Том Смит - Vaikas 44

Babičius sėdėjo jau ne milicijos areštinėje — buvo perduotas prokuratūrai. Jos kvotėjai jau buvo išgavę jo prisipažinimą nužudžius Larisą Borisovną Petrovą. Levas skaitė tą dokumentą. Kvotėjų išgautas prisipažinimas kiek skyrėsi nuo to, kurį turėjo milicija, bet vargu ar tai ką keitė: išvada ta pati — kaltas. Tačiau milicijos protokolas nėra oficialus dokumentas ir teismas juo nesirems. Tuo metu, kai Levas paprašė leidimo pasišnekėti su kaliniu, tardymas buvo jau baigtas, byla parengta atiduoti į teismą.

Levas buvo priverstas įrodinėti, kad įtariamasis galėjęs nužudyti ir daugiau mergaičių, todėl prieš perduodant jį teismui milicija ir prokuratūra turinčios kartu iškvosti jį ir sužinoti, ar nebuvę daugiau aukų. Nesterovas iš atsargumo sutiko, bet tik todėl, kad nesugalvojo dingsties atsakyti. Tai jie jau buvo privalėję padaryti. Nesterovas spyrėsi, kad jungtinėje kvotoje dalyvautų kuo daugiau liudytojų. Dviejų kvotėjų ir dviejų milicininkų akivaizdoje Babičius neigė ką nors žinąs apie kitas aukas. Paskui kvotėjai sutarė, jog neįtikima, kad kaltinamasis būtų nužudęs dar ką nors. Jų žiniomis, nebuvo dingę daugiau mergaičių šviesiais plaukais, o juk kaip tik šviesūs plaukai buvę nusikaltimo motyvas. Išklausęs bendro kvotėjų sutarimo, kad Babičius tikriausiai nieko daugiau nenužudė, Levas apsimetė abejojantis ir pareiškė, jog dėl visa ko reikėtų išnaršyti mišką bent jau trisdešimties minučių kelio atstumu nuo miesto. Pajutęs, kad Levas kažką sumanęs, Nesterovas dar labiau sunerimo. Bet nepasitikėdamas Levu, jis bijojo ir prieštarauti jo siūlymui: pavojinga būtų taip elgtis, kol negautas joks įsakymas iš Maskvos. Paieška buvo paskirta šiandien, praėjus trisdešimt šešioms valandoms, kai buvo rastas lavonas.

Per tas pusantros paros Levui ir Raisai neišėjo iš galvos berniukas, tysantis sniege. Levas vidury nakties pabudo susapnavęs slogų sapną: išskrostasis berniukas klausia, kodėl jie jį paliko. Tačiau susapnuotas berniukas buvo ne jųdviejų dabar rasta auka, o Arkadijus — Fiodoro sūnelis. Raisai sunku buvo susikaupti per pamokas mokykloje žinant, kad miške guli negyvas vaikas. Nors ir kankinama nerimo, ji sutiko su Levo sprendimu, esą tai vienintelis būdas išlaisvinti nekaltą vaikiną ir imtis medžioti tikrąjį piktadarį. Jo argumentai rodėsi nepagrįsti, bet kaip tik todėl skambėjo labai įtikinamai.

*

Iš sušauktų lentpjūvės darbininkų Nesterovas sudarė paieškų komandą ir suskirstė ją į septynis būrius po dešimtį vyrų bei moterų. Levas buvo paskirtas į būrį, naršysiantį mišką šalia 379-osios valstybinės ligoninės, priešingoje miesto pusėje nuo tos vietos, kur guli auka. Jam labai pasisekė: juk geriau, kad ne jis rastų lavoną. Be abejo, nežinia, ar nebus rasta ir daugiau lavonų. Levas buvo įsitikinęs — tai ne pirmos aukos.

Dešimt Levo grupės narių pasiskirstė į grandis: dvi po tris ir viena — keturių žmonių. Levas dirbo su leitenantu Sitkinu, Nesterovo pavaduotoju, kuriam neabejotinai buvo pavesta sekti Levą. Kartu su jais ėjo lentpjūvės darbininkė Ida Pogorelova. Grandis sugaišo visą dieną, kol braidydama po gilias pusnis išžvalgė jai paskirtą kelių kvadratinių kilometrų sklypą; norėdama įsitikinti, kad tenai nieko nėra, trijulė sniegą turėjo išbaksnoti lazdomis. Jokio lavono nerado. Vakarop susitikę prie ligoninės su kitomis dviem grandimis, jie sužinojo, kad ir šios grįžo tuščiomis. Šiame miške nieko nėra. Levas nekantravo sužinoti, kaip reikalai klostosi kitapus miesto.

*

Nesterovas stovėjo pamiškėj netoli geležinkelio techninės priežiūros posto, laikinai paversto štabo būstine. Levas priėjo, stengdamasis neskubėti ir atrodyti abejingas. Nesterovas pasiteiravo:

— Ką radot?

— Nieko.

Kiek patylėjęs Levas paklausė:

— O kaip čia?

— Irgi nieko, visiškai nieko.

Išgaravo Levo savitvarda, apsimestinis abejingumas. Būdamas įsitikinęs esąs stebimas, jis pasisuko eiti atgal svarstydamas, kas padaryta ne taip. Kodėl jie neaptiko kūno? Gal jo nebėra? Pėdsakai aiškių aiškiausi. Užtektų pusvalandį jais paėjėti, kad pasiektum vietą, kur guli berniukas. Gal kūnas ir ne paieškos kvartale, bet pėdsakais derėjo eiti iki galo. Kodėl būrys parsliūkino nieko nepešęs? Gal sustojo priėjęs tą vietą, kur pėdsakai išeina iš užbrėžto paieškų ploto, juk patys jokio rimtesnio motyvo neturėjo. Dauguma grandžių jau grįžusios, netrukus baigsis ir visa operacija, o berniuko kūnas taip ir liks miške.

Levas ėmė klausinėti paieškų dalyvius. Du milicininkai, abu ne vyresni kaip aštuoniolikos metų, grįžo su grupe, šukavusia miško plotą arčiausiai tos vietos, kur buvo berniuko kūnas. Jie prisipažino matę pėdsakus, šie neatrodę įtartini, nes eita ne dviejų žmonių, o veikiau keturių: matyt, kokia šeima ėjo pasivaikščioti. Levas laiku nesusivokė, kad juodu su Raisa paliko dar dvi eiles pėdų lygia greta su žudiko ir jo aukos pėdsakais. Tramdydamas pyktį jis pamiršo, kad neturi teisės įsakinėti, ir liepė tiedviem milicininkams grįžti į mišką ir eiti pėdsakais iki galo. Šie nenorėjo sutikti: gal tie pėdsakai veda nežinia kiek kilometrų. Antra vertus, kokią teisę Levas turi komanduoti?

Levui nebeliko nieko kito, tik vėl eiti pas Nesterovą ir atskleidus žemėlapį įrodinėti, kad toje pusėje niekur arti nėra jokio kaimo, tad pėdsakai kelia įtarimą. Bet Nesterovas pritarė jaunikliams. Keturios virtinės pėdsakų rodančios, kad ten nesą ko ieškoti. Nebesuvaldydamas nusivylimo Levas tarė:

— Tada eisiu vienas.

Nesterovas pažvelgė į Levą.

— Eisim abudu.

Levas žingsniavo savo paties pėdsakais vis gilyn į mišką, lydimas vien Nesterovo. Per vėlai susigriebė, kaip pavojinga šitaip eiti — beginkliam, be liudytojų. Norint jį nudobti, geresnės progos ir būti negali. Nesterovas rodėsi ramus ir rimtas, vis rūkė.

— Pasakykite man, Levai, ką tikimės rasti tų pėdsakų gale?

— Nė nežinau.

— Betgi čia — jūsų pėdsakai?

Nesterovas bakstelėjo į pėdsakus priekyje, paskui — į ką tik Levo paliktus. Jie buvo vienodi.

— Einam ieškoti vaiko lavono.

— Kurį jūs jau radot.

— Prieš dvi dienas.

— Bet nepranešėt apie tai?

— Norėjau įrodyti, kad Varlamas Babičius nieko nežino apie tą žmogžudystę.

— Jūs nerimavot, kad mes apkaltinsim jį dėl to nužudymo?

— Aš ir dabar nerimauju.

Nesterovas nebetarė daugiau nė žodžio, kol juodu priėjo lavoną. Berniukas tysojo visai taip, kaip Levas prisiminė: aukštielninkas, nuogas, burna prikimšta žievių, liemuo barbariškai sudarkytas. Levas stovėjo ir laukė, kol Nesterovas jį apžiūrės. O šis neskubėjo. Buvo matyti, kad majoras pasipiktinęs dėl tokio nusikaltimo. Tai šiek tiek guodė Levą.

Pagaliau Nesterovas kreipėsi į Levą:

— Grįžkit atgal ir pakvieskit prokurorą. Aš liksiu prie kūno. — Prisiminęs Levo nuogąstavimus pridūrė: — Akivaizdu, kad Varlamas Babičius neturi nieko bendro su šia žmogžudyste.

— Ir aš taip manau.

— Tai dvi atskiros bylos.

Levas apstulbo išgirdęs tokį tvirtinimą.

— Bet juk tuos du vaikus nužudė tas pats žmogus.

— Mergaitė išžaginta ir nužudyta. Berniukas išžagintas ir nužudytas. Tai skirtingi nusikaltimai. Skirtingi iškrypimai.

— Betgi sutapimai...

Baigėsi Nesterovo kantrybė. Jis pertraukė Levą:

— Larisai sužalotas tik liemuo. O pažvelkit į šį berniuką. Jis visas supjaustytas: ir rankos, ir kojos, visas kūnas iki pat kaklo.

— Gal jis smarkiau priešinosi. Bet į burną abiem buvo prigrūsta žievės, susmulkintos medžio žievės.