Том Смит - Vaikas 44

Varlamas sulaikė kvapą ir užsimerkė, lyg balsas galėtų išnykti. Bet nepadėjo.

— Antrą sykį nekartosiu. Atsistok ir atsigręžk.

Nesterovas žengė į priekį, arčiau Varlamo. Jis nematė, ką vaikinas dangsto, negirdėjo ir kūdikio verksmo. Visi vaikėzai miegamajame pakėlė galvas ir smalsiai žiūrėjo. Varlamas ūmai atgijo, kažką pastvėręs atsistojo ir atsigręžė. Rankose jis laikė kūdikį; šis pravirko. Nesterovas lengviau atsiduso: vaikelis tebegyvas. Bet pavojus jam tebegrėsė. Varlamas tvirtai spaudė jį prie krūtinės, pirštais gniauždamas kūdikiui trapų kaklelį.

Sorokinas stovėjo prie durų su smalsiais vaikais, apspitusiais jį kaip apaštalai mesiją. Pareigūnas nusitaikė Varlamui į galvą ir atlaužė pistoleto gaiduką, pasirengęs jį nudėti, laukė tik komandos. Sorokinui niekas neužstojo vaikino, nors net geriausiu atveju leitenantas buvo gan vidutiniškas šaulys.

Nesterovas įsikišo ginklą į dėklą ir pakėlė rankas, kad Varlamas nurimtų.

— Duok man vaikelį.

— Man taip neramu dėl jo.

— Nieko, nesirūpink. Matau, jis sveikut sveikutėlis. O tu šaunuolis. Gerai padirbėjai. Prižiūrėjai jį. Atėjau tau padėkoti.

— Ar aš gerai pasielgiau?

— Taip, žinoma.

— Tai galiu jį pasilikti?

— Man reikia patikrinti, ar vaikeliui ko nereikia, tik įsitikinti. O paskui pakalbėsim. Ar leisi man jį apžiūrėti?

Varlamas dar stipriau priglaudė kūdikį, suspaudė jį taip, kad geltonasis apklotas uždengė jam burnytę. Priėjo prie lango ir pažvelgė laukan į milicijos mašinas gatvėje ir ginkluotus vyrus, apsupusius namą.

— Man taip neramu.

Nesterovas prislinko arčiau. Jis negalėjo jėga ištraukti vaikelio iš Varlamo gniaužtų — per grumtynes kūdikis galėjo būti sutraiškytas. Pažiūrėjo į leitenantą, o šis linktelėjo — jis nusitaikęs ir pasirengęs šauti. Nesterovas papurtė galvą: kūdikis per arti Varlamo veido. Per didelė rizika. Reikia veikti kitaip.

— Varlamai, niekas nesirengia tavęs mušti arba užgauti. Duok šen vaikelį ir mudu pakalbėsim. Niekas tavęs neskriaus. Garbės žodis. Aš tau prižadu.

Nesterovas prisiartino dar per žingsnį ir užstojo Sorokinui taikinį. Žvilgtelėjo į grindis, į geltonų daiktų rinkinį. Jis jau buvo susidūręs su Varlamu Babičium, kai šis pavogė nuo virvės džiūstantį menkavertį geltoną drabužėlį. Nesterovui pro akis neprasprūdo, kad ir kūdikis apgaubtas geltonu apklotu.

— Jei atiduosi man vaikelį, paklausiu jo mamą, ar negalėtum pasilikti geltonojo apkloto. Neabejoju, kad ji sutiks. Man reikia tik vaikelio.

Išgirdęs apie tokį tarsi ir garbingą sandorį, Varlamas aprimo ir atkišo vaikelį — imkit. Nesterovas pripuolęs griebė kūdikį jam iš rankų. Šis atrodė sveikas, nesužeistas. Padavė jį Sorokinui.

— Vežk į ligoninę.

Sorokinas išskubėjo laukan.

Ir vėl Varlamas, lyg nieko nebūtų įvykę, sėdėjo nugara į duris ir tvarkė savo kolekciją — nebelikus vaikelio reikėjo užpildyti spragą. Nesterovas klūpojo šalia. Varlamas paklausė:

— Kada galėsiu atgauti apklotą?

— Pirmiau turėsi eiti su manim.

Varlamas toliau rikiavo daiktus. Nesterovas žvilgtelėjo į geltonąją knygą. Tai buvo instrukcija, slaptas karo dokumentas.

— Iš kur ją gavai?

— Radau.

— Man reikia į ją pažiūrėti. Ar pasėdėsi ramiai, kol ją vartysiu?

— O ar jūsų pirštai švarūs?

Nesterovas matė, kad Varlamo pirštai purvini.

— Taip, švarūs.

Nesterovas pakėlė knygą ir pasklaidė. Tarp lapų buvo kažkas įspausta. Jis pakėlė knygą nugarėle į viršų ir pakratė. Ant grindų nukrito šviesių plaukų garbana. Nesterovas pakėlė ją ir patrynė tarp pirštų. Varlamas išraudo.

— Papuoliau į bėdą.

Aštuoni šimtai kilometrų į rytus nuo Maskvos Kovo 16-oji

Paklausta, ar bent kada jį mylėjo, Raisa išsisuko nuo atsakymo. Bet prisipažino pamelavusi apie nėštumą, tad jei dabar ir sakytų: taip, myliu tave, visada mylėjau, — Levas nepatikėtų. Ji, žinoma, neketino žvelgdama jam į akis sakyti ką nors vingraus ir jausminga. Kokia vis dėlto buvo prasmė šitaip klausti? Ką jis tuo norėjo pasakyti? Ji nesuprato. Jam tarsi būtų nušvitę, netikėtai paaiškėję, kad jų santuoka nebuvo grįsta meile ir jausmais. Vadinasi, ištekėjusi už Levo Raisa jį tik mausčiusi. Jis buvęs auka, o jinai sukčiavusi ir žaidusi patiklia jo širdimi. Nei iš šio, nei iš to jis staiga tapo romantiškas. Gal jį taip pribloškė darbo praradimas? Betgi nuo kada meilė susitarimo dalykas? Iki šiol jis niekada jos to neklausė. Jis niekada nebuvo sakęs: Aš tave myliu.

