Том Смит - Vaikas 44

— Apie tai pakalbėsim vėliau.

Levas įsikišo:

— Kokį apklotą?

— Užvakar jis pavogė kūdikį, suvyniotą į geltoną apklotą. Jis pamišęs dėl geltonos spalvos. Kūdikis, laimei, nenukentėjo. Vaikinas neskiria, kas gerai, o kas blogai. Daro kas patinka ir negalvoja apie pasekmes.

Nesterovas palinko prie įtariamojo.

— Kai pamačiau tavo knygoj Larisos garbaną, prisipažinai, kad pakliuvai į bėdą. Kodėl? Pakartok šitam vyrui, ką man sakei.

— Aš jai nepatikau, ji vijo mane šalin, o aš norėjau jos plaukų. Baisiai norėjau. O kai pjoviau plaukus, ji visai nieko nekalbėjo.

Nesterovas atsigręžė į Levą ir pasiūlė pačiam jį pakamantinėti.

Visiems nutilus, Levas apsidairė ir suprato, kad laukiama jo žodžio. Nesterovas jį paragino:

— Ar nenorėtumėt ko paklausti?

Ko jie tikisi iš jo? Kiek pagalvojęs Levas paklausė:

— Kodėl prikimšai žemių jai į burną?

Varlamas atsakė ne iškart. Atrodė sutrikęs.

— Tikrai, jos burnoj kažko buvo. Dabar prisiminiau. Tik nemuškit manęs.

Nesterovas nuramino:

— Niekas neketina tavęs mušti. Atsakyk ko klausiamas.

— Nežinau. Neatsimenu. Jos burnoj buvo purvo, tikrai.

Levas paliepė:

— Paaiškink, kaip atsitiko, kad ją nužudei.

— Aš ją pjoviau.

— Pjovei ją ar jos plaukus?

— Aš kaltas, aš ją pjoviau.

— Klausyk manęs atidžiai. Ar pjovei kūną, ar jos plaukus?

— Aš radau ją ir pjoviau. Turėjau kam nors pasakyti, bet man buvo neramu. Nenorėjau papulti į bėdą. — Varlamas ėmė balsu raudoti: — Papuoliau į bėdą. Atsiprašau. Aš norėjau tik plaukų.

Nesterovas pasitraukė.

— Šiam kartui užteks.

Sulig tais paguodos žodžiais Varlamas liovėsi verkęs. Jis ir vėl nurimo. Iš jo veido nebūtum pasakęs, kad šis žmogus ką tik prisipažino esąs žudikas.

Levas su Nesterovu išėjo į koridorių. Nesterovas užrakino kamerą.

— Mes turim įrodymų, kad jis buvo nusikaltimo vietoje. Pėdsakai sniege nuo jo batų. Ar supratote, kad jis iš internato? Jis kvaišelis.

Pagaliau Levas sumojo, kodėl Nesterovas taip drąsiai kalba su žudiku akis į akį. Jų įtariamasis — psichinis ligonis. Varlamas nepriklauso tarybinei liaudžiai, jis neturi nieko bendro su komunizmu, toli nuo politikos — dėl jo viskas aišku. Jo veiksmai neteršia partijos ir neverčia abejoti teiginiu apie nusikalstamumą, nes įtariamasis nėra tikras tarybinis pilietis. Jis nebūdingas reiškinys, nukrypimas nuo normos. Nesterovas pridūrė:

— Tik nepasiduokit iliuzijai, kad jis nepajėgus smurtauti. Jis prisipažino ją nužudęs. Jis turėjo motyvą, tegul ir neprotingą, bet turėjo. Troško to, ko negalėjo gauti, — šviesių plaukų. Jis jau ne sykį buvo nusikaltęs, kai negalėjo gauti to, ko nori: ir vogęs, ir kūdikį pagrobęs. Dabar jis tapo žmogžudžiu. Jam nužudyti Larisą — vis tiek kaip pagrobti kūdikį. Jis nežino, kas moralu. O gaila. Jį jau seniai reikėjo pasodinti už grotų. Dabar jo imsis kvotėjas.

Levas suprato — šio nusikaltimo tyrimas jau baigtas. Tą pačią dieną

Miegamasis tuščias. Levas puolė ant kelių ir pasilenkęs žvilgtelėjo po lova. Jos dėžės nebėra. Jis atsikėlė, išpuolė iš kambario ir nudundėjo laiptais žemyn į restorano virtuvę. Bazarovas pjaustė lašinius nuo geltono skerdienos gabalo.

— Kur mano žmona?

— Užsimokėk už butelį ir sužinosi. — Šeimininkas parodė pigios degtinės butelį, kurį Levas buvo ištuštinęs paryčiais, ir pridūrė: — Man vis tiek, kas jį išgėrė — tu ar tavo žmona.

— Tik pasakykit man, kur ji.

— Sumokėk už butelį.

Levas neturėjo pinigų. Vis dar vilkėjo milicininko uniformą. Jo drabužiai liko persirengimo kambaryje.

— Sumokėsiu paskui. Kiek tik panorėsit.

