Том Смит - Vaikas 44

— Šitie kūnai bus apkrauti ledais ir nusiųsti į Sverdlovską skrosti. Ten yra medicinos institutas. O štai ir jūsiškė.

Larisa Borisovna Petrovą gulėjo aukštielninka. Jos oda buvo blyški, išmarginta melsvų plonyčių kaip voratinklis gyslelių. Didelis kuokštas šviesių plaukų nelygiai nukirptas ar nupjautas — jį pasiėmė Varlamas. Burnoje žemių nebelikę, išvalytos, bet žiauna vis dar atvipusi. Dantys ir liežuvis purvini, išmarginti rudomis dėmėmis — per jėgą sugrūstų žemių pėdsakai.

— Jos burnoj buvo žemių.

— Sakot? Žinokit, tik dabar jos lavoną pamačiau.

— Į jos burną buvo prigrūsta žemių.

— Tikriausiai gydytojas bus jas išplovęs, norėjo apžiūrėti ryklę.

— Ir jų neišsaugojo?

— Būtų labai jau neįtikima.

Mergaitės akys buvo atmerktos, mėlynos. Matyt, jos motina atkelta iš kokio miestelio Suomijos pasienyje ar kurios Baltijos respublikos. Prisiminęs seną (dar caro laikų) prietarą, kad žudiko vaizdas išlieka aukos akyse, Levas pasilenkė ir įdėmiai žvelgė į melsvas mergaitės akis, bet nematė nieko, išskyrus paties atspindį. Ūmai sutrikęs Levas atsitiesė. Tiapkinas šyptelėjo.

— Visi taip tikriname — ir gydytojai, ir detektyvai. Nesvarbu, kad mūsų smegenys tvirtina, jog ten nieko neišvysim, kiekvienas nori pats įsitikinti. Žinoma, jūsų darbas nepaprastai palengvėtų, jeigu tai būtų tiesa.

— Jeigu tai būtų tiesa, žudikai išluptų aukoms akis.

Levas niekada nebuvo apžiūrinėjęs lavono, juoba teismo medicinos požiūriu, tad nežinojo, nuo ko pradėti. Jo manymu, šitaip beprotiškai sudarkyti kūną galėjo tik psichinis ligonis. Liemuo suplėšytas į gabalus. Jis jau atsižiūrėjo. Varlamas Babičius patenkino poreikius. Žemių, matyt, bus atsinešęs dėl iškrypėliškų motyvų.

Levas jau rengėsi eiti, bet Tiapkinas, nuėjęs tiek kelio į rūsį, nesiskubino. Jis palinko arčiau kūno, lyg matytų ten daugiau nei vien žiauriai suniokotus raumenis ir audinius. Rašiklio galiuku pabaksnojo perpjautą diafragmą, apžiūrėjo pilvo žaizdas.

— Ar galėtumėt pasakyti, kas parašyta protokole?

Levas išsiėmė užrašus ir balsu paskaitė. Išgirdęs ankstesnio gydytojo išvadas, Tiapkinas kamantinėjo toliau:

— Šiame akte kažkodėl nepaminėta, kad nėra velionės skrandžio. Jis išpjautas. Štai, pažvelkit: ties stemple. Matau širdį, kepenis ir plaučius. O skrandžio nėra.

— Kam jo prireikė?

— O kam prireikė nužudyti mergaitę? Neįsivaizduoju.

— Ar kruopščiai? Turiu omeny...

— Gal įtariate, kad tai padarė gydytojas? Chirurgas? — Daktaras nusišypsojo. — Yra galimybė, bet pjūviai nelygūs, ne chirurgo. Daryti neįgudusią ranka. Vis dėlto nustebčiau sužinojęs, kad išpjovė žmogus, niekada iki tol nesidarbavęs peiliu. Pjūviai neprofesionalūs, bet tvirti. Tikslingi, ne atsitiktiniai.

— Manote, kad tai ne pirmas to baisaus žmogaus nužudytas vaikas?

— Nenustebčiau, jeigu taip būtų.

Levas palietė kaktą: išpilta prakaito, nors patalpoj šalta. Neįtikima. Ką bendra gali turėti dvi mirtys, kurias skiria daugiau kaip tūkstantis kilometrų? Gal vis dėlto tai du susiję nusikaltimai? Kaip gaila, kad neradau laiko apžiūrėti Arkadijaus kūno! O be tos apžiūros dabar negalima daryti jokių išvadų. Užtat gali būti naujų aukų: vėl bus rastas nuogas lavonas su purvo prikimšta burna ir išpjautu skrandžiu.

— Kokio didumo galėjo būti skrandis?

Tiapkinas rašiklio galiuku apibrėžė ant mergaitės liemens apytikslį skrandžio kontūrą ir paklausė:

— Ar niekas jo nerado kur netoliese?

— Ne.

Arba jis buvo pražiopsotas per apžiūrą (neįtikima, net jeigu ten darbavosi nemokšos), arba jį nusinešė žudikas. Ką tai galėtų reikšti? Ką jiems dabar daryti?

Patylėjęs Levas paklausė:

— Ar ji buvo išžaginta?

Tiapkinas apžiūrėjo mergaitės makštį.

— Ji jau nebuvo tyra. Bet nebūtinai buvo išžaginta.

— Jau buvo turėjusi lytinių santykių?

— Tai ir sakau. Jos lyties organai nepažeisti. Nėra nei kraujosruvų, nei žaizdų. Taigi smurtauta ne dėl lytinio pasitenkinimo. Nesužalota nei makštis, nei krūtys, nei veidas. Nusikaltėlį domino tik sritis žemiau krūtinės ląstos ir aukščiau makšties, tai yra žarnynas — virškinimo organai. Tai barbariška, bet iš tikrųjų tas žmogus darbavosi šaltakraujiškai.

