Том Смит - Vaikas 44

Ji pavojinga.

Ir ji iš tiesų graži. Bet neatrodo pavojinga. Priešingai: pavojus gresia jai pačiai. Ji pažeidžiama. Jai reikia jo. Jis gali suvaidinti jos gelbėtoją ir tuo pat metu sumedžioti jos neištikimą vyrą. Jo pasiūlymas buvo praktiškas: kam čia dar meilintis. Ir jis nekantriai pridūrė:

— Tai ar padėsit man?

Raisa dvejojo tik trumpą valandėlę. Tą pačią dieną

Maždaug penkių šimtų metrų spinduliu nuo tos vietos, kur buvo rastas Larisos kūnas, visas plotas oficialiai ištirtas. Net ir Levui, neturinčiam žmogžudysčių tyrimo patirties, atrodė, kad per mažai. Nieko ir nerasta, išskyrus mergaitės drabužėlius, numestus už kokių keturiasdešimies žingsnių nuo kūno giliau į mišką. Kodėl jos apdarai: palaidinukė, sijonas, kepuraitė, striukė ir pirštinės, — tvarkingai sudėti, atsidūrė taip toli nuo kūno? Ji pirmiau nurengta, paskui nužudyta. Ant drabužių nei kraujo pėdsakų, nei peilio žymių — dūrių ar pjūvių. Arba Larisa Borisovna buvo jau nuoga, arba pati nusirengė. Gal bandė bėgti? Gal žudikas iš pradžių elgėsi draugiškai ir tik paskui pasikeitė, sušiurkštėjo. Toks scenarijus rodėsi labiausiai tikėtinas. Žudikas bus įtikinęs ją eiti su juo, gal pasiūlė pinigų. Ir tik kai atsidūrė giliau miške, kai nusirengė, tik tada buvo užpulta. Bet Levas neįžvelgė nusikaltimo logikos. Jis atrodė beprasmis iš esmės, o visos nesuprantamos detalės — žemės, skrandis, virvelė — piršo mintį, kad žudikas veikė vadovaudamasis neįprastomis taisyklėmis.

Buvo maža vilties sužinoti dar ką nors apie Borisovnos mirtį, net turint omeny, kad tyrimas atliktas nemokšiškai ir paviršutiniškai. Ir ne dėl to Levas nusprendė dar ir pats apieškoti mišką. Jis buvo įsitikinęs, kad Larisa — jau ne pirma žudiko auka. Vargu ar Fiodoro sūnelio mirtis turi ką nors bendra su šiuo nusikaltimu. Jau vien geografinis nuotolis tarp abiejų negyvėlių verstų atmesti bet kokią sąsają. Juo labiau jis net nematė Arkašos lavonėlio. Nematė jo ir Fiodoras. Tik girdėjo iš mačiusiųjų. Todėl Levas laikėsi nuomonės, kad jokio ryšio negali būti. Ir atsidūrė paradoksalioje padėtyje: jam reikia rasti dar vieną lavoną. Žiemą po tuos miškus niekas nevaikšto, ir jeigu tai žudiko maniako darbas, sušalęs lavonas neaptiktas gali išgulėti ne vieną mėnesį.

Levas ieškojo šviečiant mėnesienai ir su žibintuvėliu (kai buvo įsitikinęs, kad niekas nemato): juk jo gyvybė priklauso nuo to, ar pats nebus susektas. Majoro grasinimą jį nužudyti jis priėmė už gryną pinigą: abejoti nebuvo pagrindo. Tiesa, jo darbo slaptumas buvo pažeistas — jaunasis geležinkelio stoties tarnautojas Aleksandras pamatė jį vaikštinėjantį po mišką. Vaikinas jį pašaukė, ir Levas, nesugalvojęs kokio įtikinamo melo, gavo prisipažinti renkąs įrodymus dėl Borisovnos nužudymo. Jis paprašė Aleksandrą niekam apie tai neprasitarti, esą pakenktų tyrimui. Vaikinas sutiko, palinkėjo sėkmės ir pridūrė pats visada spėjęs, kad žudikas buvo traukinio keleivis. Kodėl gi kūnas atsidūrė taip arti stoties? Levas pritarė minčiai, kad taip norėta mesti įtarimą ant jaunuolio. Nors jis ir atrodė gan mielas, vien nekalta išvaizda mažai tereiškė. Ir pats nekaltumas ne kažin ką reiškia, pamanė Levas.

Naudodamasis planu, rastu milicijos skyriuje, Levas suskirstė mišką, supantį geležinkelio stotį, į keturis sektorius. Pirmame sektoriuje, jame buvo aptiktas Borisovnos kūnas, nieko nerado. Žemę ten trypė šimtai batų. Net jei ir liko kruvino sniego, jis, žinoma, buvo nukastas stengiantis ištrinti nusikaltimo pėdsakus. Kiti trys sektoriai, kiek Levas prisimena, nebuvo apieškoti. Ten sniegas neliestas. Pirštai sugrubo nuo šalčio. Tačiau sniego danga jam ir pravertė: vienu sykiu galėjo gan sparčiai apžiūrėti, ar nepripėduota, didokus plotus, tiesa, juos nužymėdamas jau savo paties pėdsakais.

