Том Смит - Vaikas 44

Pravaikščiojęs visą naktį, kol pėdos nuėjo pūslėmis, o kojinės permirko krauju, Levas atsisėdo parke ant suolelio, susiėmė veidą ir pravirko.

Jis buvo nemiegojęs ir nevalgęs. Vakare Raisa bandė jį prakalbinti, bet veltui. Atnešė iš restorano pavalgyti, bet jis tarsi nematė. Neapsikęsdamas ankštame dvokiančiame kambarėlyje, nulipo žemyn ir braudamasis pro žmones išėjo laukan. Vaikštinėjo be tikslo kur akys veda, per daug prislėgtas, per daug piktas, kad ramiai sėdėtų ir nieko nedarytų, nors ir suvokė: dabar jo padėtis kaip tik tokia — nieko negali padaryti. Jis ir vėl susidūrė su neteisybe, bet šįsyk nebegali jos įveikti, nors nuo jos kenčia ne svetimi, o tėvai. Jiems negresia šūvis į pakaušį — tai būtų per lengva mirtis, per daug gailestinga. Ne, jie bus kankinami pamažu. Jam ne paslaptis, kiek yra visokių priemonių, iš kurių gali rinktis metodiškas, sadistiškas ir niekingas protas. Gamyklose, kuriose dirbs, jie bus žeminami, gaus sunkiausią, purviniausią darbą, vargiai įveikiamą net jauniems. Jie bus skaudinami pasakojimais apie negarbingą Levo tremtį, jo užsitrauktą nemalonę ir pažeminimą. Gal jiems net bus pasakyta, kad jis Gulage, nuteistas dvidešimt penkeriems metams katorgos — sunkiųjų darbų. Šeima, su kuria tėvai priversti gyventi viename bute, be abejo, piktinsis tokiais niekingais kaimynais ir kenks jiems kaip įmanydama. Vaikams bus žadama šokolado, kad kuo garsiau triukšmautų, suaugusieji bus skatinami iš tėvų vogti maistą, bartis ir visaip nuodyti jiedviem gyvenimą, žadant už tai atiduoti visą butą. Levui nereikės spėlioti, kaip ten viskas klostosi. Vasilijus pasimėgaudamas pranešinės jam, žinodamas, kad Levas nedrįs padėti telefono ragelio, nes bijos dėl tėvų — tada jiems tektų dar kita tiek vargti. Vasilijus pasistengs palaužti jį per nuotolį, tolydžio spausdamas jautriausią jo vietą — tėvus. Ir niekaip neapsiginsi. Levas nesunkiai būtų sužinojęs tėvų adresą, bet būtų galėjęs tik patikinti juos (jeigu laiškų neperimtų), kad jam niekas negresia. Jis parūpino jiems gerą gyvenimą vien tam, kad jie prarastų pagrindą po kojomis tada, kai permainos mažiausiai priklausys nuo jų pačių.

Levas atsikėlė drebėdamas nuo šalčio. Sunkiai, nenumanydamas, ką darys toliau, jis pasuko į naujuosius namus.

Raisa sėdėjo prie stalo apatiniame aukšte. Pralaukė kiaurą naktį. Žinojo, kaip ir buvo numatęs Vasilijus, kad Levas dabar gailisi jos neįskundęs. Už tai jis per brangiai sumokėjo. Tačiau ką ji turėjo daryti? Veidmainiauti, kad jis rizikuotų mainais už idealią meilę? Tai ne toks dalykas, kurį būtų galėjusi suteikti vos pareikalavus. Net jei norėtų apsimesti, nežinotų, kokiais žodžiais prabilti, kokiais veiksmais išreikšti. Jai reikėjo paprasčiau elgtis su juo. Teisybę sakant, gal kiek ir džiaugėsi jo pažeminimu. Ne iš pagiežos ar kerštingumo, tik kad jis patirtų: štai taip ji jaučiasi kasdien. Dauguma žmonių jaučia tai kasdien. Tegul ir jis pajunta, ką reiškia būti bejėgiam ir įbaugintam. Tegul supranta. Nors iš tiesų — kam? Ką jis veiks su tuo nauju supratimu? Nagi nieko: visiems būtų buvę geriau, jeigu būtų tiesiog pasakiusi, kad jį myli. Gal ir būtų patikėjęs, vis tiek, ar tai būtų skambėję įtikimai, ar ne.

Išsekusi, apsunkusiais nuo nemigos vokais, ji nužvelgė Levą, įeinantį į restoraną. Atsistojo ir žengė prie sutuoktinio, žiūrėdama į krauju pasruvusias jo akis. Niekada iki tol nebuvo mačiusi jo verkiant. Jis nusigręžė ir įsipylė gėrimo iš pirmo pasitaikiusio butelio. Ji uždėjo ranką jam ant peties. Viskas įvyko akimirksniu: Levas pasisuko, griebė jai už kaklo ir suspaudė.

— Per tave viskas.

Raisai iššoko gyslos, paraudo veidas, ji nebegalėjo įkvėpti, ėmė dusti. Levas pakėlė ją — vos siekė žemę pirštų galais. Bandė atplėšti kibias rankas, bet vyras neatleido gniaužtų, o ji nepajėgė išsivaduoti.

Ji veržėsi prie stalo, pirštais siekė stiklinės, kurią vos įžvelgė drumstomis akimis. Pavyko paliesti, bet stiklinė apvirto ir pasirito. Vis dėlto sugriebė ir užsimojusi žiebė Levui į skruostą. Stiklas sudužo ir perrėžė jai delną. Tik tada Levas atsipeikėjo ir paleido moterį. Ši atsitraukė ir užsikosėjo, laikydamasi už kaklo. Abu žiūrėjo vienas į kitą, lyg pirmąsyk matytų; rodos, visas bendras gyvenimas pralėkė pro akis per tą trumpą akimirką. Levo skruoste stirksojo stiklo šukė. Levas palietė ją, ištraukė ir spoksojo į delną. O Raisa pasuko prie laiptų ir, neatsigręždama į vyrą, nuskubėjo aukštyn. Nuo pirštų jai lašėjo kraujas.

Užuot sekęs įkandin žmonos, Levas išmaukė gėrimą, paskui įsipylė dar, dar, ir kai išgirdo Nesterovo automobilį, butelyje mažai bebuvo likę. Vos pastovintis, nesiprausęs ir nesiskutęs, girtas, sužvėrėjęs ir beprasmiškai žiaurus — neprireikė nė paros nusmukti iki eilinio milicininko lygio.

Vežiodamas Levą automobiliu, Nesterovas nepaklausė apie perrėžtą skruostą, tik glaustai pasakojo apie miestą. Levas nesiklausė: nelabai tesuvokė aplinką — tebegalvojo, ką prieš valandėlę iškrėtė. Ketino pasmaugti žmoną ar jam paprasčiausiai sutriko nemigos iškankintos smegenys? Jis palietė žaizdą, pamatė kraują ant piršto galiuko — taip, jis puolė jos smaugti ir galėjo tai padaryti. Dar kelios sekundės, stiprėlesnis spustelėjimas — ir ji būtų mirusi. Jį pakurstė suvokimas, kad paaukojo viską — tėvus, karjerą — dėl klaidingo įsitikinimo, dėl vilties turėti šeimą, dėl iliuzijos, kad juodu kai kas sieja. O jinai jį apgaudinėjo, sunkino padėtį, šaipėsi iš jo įsitikinimų. Tik sykį, kai buvo saugi, o jo tėvai kentėjo, prisipažino melavusi apie nėštumą. Ir to dar nepakako: ji atvirai papasakojo, kaip niekina Levą. Ji manipuliavo jo jausmais, o paskui spjovė jam į akis. Mainais už savo auką jis negavo nieko.

Bet Levas nė akimirkos tuo netikėjo. Baigėsi laikas, kai galėjai išsiginti kalčių ir teisintis. Tai, ką jis padarė, — nedovanotina. Ji teisi jį niekindama. Kiek brolių ir seserų, motinų ir tėvų yra suėmęs? Ar jį kas skiria nuo žmogaus, kurį jis laikė savo moraline priešingybe — Vasilijaus Maksimovičiaus Nikitino? Ar skirtumas tik tas, kad Vasilijus — žiaurus ir bejausmis, o jis — žiaurus, bet idealistas? Abudu sadistai, tik vienas beširdis ir abejingas, o kitas — principingas ir pretenzingas. Jis manė, kad jo žiaurumas pagrįstas, kad taip reikia. Bet iš tiesų jųdviejų piktadarybės mažai tesiskyrė. Ar Levui nepakako vaizduotės suprasti, į ką įklimpęs? Arba dar blogiau — gal tyčia nenorėjo to suprasti? Gal jis nesileido į tokius apmąstymus, vijo tas mintis šalin? O gal suvokė, bet slėpė nuo savęs?

Iš jo moralės nuolaužų beliko viena. Jis susigadino gyvenimą dėl Raisos tik tam, kad ją kamuotų ir žudytų. Tai beprotybė. Vadinasi, jis nebeturi nieko, net moters, kurią vedė. Norėtų pasakyti: moters, kurią mylėjo. Bet ar mylėjo? Jis ją vedė, argi tai ne tas pat? Ne, ne tas pat — vedė ją dėl to, kad buvo graži ir protinga, o jis — vienišas. Jis didžiavosi, kad turi ją prie savęs, kad ji yra jo. Dar vienas žingsnis tobulo tarybinio žmogaus gyvenimo keliu — darbas, šeima, vaikai. Daugeliu atžvilgių ji buvo tik menkysta, jo savimeilės mechanizmo sraigtelis, būtinas šeiminės padėties, sėkmingos karjeros, pavyzdingo piliečio statuso garantas. Argi Vasilijus nebuvo teisus sakydamas, kad ją galima pakeisti kita? Ar Levas atsisakė ją įskųsti dėl to, kad neįsivaizdavo, kaip gyventų be jos? Ar todėl, kad neįsivaizdavo, kaip gyventų pats vienas? Traukinyje prašė ją prisipažinti, kad jį myli, prašė nuraminti, padovanoti jam romantišką fantaziją, kurios herojumi būtų. Tai buvo niekinga. Levas balsu atsiduso ir pasitrynė kaktą. Jį visapusiškai aplošė — ir ne kas kitas, o Vasilijus, aplošė žetonais, rodančiais žmogaus menkumą. Vasilijui neprireikė mušti jo žmonos, žaloti jos, — tai padarė Levas. Jis įvykdė to žmogaus planą, visus jo punktus.