg jos būtų buvusios tuščios, įdėjo į bagažinę ir tik tada atidarė užpakalines dureles. Atvykėliai sulipo. Pažiūrėjus į majorą priekinėje sėdynėje buvo aiškiai matyti, kad jis šiam automobiliui per didelis: keliai vos nesiekė smakro. Prie vairo sėdėjo jaunas pareigūnas. Nesterovas jį pristatė:

— Seržantas Jaroslavas.

Čia, panašiai kaip ir MGB, kartu su mašina buvo priskiriamas ir vairuotojas. Karininkai savų mašinų neturėjo ir patys nevairavo. Jaroslavas įjungė pavarą ir išvažiavo į tuščią kelią. Jokio eismo.

Nesterovas žvilgtelėjo į Levą per užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir prabilo:

— Prieš tris dienas buvo pranešta, kad atvykstat. Neįprastas perkėlimas.

— Privalom keliauti ten, kur mūsų reikia.

— Jau senokai niekas nebuvo atkeltas. Ir aš nereikalavau jokio žmogaus.

— Gamyklos produkcijai teikiama daug svarbos. Jums niekada nebus per daug žmonių, kurie rūpintųsi miesto saugumu.

Raisa atsigręžė į vyrą: jis bus apgalvojęs tuos mįslingus atsakymus. Net ir pažemintas, net ištrenktas iš MGB, jis vis dar naudojasi kitų baime. Tokiomis rizikingomis aplinkybėmis gal ir prasminga taip elgtis. Nesterovas pasiteiravo:

— Sakykit, ar jūs seklys, detektyvas? Mus sutrikdė jų įsakymai. Jie sako, kad toks nesate. Sako, kad būsite seržantas, bet tai būtų pažeminimas. Jūsų statusas vertas atsakingesnių pareigų.

— Man įsakyta prisistatyti jums. Ir nuo jūsų priklausys, kas būsiu.

Kalba nutrūko. Raisos nuomone, majorui nepatiko, kad spręsti paliekama jam. Pagaliau majoras tarė:

— Kol kas pagyvensit viešbutyje. Kai tik pavyks gauti butą, jis bus paskirtas jums. Turiu įspėti, čia labai ilga eilė norinčiųjų. Ir aš nieko negaliu pakeisti. Milicininkai jokios pirmenybės neturi.

Automobilis sustojo prie pastato, panašaus į restoraną. Nesterovas išlipo, atidarė bagažinę, išėmė dėžes ir padėjo ant šaligatvio. Levas su Raisa irgi išlipo ir sustojo prie savo daiktų. Nesterovas kreipėsi į Levą:

— Kai susinešit daiktus į kambarį, grįžkit į mašiną. Žmona tegu lieka namie.

Levas nieko nebeklausinėjo, tik pabandė pakelti, kaip Nesterovas, abi dėžes iš karto. Pajutęs jų svorį nusistebėjo, o Nesterovas taip lengvai jas nešė.

Restorane buvo tamsu, langinės uždarytos, oras troškus, pradvisęs dūmais. Stalai apšnerkšti, pilna nešvarių stiklinių ir taurių nuo vakar dienos. Levas pabeldė į riebaluoto stalo kampą. Tarpdury pasirodė vyriškio siluetas.

— Nedirbam.

— Aš — Levas Demidovas. O čia mano žmona Raisa. Mudu ką tik atvažiavom iš Maskvos.

— Danijilas Ivanovičius Bazarovas.

— Majoras Nesterovas sakė, kad turite mums kambarį.

— Antrame aukšte?

— Nežinau, turbūt.

Bazarovas pasikasė išvirtusį pilvą.

— Eime, parodysiu jums tą kambarį.

Mažame kambaryje stovėjo dvi viengulės lovos, sustumtos į krūvą, bet per vidurį žiojėjo plyšys. Abu čiužiniai įdubę. Sienų apmušalai spuoguoti kaip paauglio veidas, priklijuoti kažkokiu tepalu, lyg riebaluoti. Veikiausiai nuo kepimo aliejaus, spėjo Levas, nes tiesiai po miegamuoju pro grindų plyšius matė virtuvę, pro tuos plyšius į kambarį smelkėsi kvapai, išduodantys, kas joje buvo ar tebėra gaminama, — virtų mėsgalių, kremzlių ir taukų.

Bazarovui anaiptol ne prie širdies buvo inspektoriaus Nesterovo pageidavimas. Šiomis lovomis ir šiuo kambariu naudojosi Irina ir kitos moterys. Vis dėlto atsisakyti jis negalėjo. Tai ne jo namas. Reikia sutarti su milicija, kad netrukdytų jo verslui. Teisybę sakant, jam irgi kėlė nerimą tie svečiai: buvo girdėjęs, kad jie — iš MGB. Tai trukdė jam elgtis šiurkščiai, kaip buvo pratęs. Jis pirštu parodė praviras duris apačioj, salėje.

— Ten vonios kambarys. Patogumai po stogu.

Raisa pabandė atidaryti langą, bet jis buvo užkaltas vinimis, lyg bijantis, kad kas neiššoktų. Dar sykį apsidairė. Aplūžęs namiūkštis po pilku dangumi — tokie dabar bus jų namai. Ji matė savo pačios namą, artilerijos sviedinių sugriautą, ir nuo tada nesižavėjo nei plytomis, nei mediena. Jei šis perkėlimas — bausmė, tai neveiksminga, bent jai.

Levas pasijuto nežmoniškai pavargęs. Dar įstengė tvardytis dėl pažeminimo, kol tai buvo abstrakcija, bet dabar, kai paniekinimas įgavo apčiuopiamą pavidalą — šį kambarį, jam norėjosi tik miegoti: užsimerkti ir atsiskirti nuo viso pasaulio. Bet privalėjo grįžti laukan, tad pasidėjo skrynią ant lovos nepakeldamas akių į Raisą — ne iš pykčio, iš gėdos. Ir išėjo iš kambario netaręs nė žodžio.

*

Levą nuvežė į miesto telefono stotį. Joje stovėjo kelių šimtų žmonių eilutė: laukė jiems paskirto laiko, kad galėtų porą minučių šnektelėti telefonu. Dauguma tų žmonių buvo priversti palikti šeimą ir atsiųsti dirbti į šį miestą, nuo to laiko tos dvi minutės, be abejo, tapo itin vertingos. Nesterovui nereikėjo stovėti eilėje — jis buvo palydėtas tiesiai į kabiną.

Išgirdęs pašnekovo balsą ir pradėjęs pokalbį, kurio Levas negirdėjo, majoras padavė jam telefono ragelį. Levas prisidėjo ragelį prie ausies ir po sekundės tarė:

— Demidovas.

— Kaip įsikūrėte?

Vasilijus.

— Jūs norėtumėt padėti ragelį, ar ne? Bet negalit. Net ir to negalit.

— O jūs ko norite?

— Norėčiau ir toliau palaikyti su jumis ryšį, kad papasakotumėt, kaip ten gyvenat, o aš jums papasakočiau, kas darosi čia. Beje, kad nepamirščiau: tą puikų butą, kurį parūpinot tėvams, jie turėjo grąžinti. Radom jiems kitą, labiau pritinkantį jų padėčiai. Ten vėsoka ir, ko gero, gana ankšta. Žinoma, ir nešvaru. Jiems tenka dalytis butu su septynių žmonių šeima — penki maži vaikai. Nežinau, dėl ko jūsų tėvas labiau susisielojo — dėl triukšmo ar dėl jūsų išvykimo. Jį vargina sunkus kosulys. Ar jis ir anksčiau skundėsi plaučiais? Dar jam baisiai skauda nugarą. Kaip gaila, kad jam reikia grįžti prie konvejerio, kai vos metai liko iki pensijos. Kai nemėgsti darbo, metai gali prailgti kaip dešimtmetis. Betgi jūs ir pats viską žinot.

— Mano tėvai — geri žmonės. Jie visada sunkiai dirbo. Ir jums bėdų nepridarė.

— O aš vis tiek jiems kenksiu.

— Ir ko iš manęs norite?

— Noriu, kad atsiprašytumėt.

— Atsiprašau.

— Įtikinkit mane, kad tikrai jaučiatės kaltas.

— Tikrai jaučiuosi kaltas. Ir atsiprašau.

— O aš vis tiek netikiu. Jūs net nežinot, kuo esat nusikaltęs.

Levas dar sykį pasistengė įtikti:

— Aš blogai elgiausi su jumis. Negerbiau jūsų. Ir dėl to gailiuosi.

— Dėl ko jūs gailitės? Konkrečiai? Nuo jūsų priklauso jūsų tėvų likimas.

— Neturėjau jums smogti.

— Jūs per mažai stengiatės.

Levo balsas drebėjo iš nevilties:

— Nesuprantu, ko jūs norite. Jūs turite viską, o aš — nieko.

— Paprasčiau ir būti negali. Noriu išgirsti jus maldaujant.

— Maldauju, Vasilijau, ar girdit mane? Aš jus maldauju. Prašau palikti mano tėvus ramybėje.

— Dar...

— Prašau...

Vasilijus padėjo ragelį.

Priuralskas Kovo 17-oji