Bebaigdamas trečią sektorių Levas stabtelėjo — išgirdo žingsnius. Užgesino žibintuvėlį ir pritūpė už medžio. Nieko nematė, bet girdėjo girgždinant sniegą. O štai ir kažkokia tamsi figūra artinasi. Levas negalėjo pasislėpti — anas, matyt, eina jo pėdsakais. Gal sprukti? Vienintelė išeitis.

— Levai!

Jis atsistojo ir įjungė žibintuvėlį. Raisa!

Levas nuleido šviesos spindulį nuo jos veido.

— Ar tave seka?

Ji papurtė galvą.

— Palikau šviesą mūsų kambary, užtraukiau užuolaidas ir paslapčiom išėjau.

— Ko tau čia reikia?

Jis ir pats nemanė, kad klausimas nuskambės taip šiurkščiai.

— Šiandien kai kas įvyko. Reikalas skubus.

— Nagi, nagi.

— Mane užkalbino toks Simonovas, MGB agentas.

— Ar jie mane seka?

— Jie jau turi tavo nuotraukų. Su prostitute, taip jie sako.

— Jos vardas Irina. Taip, ji prostitutė. Bet aš su ja negulėjau.

— Neprivalai aiškintis.

— Tai ta pati, kuri rado nužudytą mergaitę. Ar nuotraukose, kurias jie tau rodė, matyti Irinos veidas? Ar fotografijose jis užmaskuotas?

— Ar tai svarbu?

— Ji buvo sumušta: paakiuose mėlynės, žandas ištinęs. Ji vos iškalba, vos gurkšnį nuryja. Žinoma, negali ir dirbti.

— Ji buvo su skara. Veido nesimatė.

— Jie ir norėjo, kad neįžiūrėtum. Jie stengiasi mus sukiršinti.

Kam tos pastangos: nebėra ko ir kiršinti.

— Kas ją taip sudirbo?

— Klientas, vidutinio rango partijos narys. Bandė ją išprievartauti. Ji spruko. Jis pavijo, o ji užkliuvo už tos mergaitės lavono.

— Ar tas vyras, bandęs ją išprievartauti, nužudė ir tą mergaitę?

— Irina sako, kad pats apstulbo išvydęs lavoną.

— Gal ją prigrasino taip kalbėti?

— Tai ir norėjau sužinoti. Dėl to ir buvau su ja susitikęs. Pasak jos, tas vyriškis vos neapsivėmė pamatęs mergaitės lavoną.

— Levai...

— Žinau. Jie prašė tave, kad mane šnipinėtum.

— Ir aš sutikau.

— Teisingai pasielgei.

— Bent jau parodysiu jiems, kad esu lojali, ir kartu galėsiu juos patikinti, kad nepadarei nieko blogo. Taip laimėsim šiek tiek laiko. Mes negalim čia likti. Reikia sprukti. Turim pereiti sieną į Vakarus. Tu esi agentas. Jiems tu būtum naudingas. Jie tave apsaugotų. Tai vienintelė galimybė išlikti gyviems.

— Ne.

— Ar gali pasiūlyti ką geresnio?

— Savo šalies niekada nepaliksiu.

— Ši šalis ketina tave nužudyti.

— Jei nori bėgti, padėsiu tau kiek galėdamas. Man nėra ko per daug bijoti. Bet aš negaliu bėgti su tavim.

— Kam aš be tavęs reikalinga? Kokia ambasada suteiktų man prieglobstį? Aš — tik žmona, mokytoja, be tavęs neturėčiau jokių galimybių.

— Užjaučiu.

— Negi taip bloga norėti likti gyvam?

— Kokia prasmė išgyventi, jei negali sutarti su savim? Tu pati mane to mokei.

Raisa pasitrynė kaktą, nusivylusi dėl jo karingumo. Levas užsidegęs dėl to tyrimo, pasiryžęs įrodyti savo tiesą. Vaikiškas, nerealus siekis, kurį įkvepia bemaž vien kaltės jausmas. Raisa paklausė:

Ir ką tikiesi pasiekti?

— Nežinau. Bandau išsiaiškinti.

— Tikiesi, kad būsi išteisintas?

— Mergaitei išpjautas skrandis ir niekas neieško žmogaus, kuris tai padarė. Štai ir viskas.

— O jei tau pavyks išnarplioti nusikaltimą, jei pavyks suimti tikrąjį kaltininką, ar tada kiti areštai bus pateisinami? Žinai, kaip tai atrodo man? Pasipūtimas. Kuris kainuos gyvybę ir tau, ir man.

— Raisa, tas MGB agentas pasiūlė tau galimybę išgyventi. Spėju, jie ketina suimti mane tik po kelių mėnesių, ne anksčiau. Tikriausiai jiems reikia sukurpti bylą prieš mane. Dar nori papūdyti mane kalėjime, užuot iš karto pribaigę. Žinau viena — laiko turiu mažai. Ir noriu per tą laiką rasti žmogų, kuris tai padarė.