Ji ir nesitikėjo. Tiesa, jis prašė ją tekėti už jo. Ir ji sutiko. Jis norėjo vesti, norėjo žmonos, norėjo jos ir gavo ko norėjęs. Dabar jam to negana. Praradęs valdžią, praradęs galimybę suimti ką tik užsigeidęs, jis praskydo ir pasidarė sentimentalus. Ir argi pragmatiška jos suktybė, o ne didžiausias jo nepasitikėjimas be gailesčio sutriuškino tą vedybinio pasitenkinimo iliuziją? Kodėl ji nepareikalavo, kad jis įtikintų ją mylįs? Juk tai jis nepagrįstai įtarė ją neištikimybe, surengė visą tą sekimą, kuris lengvai galėjo baigtis jos suėmimu. Jis pavertė niekais jų tarpusavio pasitikėjimą kur kas anksčiau, negu ji buvo priversta juo nebetikėti. Ji taip elgėsi, kad liktų gyva, o jis vadovavosi niekinga vyriška baime.

Vos buvo įrašyti į knygas kaip vyras ir žmona, ir net dar anksčiau, vos pirmą kartą susitiko, ji jau žinojo: jei kuo nors jam neįtiks, jis gali ją nužudyti. Tai tapo negailestinga jos gyvenimo tikrove. Raisai teko rūpintis, kad jis jaustųsi laimingas. Kai buvo suimta Zoja, vien pamačius jo uniformą, išgirdus jį pliurpiant apie Valstybę, Raisą apimdavo tokia baimė, kad tik vargais negalais išlemendavo jam porą žodžių. Pagaliau teko sau pačiai atsakyti trumpai drūtai: ko norinti — gyventi ar mirti? Ji pergyveno visus saviškius ir jau vien dėl to, kad liko vienintelė gyva iš šeimos, žinojo turinti gyventi. Piktintis Zojos suėmimu? Tokios prabangos negalėjo sau leisti. Ji gulėsi į jo lovą, miegojo šalia jo, miegojo su juo. Virė jam pietus. Skalbė jo kojines. Tokia buvo jų santykių tikrovė.

Pastarąsias porą savaičių ji tuščiai leido laiką jųdviejų bute puikiai žinodama, kad turi apsispręsti, pasirinkti teisingą sprendimą. Ar gailėtis savo gyvybės? Ar verta dėl jos rizikuoti? Ar ji pakankamai graži, pakankamai meili, pakankamai gera? Kad ir kaip maloniai su juo elgtųsi, kad ir kaip meiliai į jį žvilgčiotų, vis tiek jai grės mirtinas pavojus. Na, bet visa tai jau praeitis. Jai įkyrėjo tas bejėgiškumas, priklausomumas nuo jo geros valios. Dabar jam, ko gero, atrodo, kad turi būti dėkinga, nors jis pasakė akivaizdų dalyką — ji tik mokytoja, ir daugiau niekas. Už tai nori sulaukti jos meilės prisipažinimo, o ar patikės — tai jau jo reikalas. Tai ją žemina. Juk jai nieko iš jo nebereikia. Nei ji priklauso nuo jo, nei jis nuo jos. Abiejų būklė dabar vienodai sunki: visa, kas jų užgyventa, telpa dviejose dėžėse, po vieną kiekvienam, jie nutremti į tą patį tolimą užkampį. Tokie lygūs jie dar niekuomet nėra buvę. Jeigu jis nori išgirsti apie meilę, turi prabilti pirmas.

Levas sėdėjo ir svarstė Raisos žodžius. Ji sakytum pasisavino teisę kaltinti jį ir niekinti, mat jos pačios rankos esą švarios. Bet ji tekėjo už jo žinodama, iš ko jis pragyvena, naudojosi jo padėties teikiamomis privilegijomis, valgė skanėstus, kurių jis galėjo gauti, pirkinėjo drabužius specparduotuvėse, į kurias įleidžiami tik aukšti pareigūnai. Jeigu jau ją taip gąsdino jo darbas, kodėl viso to neatsisakė? Kiekvienam aišku, jog tai buvo neišvengiamas kompromisas, būtinas, kad išliktum. Tai, ką jis darė, nemalonu — moralės požiūriu smerktina. Švari sąžinė daugumai žmonių buvo nepasiekiama prabanga ir Raisa vargu ar galėjo apie ją svajoti. Ar ji mokė savo moksleivius to, kuo pati tikėjo? Žinoma, ne, turint omeny jos pasipiktinimą Valstybės saugumo sistema, — bet mokykloje pati turėjo pritarti tai sistemai, aiškinti mokiniams, kaip jų šalis valdoma, girti valdžią, skiepyti auklėtiniams pagarbą esamai santvarkai ir net skatinti juos skųsti draugus. Jei būtų to nedariusi, tikriausiai būtų buvusi pati mokinių įskųsta. Jos pareiga buvo ne tik laikytis Valstybės linijos, bet ir slopinti vaikų norą klausinėti. Taip ji turės dirbti ir tame mieste, į kurį važiuoja. Ir Levas, ir jo žmona — vieno rato stipinai.