Levas buvo jau paskubėjęs padaryti išvadą, kad tai būta siautulingo užpuolimo. Atseit kraujas ir sudarkytas kūnas rodo sutrikusį žudiko mąstymą. Pasirodo, viskas buvo ne taip. Nusikaltėlis veikė nuosekliai, tiksliai, planingai.

— Ar kaip nors žymite lavonus, kurie jums atvežami — na, kad lengviau būtų atpažinti?

— Kiek žinau — ne.

— O kas tada čia?

Mergaitei ant kulkšnies buvo užmauta ir standžiai užveržta kilpa; nuo vežimėlio tabalavo virvagalis. Lyg ir varguolio puošmena. Virvelė odą buvo nutrynusi iki kraujo.

Tiapkinas pirmas jį pamatė. Tarpduryje stovėjo majoras Nesterovas. Nežinia, kiek laiko čia jau stovi ir stebi juos. Levas pasitraukė nuo lavono.

— Atėjau pažiūrėti, kaip viskas daroma.

Nesterovas kreipėsi į Tiapkiną:

— Ar galėtumėt palikti mus vienus?

— Taip, žinoma.

Prieš išeidamas Tiapkinas žvilgtelėjo į Levą, tarsi padrąsindamas. Nesterovas priėjo. Levas ėmė pasakoti ką aptikęs:

— Pirminės apžiūros protokole nepaminėta, kad jai išpjautas skrandis. Reikėtų pateikti Varlamui konkretų klausimą: kodėl jis išpjovė jai skrandį ir ką paskui su juo darė?

— Ką jūs veikiat Priuralske?

Nesterovas stovėjo priešais Levą. Mergaitės lavonas gulėjo tarp jųdviejų.

— Mane perkėlė.

— Kodėl?

— Negaliu sakyti.

— Man atrodo, kad jūs vis dar priklausot MGB.

Levas nutylėjo. Nesterovas kalbėjo toliau:

— Bet tai nepaaiškina, kodėl taip domitės šia žmogžudyste. Mes paleidom Mikojaną nepateikę jam kaltinimų, nes taip mums buvo nurodyta.

Levas nė nežinojo, kas tas Mikojanas.

— Taip, žinau.

— Jis neturi nieko bendro su šios mergaitės nužudymu.

Levas ir vėl nutylėjo.

— Aš suėmiau Varlamą ne dėl to, kad jis kalbėjo netiesą arba kad pamiršo dalyvauti parade Raudonojoje aikštėje. Suėmiau todėl, kad jis nužudė mergaitę, kad jis pavojingas ir kad šis miestas taps saugesnis, jeigu jis sėdės kalėjime.

— Ne jis tai padarė.

Nesterovas pasikasė žandą.

— Kad ir ko esat atsiųstas, nepamirškit, kad jūs jau ne Maskvoj. Čia viskas suderinta. Mano vyrai jaučiasi saugūs. Nė vieno dar nebuvo suėmę ir niekada neareštuos. Jeigu darysit ką nors, kas keltų pavojų mano komandai, jeigu raportuosit apie ką nors, kas kenktų mano autoritetui, jei nepaklusit įsakymui, jei žlugdysit tyrimą, jei tvirtinsit, kad mano žmonės neišmano savo darbo, jei dėl ko nors imsite skųsti mano pavaldinius — jei padarysit bent vieną tų dalykų, aš jus nužudysiu. Kovo 20-oji

Baigėsi antroji Raisos darbo diena 151-ojoje vidurinėje mokykloje. Jos direktorius Vitalijus Kondratjevičius Kapleris, ramaus būdo vyriškis, bebaigiantis penktą dešimtį, buvo stačiai laimingas, kad Raisa nuo šiol dirbs jo kolektyve, ji perėmė didumą jo pamokų, todėl jis galėsiąs, pasak jo paties, daugiau laiko skirti raštvedybai ir, žinoma, geriau vadovauti. Pirmas įspūdis buvo, kad kanceliarinis darbas jam mielesnis už dėstymą, o ji labai džiaugėsi galinti nedelsdama eiti pas mokinius, nes gavo dalį jo krūvio. Raisa jau buvo dėsčiusi keliose klasėse ir turėdama su kuo palyginti įsitikino, kad čia vaikai ne tiek politiškai išprusę kaip Maskvoje. Jie nepuola ploti vos paminėjus kurį nors partijos vadovą, įnirtingai nelenktyniauja, kas geriau įrodys ištikimybę partijai, ir apskritai kur kas vaikiškesni. Marga publika, surankiota iš visų šalies kampelių. Ne kitoks ir pedagogų kolektyvas. Bemaž visi mokytojai atkelti į Priuralską iš skirtingų sričių. Patyrę panašų sukrėtimą, kokį ką tik išgyveno Raisa, bendradarbiai sutiko ją gan maloniai. Ir vis dėlto įtarinėjo: įprastinė įsibaiminusių žmonių reakcija, niekam nekelianti nuostabos. Kas ji tokia? Ką slepia? Kodėl ji čia? Ar ji iš tiesų tokia, kokia dedasi? Bet tai klausimai, nuolat kylantys kiekvienam apie kitus, amžini klausimai, į kuriuos niekuomet nebus atsakyta. Svarbiausia kas kita: pirmąsyk nuo tos dienos, kai atsidūrė šiame mieste, Raisa pagaliau jautėsi galinti pati kurti savo gyvenimą.