— Paskui, paskui, žinoma, paskui tu man sumokėsi milijoną rublių.

Bazarovas toliau pjaustė mėsą, atseit nesutinka leistis į jokias derybas.

Levas bėgte užbėgo laiptais, puolė prie savo dėžės ir viską išvertė lauk. „Propagandisto žinyno” viršelyje buvo paslėpta neliečiamoji atsarga — keturi dvidešimt penkių rublių banknotai. Vėl išlėkė iš kambario, laiptais žemyn į restoraną ir įgrūdo vieną pinigą šeimininkui į ranką — kur kas daugiau nei vertas butelis.

— Kur ji?

— Išėjo prieš porą valandų.

— Kur išėjo?

— Nei ji man ką sakė, nei aš jai.

— Prieš kiek laiko, kada tiksliai?

— Prieš dvi tris valandas...

Prieš tris valandas — vadinasi, išėjo ne tik iš restorano, bet ir iš miesto išvyko. Atspėk, kad gudrus, kur patraukė ar kur link nukeliavo!

Dosniai atlygintas, Bazarovas nepagailėjo papildomos informacijos:

— Vargu ar ji galėjo spėti į ketvirtos valandos traukinį. Kiek prisimenu, maždaug iki to laiko joks traukinys nevažiuoja.

— O kada važiuos?

— Septintą trisdešimt...

Levui liko dešimt minučių.

Nepaisydamas nuovargio, jis bėgo kiek įkabindamas. Jį smaugė neviltis. Jis vargiai nutuokė, kur ta geležinkelio stotis. Vos atgaudamas kvapą bandė sekti automobilių vėžėmis. Uniforma apsitaškė tirpstančio sniego pliurze, permirko ir darėsi vis sunkesnė. Nutrintos pūslės praplyšo, kojų pirštai vėl ėmė kraujuoti — juto, kaip batai tvinsta krauju ir kliurksi. Sulig kiekvienu žingsniu aštrus skausmas vėrė kojas.

Levas pasuko už kampo ir atsidūrė aklagatvyje — medinių trobelių kupeta. Jis pralaimėjo. Pavėlavo. Žmona išėjo, ir jis nieko nebegali pakeisti. Jis atpažino tuos sukiužusius medinius namukus, tą srutų dvoką. Nuo čia nebetoli stotis — tuo neabejojo. Užuot pasukęs atgal, bėgo toliau, įsmuko į grytelę iš kiemo ir užklupo šeimyną, sėdinčią ant grindų ir valgančią.

Žmonės, susispietę apie primusą, tylomis spoksojo į jį išsigandę uniformos. Netaręs nė žodžio, jis peržengė per vaikus ir išbėgo į pagrindinę gatvę, tą pačią, kuria jie atvažiavo. O stoties nematyti. Jis stengėsi bėgti greičiau, bet jautė, kad žingsniai lėtėja. Nei adrenalinas, nei neviltis jau negelbėjo išsekusiam kūnui. Jėgų nebeliko.

Levas atsitrenkė į stoties duris ir atidarė jas peties smūgiu. Laikrodis rodė septynias keturiasdešimt penkias. Pavėlavo penkiolika minučių. Kuo toliau, tuo aiškiau suvokė: ji išėjo — tikriausiai visam laikui. Dar puoselėjo tuščią viltį, gal ji perone, gal neįlipo į traukinį. Išbėgo į peroną, pažvelgė į dešinę, į kairę. Nepamatė nei žmonos, nei traukinio. Levui pasidarė silpna. Jis palinko ir įsirėmė rankomis į kelius; veidu žliaugė prakaitas. Akies krašteliu matė vyriškį, sėdintį ant suolo. Žmogus laikė dėžę. Ką jis čia perone veikia? Negi traukinio laukia? Levas pakėlė galvą.

Tamsos gaubiama tolimajame perono gale stovėjo Raisa. Tik vargais negalais susilaikė nebėgęs prie jos ir negriebęs jai už rankų. Ne, verčiau apsimes, kad ramiai vaikštinėja. Nenorėjo jos išgąsdinti ar sujaudinti. Stengėsi ramiai alsuoti ir apgalvoti, ką jai pasakys. Pažvelgė į save — tikras mėšlas: purvinas, prakaituotas. Bet ji nė nedirstelėjo į jį, žiūrėjo jam per petį. Levas atsigręžė. Tiršti dūmų kamuoliai kilo virš medžių šakų. Artinosi vėluojantis traukinys.

Raisa pakėlė dėžę. Kad jis čia, nieko nekeitė. Ko nors panašaus ji ir tikėjosi — paskutinio mėginimo. Ji išėjo, ir jeigu jis bandys ją sustabdyti, paliesti, čiupti už kaklo — ji pasirengusi. Striukės kišenėje turi peilį, pavogė iš Bazarovo virtuvės.

Levas manė turėsiąs laiko pasiteisinti, rasti reikiamiems žodžiams, įsivaizdavo būsiąs iškalbingas. Bet dabar beliko kelios sekundės jai perkalbėti, ir jis karštligiškai ėmė berti žodžius: