Том Смит - Vaikas 44

Murome traukinys sustojo valandai. Raisa nutraukė tylą:

— Reikėtų ko nors užvalgyti.

Ji pamanė, kad jiedviem dera galvoti ir apie praktinius dalykus: gal toli nuo namų prasidės ir kitokie jų santykiai. Išgyventi, kad ir kokie iššūkiai jų lauktų, — štai kas juos sieja, o ne meilė ar kas panašaus. Juodu išlipo iš vagono. Po peroną vaikštinėjo moteriškė su pintine. Jie nusipirko kietai virtų kiaušinių, popierinį maišelį druskos, kelias riekes kietos juodos duonos, paskui susėdo ant suoliuko, lupo kiaušinius dėdami lukštus katras sau į sterblę, dalijosi druska, bet nepratarė vienas kitam nė žodžio.

*

Įkalnėje traukinio greitis sulėtėjo. Kelias tįso per juodus eglynus. Tolumoje pro medžių viršūnes švytravo nelygios kalnų skiauterės, tarsi kokio plėšrūno apatiniai dantys. Pirmąsyk po daugelio valandų Levas pamatė pusnyse įspaustas pėdas. Geležinkelio bėgiai pasuko į tyrlaukį — priešais dunksojo plačiai išsidrėbusi surinkimo gamykla: aukšti kaminai, į sandėlius panašūs sujungti pastatai. Nelyginant koks raupuotas dievas būtų įsitaisęs ant Uralo kalnų, trenkęs kumščiu į kraštovaizdį, plytintį papėdėje, ir medžiams išsilaksčius užsigeidęs, kad ką tik atsivėrusi dykra prisipildytų kaminų ir plieno presų. Tokia Demidovams prieš akis atsivėrė naujoji jų buveinė.

Apie šį miestą Levas žinojo tik iš propagandos ir darbo dokumentų. Nuo senų laikų čia stovėjo tik lentpjūvės ir medinės darbininkų trobelės, kol vieną gražią dieną kukli gyvenvietė krito į akis Stalinui. Ištyręs gamtos ir žmonių sukurtus išteklius, jis pareiškė, kad šioje vietovėje jie gana kukliai naudojami. Netoliese teka Ufos upė, vos už pusantro šimto kilometrų į rytus, Sverdlovske, veikia metalurgijos gamyklos, kalnuose netrūksta rūdos kasyklų, o per patį miestelį eina Transsibiro geležinkelis — daugybė garvežių kasdien pūškuoja pro šalį ir neturi ko vežti, nebent lentas. Ir jis nusprendė, kad čia ideali vieta automobilių surinkimo gamyklai, čia bus montuojamos volgos GAZ-21, suprojektuotos pagal aukščiausius standartus ir galėsiančios varžytis su lengvaisiais automobiliais, gaminamais Vakaruose. Volga turėjo tapti tarybinės technikos viršūne: pritaikyta atšiauriam klimatui, su didele prošvaisa, pavydėtinai atsparia pakaba, neperšaunamu varikliu ir tokia atspari rūdims, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms beliksią tik nagus graužti. Kiek čia tiesos, Levas nežinojo. Jam tik buvo aišku, kad tą mašiną galės įsigyti vos menkutė dalelė tarybinių piliečių, o gamyklos darbininkai dėl varganų atlyginimų apie ją net nesvajos.

Gamykla buvo pradėta statyti netrukus po karo ir po aštuoniolikos mėnesių volgų surinkimo įmonė jau stovėjo vidury eglyno. Levas neprisiminė, kiek kalinių, oficialiais duomenimis, mirė toje statyboje. O ir tais duomenimis anaiptol negalėjai kliautis. Tik kai gamykla buvo užbaigta, Levui teko turėti reikalų su ja. Tūkstančiai laisvųjų darbininkų buvo patikrinti, gavo privalomus šaukimus ir buvo atvežti iš visų Sovietų Sąjungos kraštų į naujas darbo vietas. Levas tikrino kai kurių maskviečių darbininkų, siunčiamų čionai, biografiją. Kieno duomenys tiko, tas turėjo per savaitę susiruošti ir iškeliauti, tie, kurių netiko, buvo suimti. Taip Levas tapo lyg ir to miestelio kontrolieriumi — vienu iš daugelio. Jis neabejojo, kad kaip tik dėl to Vasilijus parinko jam tą vietą. Kad smagiai pasišaipytų.

Raisa praleido progą pirmąsyk žvilgtelėti į naująją paskyrimo vietą. Ji miegojo susisupusi į paltą, atrėmusi galvą į langą ir siūbuodama kartu su traukiniu. Atsisėdęs šalia žmonos ir žiūrėdamas į priekį, Levas matė miestą, prisišliejusį prie didžiulės surinkimo įmonės, lyg kokią erkę, įsisiurbusią šuniui į sprandą. Daugiabučių langai gelsvai švietė pilkame danguje. Levas bakstelėjo Raisai, ši pabudo ir žvilgtelėjo pirmiau į Levą, paskui pro langą.

— Štai ir atvažiavom.

Traukinys įriedėjo į stotį. Vyras ir žmona susirinko daiktus ir išlipo į peroną. Čia buvo šalčiau nei Maskvoj, net šalčiau negu Murome — bent keliais laipsniais. Jie stovėjo tarsi du evakuoti vaikai, pirmąsyk atsidūrę svetimoj šaly, ir dairėsi. Nebuvo gavę jokių nurodymų. Nieko čia nepažinojo. Neturėjo net jokio telefono numerio. Jų niekas nelaukė.

Stoties pastatas tuščias, tik bilietų kasoje sėdi jaunas kasininkas, gal dvidešimties su trupučiu. Jis atidžiai nužvelgė įžengusius į salę atvykėlius. Raisa priėjo prie jo.

— Labas vakaras. Kaip mums rasti milicijos valdybą?

— Jūs iš Maskvos?

— Taip.

Vaikinas atsistojo, iš bilietų kasos išėjo į salę, paskui pro stiklines duris parodė į gatvę.

— Jie laukia jūsų.

Už šimto metrų nuo stoties durų stovėjo mašina.

Praėję pro apsnigtą akmenį, kurio plokščiame paviršiuje buvo išraižytas Stalino profilis, tarsi suakmenėjusi kaukė, Raisa ir Levas patraukė prie volgos, neabejotinai pagamintos šiame mieste. Prisiartinę pamatė du vyrus, sėdinčius priekyje. Durelės atsidarė ir vienas jų — pusamžis plačiapetis — išlipo.

— Demidovas?

— Taip.

— Aš majoras Nesterovas, Priuralsko milicijos viršininkas.

Levas stebėjosi, kodėl jis teikėsi juos pasitikti. Tikriausiai Vasilijus buvo liepęs kuo labiau apkartinti jiems atvykimą. Tačiau kad ir ką būtų sakęs Vasilijus, su buvusiu MGB agentu, atvykusiu iš Maskvos, derėjo elgtis atsargiai. Vargu ar jie tikėjo, kad jis atsiųstas vien tarnauti milicijoje. Jie įtarė (beveik neabejojo), kad Levas atvyko su slaptu pavedimu ir kokia nors dingstimi bus atšauktas į Maskvą. Jiems buvo neramu. Ir kuo labiau Vasilijus juos įtikinėjo, kad taip nėra, tuo labiau stiprėjo jų įtarimai. Negi agentas keliautų tūkstantį tris šimtus kilometrų tam, kad prisidėtų prie eilinės milicijos operacijos? Tai būtų beprasmiška: milicija — viena žemiausių neklasinės visuomenės pakopų.

Visiems mokinukams buvo kalama į galvą, kad žmogžudystės, vagystės ir žaginimai — kapitalistinės visuomenės ydos; ta teorija buvo grindžiamas ir milicijos vaidmuo. Tarybiniams piliečiams nesą reikalo vogti vieniems iš kitų arba prievartauti, nes visi esą lygūs. Todėl komunistinėje valstybėje nereikia ir policijos pajėgų. O kad jau taip, tai milicija ir buvo viso labo kuklus Vidaus reikalų ministerijos padalinys: menkai atlyginamas, ne itin gerbiamas; į jį ėjo vaikinai, pašalinti iš vidurinės mokyklos, žemdirbiai, išmesti iš kolūkio, demobilizuoti kareiviai ir žmonės, kuriuos galima papirkti puslitriu degtinės. Oficialiai nusikalstamumas Sovietų Sąjungoje buvo artimas nuliui; ta melaginga statistika dažnai buvo lyginama su milžiniškomis pinigų sumomis, kurias Jungtinės Amerikos Valstijos priverstos išleisti nusikalstamumo prevencijai, įspūdingiems policijos automobiliams ir policininkams, švariomis šiugždančiomis uniformomis stovintiems prie kiekvieno gatvės kampo, nes kitaip jų visuomenė žlugtų. Vakaruose daugybė narsiausių vyrų ir moterų aukojasi kovai su nusikaltėliais, nors galėtų savo jėgas skirti kuriamajam darbui. O čia tokios darbo armijos nereikia: pakanka būrio valkatėlių, stiprių, bet niekam kitam netinkamų vyrų, sugebančių nebent susemti girtus mušeikas. Tokia buvo teorija. Kiekvienas suaugęs žinojo, kad nusikaltėliai neišnyko. Apie juos paprasčiausiai buvo nutylima. Kokia tikroji statistika, Levas nė nenutuokė. Ir nenorėjo nieko žinoti, nes tie, kurie žinojo, tikriausiai nuolat buvo naikinami. Pirmame Pravdos puslapyje buvo rašoma, kiek pramonės produkcijos pagaminta, apie tą patį — vidiniuose puslapiuose, taip pat ir paskutiniame. Vienintelės naujienos, kurias vertėjo skelbti, buvo geros naujienos: didelis gimstamumas, ką tik nutiestas geležinkelis per kalnus, naujas kanalas.